Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams Vaida sutiko papasakoti, kas jai nutiko. Ji atskleidė, kad savo istorija dalijasi tam, kad kiti galėtų daugiau sužinoti apie Laimo ligą, o jos diagnozavimas būtų efektyvesnis.
Susidūrė su galybe sunkių simptomų
Pirmą kartą su kankinančiais simptomais Vaida susidūrė dar 2019 metais. Pašnekovė sakė, kad nuo tų metų tapo dažnas svečias medikų kabinetuose.
Ji atskleidė, kad iš pradžių juto didelį silpnumo jausmą, tačiau vėliau prisidėjo stiprus raumenų ir sąnarių skausmas.
„Jau vėliau man ant kūno pasirodė neaiškios dėmės. Gydytojai manė, kad tai žvynelinė, išrašė vaistų. Tuo laiku tikrai nežinojau, kas man yra, nes aš nemačiau nei erkės, nei dėmės. Tada dar niekas negalvojo, kad tai galėtų būti Laimo liga“, – pasakojo Vaida.
Tuo metu, kad ir kur pašnekovė benueidavo, medikai tik skėsčiodavo rankomis – visi tyrimai jau buvo atlikti, galiausiai po 2 metų nustatyta fibromialgija ir žvynelinė, tačiau tikrosios diagnozės taip ir nebuvo.
Per ketverius metus, iki ligos nustatymo, Vaidos savijauta vis blogėjo ir blogėjo, kol galiausiai ji pateko pas infektologę.
„Laimo ligą man nustatė tik po keturių metų viena infektologė. Tai nutiko vieną iš kartų, kai man pablogėjo.
Įprastai kiekvieną sykį, kai pablogėdavo, reikėdavo kreiptis į gydytojus reumatologus, o tada pirmą kartą mane nusiuntė pas infektologę.
Anksčiau šeimos gydytoja atmetė Laimo ligos diagnozę, manė, kad man tikrai ne ta liga. O infektologė buvo labai užsispyrusi ir pasakė, kad nors mane visi jau tyrė, tačiau ji vis tiek norėtų patikrinti. Taip po ketverių metų man galiausiai nustatė ligą“, – atskleidė Vaida.
Gydymo Lietuvoje nerado
Netgi ir nustačius Laimo ligą vilnietei nebuvo lengviau. Vaida pasakojo, kad ji vis susidurdavo su iššūkiais norėdama patekti pas infektologę, nes gydytoja labai retai dirbdavo.
Netgi nuėjusi pas kitą specialistę jokio gydymo ji negavo. Tuo metu, kaip pasakojo pašnekovė, tiek kūnas, tiek protas jau buvo labai išvarginti kankinančių skausmų, o kantrybė seko.
„Kai nustatė Laimo ligą irgi buvo labai sunku. Aš ėjau privačiai pas infektologę, o ji labai retai dirbdavo, reikdavo po mėnesį jos laukti. Tada mane nusiuntė pas kitą, o ši tik iš gailesčio, labai nenoromis, man pasiūlė antibiotikų. Tad tokia buvo jų reakcija...
Visgi žmonės, kurie skaitė straipsnius apie mane, pasiūlė gydytis užsienyje. Jie pasakė, kad tai mano pasirinkimas, kur gydytis, bet galiu pabandyti ten.
Išklausiusi kitų ilgai sergančių žmonių pasakojimus supratau, kad reiks pasirinkti gydymą užsienyje, nes gydytojai čia nenori net antibiotikų man duoti“, – liūdnomis žiniomis dalijosi Vaida.
Ji prisipažino, kad nusivylimas tuo metu buvo begalinis, o pagalbos Lietuvoje taip ir nebuvo matyti.
Vilnietė pasakojo, kad galbūt viskas būtų buvę kitaip, tačiau ji jau nebegalėjo ištverti kasdienybės, lydimos metų metus trukusių skausmų:
„Jeigu viskas būtų buvę pakenčiama, dar būtų nieko tokio, bet kai tau skauda kūną visą parą, tai labai sunku...
Man buvo nustatyta fibromialgija, turėjau vaistus nuo jos, man tada buvo šiek tiek lengviau, bet kasmet simptomų daugėjo, jaučiausi blogiau, o ir vaistai galiausiai ėmė po ketverių metų nebeveikti.“
Po gydymo Lenkijoje dingo skausmai
Vaida atskleidė, kad prieš išvykstant į Lenkiją jos būklė buvo labai bloga. Sąnarių skausmo tapo nebeįmanoma pakęsti, o taip pat jai nukrito 10 kilogramų. Nukritus svoriui, Vaida svėrė tiek, kiek būdama 15 metų, – vos 50 kilogramų.
„Po keturių metų išvykau gydytis į Lenkiją. Tada buvo mano sunkiausias atkrytis su daugiausiai simptomų. Gydytojai Lenkijoje darė platesnius tyrimus, juos siuntė į Amerikos laboratorijas, o pagal tai paskyrė antibiotikus.
Po gautų tyrimų atsakymų man pusantro mėnesio buvo leidžiami antibiotikai, o po to dar reikėjo leistis kas mėnesį injekcijas. Visas gydymas truko penkis mėnesius“, – dalijosi Vaida.
Vilnietė pasakojo, kad nors šis kelias buvo varginantis ir sunkus, tačiau jau po pirmosios savaitės ji ėmė matyti rezultatus.
Skausmas, kurį ji kęsdavo nuolatos, dėl kurio negalėdavo net užmigti, ėmė trauktis ir po ilgų metų kančių pašnekovė galėjo ramiai išsimiegoti.
„Tai buvo pirmasis palengvėjimas. Po to, kai leido vaistus, viskas pradėjo lengvėti ir gerėti. Kai baigėme gydymą, aš simptomų nebejutau.
Tada man sakė, kad turiu bent metus išbūti be simptomų ir jeigu taip nutiks, tada jau galiu atsipalaiduoti, nes didesnė tikimybė, kad liga nebegrįš“, – medikų prognozėmis dalijosi Vaida.
Šiuo metu jau yra praėję dveji metai nuo pašnekovės gydymo – simptomai daugiau nebegrįžo. Vaida pasakojo, kad pirmieji metai buvo įtempti, nes nuolat persekiojo baimė, kad liga atsinaujins. Vis tik dabar ji jau lengviau atsipūtė, mat simptomai nebepasirodo, o skausmas ir bėrimai – praeityje.
„Labai džiaugiuosi, pradėjau aktyviai sportuoti. Kaip tik neseniai grįžau iš aktyvaus žygio, mes Latvijoje numynėme 241 kilometrą, man čia didžiulis stebuklas, nes su mano liga buvo rekomenduotos tik mankštos“, – sakė ji.
Pasidalijo svarbia žinia su visais
Pokalbio metu Vaida taip pat kreipėsi į skaitytojus, nes, kaip pasakojo, pranešusi, jog serga Laimo liga, sulaukė galybės laiškų, rodančių, kad ji – ne viena.
Pasak jos, rizika užsikrėsti Laimo liga yra didelė, o į ją vis dar tebesikreipia žmonės, prašantys patarimų ir pagalbos.
„Kai man taip nutiko, maniau, kad esu viena, kad galbūt čia yra tik keli tokie atvejai, taip nebūna, nes viešojoje erdvėje vis pasirodydavo žinių, kad Laimo liga nėra baisi, ji greitai išgydoma.
Na taip, jeigu greitai sureaguojama, ją tikrai pavyksta greitai išgydyti, bet jeigu ne, tada gali būti įvairios pasekmės.
Atkreipkite dėmesį, kad reikia saugotis, stebėti savo kūną ir jeigu jaučiate keistus simptomus, dažnai būnate gamtoje, geriau dėl atsargumo pasidarykite tyrimus, kreipkitės pagalbos, niekada nenuleiskite rankų“, – pasidalijo ir užbaigė pokalbį ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
