Naujienų portalui tv3.lt Veronika pasakoja apie savo neįprastą profesiją, darbo užkulisius ir tai, su kokiais iššūkiais tenka susidurti filmuojant po vandeniu. Moteris taip pat atskleidžia, kas ją labiausiai žavi šiame darbe ir kokių netikėtų patirčių jai teko išgyventi po vandeniu.
Naujienų portalas tv3.lt pristato naują straipsnių ciklą „Už kadro“, kuriame kviesime iš arčiau pažvelgti į skirtingas profesijas ir žmones, pasirinkusius įvairius karjeros kelius. Šiame cikle pasakosime apie įdomias profesijas, kalbinsime jų atstovus ir bandysime atskleisti tai, ko dažnai nematome iš šalies.
Povandeninė operatorė – gana reta profesija. Kaip apskritai į jūsų gyvenimą atėjo ši veikla ir kas paskatino pirmą kartą išbandyti nardymą?
Nebuvo, kad aš nusprendžiau, kad aš noriu tapti povandenine operatore, greičiau vanduo mane pats pasirinko. 2024 metais iškeliavau savęs išbandyti į Ameriką, Los Andželą, ir ten būnant labai natūraliai atėjo noras žiūrėti gamtos dokumentikas. Iki tol tikrai nejaučiau tokio stipraus poreikio.
Būnant Amerikoje, tai buvo vienintelis dalykas, kuris mane labai nuramindavo. Kadangi praleisdavau labai daug laiko prie vandens, man atėjo mintis, kad aš norėčiau pati pamatyti, kaip ten viskas yra, kaip atrodo vandenynai, kuriuos aš matau dokumentikose. Sprendimas buvo labai spontaniškas, leidau sau drąsiai svajoti ir leistis į šią kelionę be didelių lūkesčių.
Jau du metus nuolatos aktyviai praktikuoju, mokausi, studijuoju, skraidau po pasaulį. Kadangi Lietuvoje galimybių tą daryti turime ribotai, nuolat keliauju ir mokausi iš savo srities profesionalų užsienio šalyse – Amerikoje, Meksikoje, Azijos šalyse.
Galiu drąsiai teigti, kad atsitiktinumas ir smalsumas mane čia atvedė.
O koks buvo pirmasis jūsų nėrimas? Ar iš karto pajutote, kad povandeninis pasaulis – tai vieta, kurioje norite būti?
Pirmą kartą panėriau Indonezijoje, Balyje. Amerikoje praleidau maždaug tris mėnesius, po kurių leidau sau viską mesti dar kartą ir sekti stipraus intuicijos jausmo, kuris vedė į Indoneziją. Vėl nežinojau nuo ko pradėti, neturėjau plano kaip viskas bus. Neturėjau net nardymo mokyklos išsirinkusi, žinojau tik kryptį ir tikslą – noriu pabandyti, nes nebuvau tikra, ar mano kūnui ir protui tai bus įveikiama. Leidau sau ieškoti.
Pirmą kartą panėriau visai negiliame baseine, nes tokia įprasta mokymosi eiga, tavęs niekas neišveža iš karto į atvirą vandenyną. Po keleto bandymų baseine išvažiavome į Ramųjį vandenyną ir jame panėrėme į 15 metrų gylį.
Atrodo neįtikėtina, kad tu savo akimis gali pamatyti tai, ką matydavai per visas gražiausias gamtos dokumentikas, kurias aš visą vaikystę žiūrėdavau. Nebuvo nei baimės, nei nepatogumo, jaučiausi kaip savo kambaryje. Pirmą kartą panėrus atvirame vandenyne, žinojau, kad tai yra ramybė, kurios visuomet ieškojau.
Iš šalies povandeninis filmavimas gali atrodyti kaip labai egzotiška profesija. O kaip iš tikrųjų atrodo jūsų darbo diena – kiek pasiruošimo reikia dar prieš panyrant į vandenį?
Povandeninis operatorinis nėra mano pagrindinis darbas, veikiau mano išskirtinumas. Esu kino ir reklamos prodiuserė ir kino gamybos kompanijos „Cunamis Films“ įkūrėja, tad didžiąją laiko dalį dirbu su TV reklamomis, muzikiniais klipais ir dokumentiniais filmais.
Praeitais metais kartu su komanda nufilmavome pirmąjį Lietuvos kino istorijoje povandeninį dokumentinį filmą apie Baltijos jūros dugną ir jame nuskendusį reliktinį mišką. Mano įprasta diena atrodydavo gana neįprastai, nes pagrindinė kūrybos erdvė persikėlė po vandeniu.
Pirmas dalykas – įrangos kiekiai ir jos svoriai man, kaip moteriai, yra tikrai neįtikėtini. Vien kameros technika, sausi kostiumai, visi reikalingi aksesuarai, žmonės, kurie dirba kartu su tavimi, laivas, kapitonas, visi leidimai... Tam, kad galėtume, pavyzdžiui, filmuoti su dronais, turime gauti kariuomenės ir laivyno sutikimus. Tai iš tikrųjų yra labai sudėtingos procedūros norint filmuoti jūroje.
Be to, tu dirbi gamtoje, esi priklausomas nuo gamtos sąlygų. Niekada iki galo taip ir nežinai, ar galėsi išplaukti į jūrą, ar negalėsi, ar galėsi tęsti savo filmavimą, ar negalėsi. Todėl povandeninis darbas tampa tikru kantrybės išbandymu, nes dirbi aplinkoje, kurios negali kontroliuoti – gamtoje.
Po vandeniu dirbančio žmogaus gyvybė priklauso ir nuo ant kranto esančių žmonių sąmoningumo bei atidumo – reikia užtikrinti, kad į vandenį neįkristų apšvietimo įranga ar koks nors elektrinis daiktas, kol po vandeniu dirba žmogus.
To vis dar mokausi. Lietuvoje tokių gerųjų praktikų ir žinių turime labai nedaug, todėl dažniausiai praktikuojuosi Los Andžele, kur turiu savo povandeninio operatorinio mentorius, su jais tariuosi dėl sekančių savo žingsnių šioje srityje, mokausi saugumo, semiuosi kūrybos ir viso darbo po vandeniu subtilybių.
Šioje srityje esu palyginti trumpą laiką – tik dvejus metus, todėl vis dar esu mokymosi kelyje. Turiu savo povandeninę kamerą, praktikuojuosi įvairiuose projektuose – nuo muzikinių klipų iki reklamų ir filmų. Šiais metais pavyko sėkmingai nufilmuoti povandeninius kadrus reklamai, sukūriau povandeninį muzikinį klipą Monikai Linkytei Los Andžele, taip pat filmavau povandeninį filmą apie Baltijos jūrą.
Kuo povandeninis filmavimas skiriasi nuo įprasto darbo filmavimo aikštelėje ir kokių papildomų iššūkių atsiranda, kai filmuojama ne baseine, o atviroje jūroje?
Labai priklauso, kokioje aplinkoje dirbi. Jeigu tai Baltijos jūra, ji turi labai daug savų iššūkių ir niuansų, kuriuos turi žinoti ir jiems ruoštis. Jeigu dirbi baseine, tų iššūkių yra gerokai mažiau, nes darbo aplinka tampa pilnai kontroliuojama.
Baltijos jūroje praėjusiais metais praleidau labai daug laiko, praktiškai visą vasarą filmuodama savo dokumentinį filmą. Sąlygos joje yra labai sudėtingos – jūra tamsi, šalta, o matomumas, jeigu labai pasiseka, siekia vos 4–5 metrus. Palyginimui, vandenyne matomumas dažnai gali siekti 20–30 metrų.
Kas liečia vandenyną ir darbą jame: jeigu esi geras naras ir moki valdyti savo kamerą, iššūkių nėra tiek daug. Tačiau kai pradedi filmuoti ir žiūrėti į gamtą per kameros monitorių, tavo smegenys tarsi nebesupranta, kur tu esi ir kad tau dar reikia pasirūpinti savo išlikimu. Todėl labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris tave prižiūrėtų ir stebėtų, kai pasineri į kūrybą.
Baltijos jūra yra labai sudėtinga aplinka darbui ir kūrybai. Filmą filmavome nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio ir praktiškai taip ir nesulaukėme tobulų sąlygų. Susidurdavome su nuolatiniu bangavimu, srovėmis, prastu matomumu ar dar kokiomis netikėtomis sąlygomis, kurios sugriaudavo visus mūsų planus.
O kokie pavojai slypi po vandeniu dirbančiam operatoriui? Ar filmuojant lengva pamiršti, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savo saugumu?
Į pavojus stengiuosi stipriai nesikoncentruoti, žinoma, tai nereiškia, kad apie juos negalvoju, stengiuosi išlikti budri. Nuolat stiprinu save emociškai ir fiziškai, kad baimės ir nerimas manęs neišmuštų iš vėžių. Esu įsitikinusi, kad po vandeniu man yra saugu ir kad tai yra mano kūrybinė aplinka, kurioje noriu realizuoti gražiausias idėjas.
Pagrindinės klaidos, kurios nutinka nardant – iš skubėjimo. Labai svarbu patikrinti savo įrangą, atkreipti dėmesį į šalia esančius narus, tinkamai susikaupti tam, ką ketini daryti, nepervertinti savo galimybių ir nardymo kvalifikacijos.
Per dvejus metus ir daugybę nėrimų įvairiose pasaulio vietose turbūt teko patirti ne vieną netikėtą susitikimą. Koks susitikimas po vandeniu jums įsiminė labiausiai?
Turbūt vienas įspūdingiausių dalykų, kurį teko sutikti po vandeniu, buvo ryklys. Ir tą ryklį sutikau visiškai netikėtai.
Amerikoje yra nuostabi Katalinos sala, garsėjanti povandeniniais miškais – vadinamaisiais „Kelp Forest“. Ten augantys augalai gali būti net 30 metrų ilgio. Tai saugoma teritorija ir viena gražiausių vietų nardyti bei dirbti su kamera visame pasaulyje.
Ten turėjau povandeninio operatorinio kursus su labai garsiu operatoriumi iš Niujorko. Nardant tarp tų augalų lengva pasiklysti, nes jų ten gausybė. Jeigu įplauksi tarp jų, gali labai lengvai pamesti žmogų, su kuriuo nardai, arba išplaukti visai ne ten, kur tikėjaisi.
Taip nutiko ir man – filmuodama pamečiau savo trenerį, nes per daug koncentravausi į kadrą. Besisukdama ratu ir ieškodama savo mentoriaus staiga pamačiau, kaip iš tų augalų tiesiai priešais mano veidą išniro ryklys. Atsimenu, net nespėjau pakelti kameros, nors instinktyviai bandžiau pradėti filmuoti. Iš streso net nesugebėjau paspausti REC mygtuko.
Tai buvo vienas įsimintiniausių ir netikėčiausių susitikimų – tiesiog sukiesi aplink save ir staiga prieš akis išnyra ryklys.
Kiekvieną kartą panėrus – ar Ramiajame vandenyne, ar Karibų jūroje, ar Atlanto vandenyne – matai vis kitokią gamtą. Augalai ir gyvūnai unikalūs kiekviename pasaulio krašte, tad jaučiuosi labai laiminga galėdama juos pažinti ir patirti.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
