„Skaityti labai mėgstu, tik akys, deja, jau nebetokios šviesios, – pasidalina pašnekovė ir suberia širdį džiuginančias veiklas, į kurias pasinėrus laikas tiesiog ištirpsta. – Reikia paveikslus lipdyti, reikia skaityti, kryžiažodžius spręsti, po pasaulį keliauti, – suintriguoja Levita ir atskleidžia keliavimo būdą, kuriam reikalinga valiuta – ne pinigai, o smalsumas! – Keliauju kartu su Orijumi Gasanovu, Pauliumi Samoška per televiziją žiūrėdama jų kelionių laidas.
Taip jau visą pasaulį pamačiau, – nusijuokia Levita, tačiau valiūkišką nuotaiką beregint pakeičia nostalgišku liūdesiu persmelktas balsas – vaikystės metais su šeima pašnekovė buvo išplėšta iš gimtinės ir likimo rankų vėtyta, mėtyta ne kartą. – Dar nė nebuvau sulaukusi šešerių, kai per Antrąjį pasaulinį karą iš gimtojo krašto Punske buvome ištremti į Lietuvą… – atsidūsta Levita. – Nugyvenau sunkų gyvenimą. Iki šiol naktį pabundu iš sapno klausdama, o kur man reikės gyventi toliau?“
Neįprasta, kaip ji pati vadina, tremtis Punsko lietuvių šeimoje gimusios Levitos širdyje paliko negyjančių žaizdų, tačiau senjorė, buvusi geografijos ir istorijos mokytoja, prabėgusias dienas atminty saugo kaip kroniką – savo emocijoms neleisdama užgožti iškalbingų įvykių verpetų.
Vardas kliuvo bendraamžiams
Galbūt knygos vertą gyvenimo liniją pašnekovei nulėmė išskirtinis, iki pat šiol itin retas jos vardas. O šį – nežinia iš kur – Levitai sugalvojo senelis, mamos tėtis, kurį juodu su jaunesniu broliu buvo įpratę vadinti tėvuku, o močiutę – mamule.
„Mano brolio vardas – Sigitas – anuomet, prieš 90 metų, irgi buvo neįprastas. Daugiau Sigitų pradėjo rastis po 1960-ųjų, – pastebi Levita. – Aš pati galvojau, kad mano vardas labai negražus. Kaip tik bendraamžiai jo neiškraipydavo – buvau ir Levitanas, ir Leontija…“
Vaikystę apkartino karas
Levita gimė 1933-iaisiais, prie pat Punsko (Lenkijoje) esančiame Trakiškių kaime.
„Dar ir dabar labai gerai prisimenu gimtąjį kaimą, kaimynų pavardes, net baltas vienų namų langines… – malonių prisiminimų sūkurin panyra itin taisyklinga tartimi išsiskirianti pašnekovė. – Punskas – lietuvių kraštas. Gimtosiose Trakiškėse visos šeimos kalbėjo lietuviškai – nebuvo nė vieno lenkiškai šnekėjusio žmogaus. Mano tėvai dėl to ir nukentėjo, kad buvo lietuviai, – sako Levita. – Labai gerai prisimenu tą gražią vaikystę Punske, namus, ką veikėme, netgi ką valgėme.“
Pašnekovės atminty neišdyla vaikystėje nugirstos mamos bei kaimynės pokalbio nuotrupos, tarsi tapusios pranašingais paukščiais jos šeimos ateičiai.
„Tądien mama mane nusivedė į Punsko centrą. Čia sutiko kaimynę. Joms besikalbant dėmesį patraukė arkliais pakinkytas vežimas, į kurį mūsų policininkas skubėdamas krovėsi daiktus – tarsi išsikeldamas, – pasakoja Levita. – Mama paklausė kaimynės, kur gi jis kraustosi, o ši atsakė, kad šiandien prasidėjo karas, todėl policininkas bėga – traukiasi iš Lenkijos. Tai buvo 1939 m. rugsėjo 1-oji – diena, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Man tada dar nė nebuvo šešerių metų.“
Savai kiaulei papjauti reikėjo leidimo
Kai vokiečiai užėmė Lenkiją, Levitos tėtis namo parnešdavo brošiūrų, kurios buvo atspausdintos dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių, kad žmonės mokytųsi. Prasidėjus karui, vaikystė gimtajame Punsko krašte greitai sulaukė dienų pabaigos – už menką nusižengimą vokiečių valdžios tvarkai Levitos šeima buvo iškeldinta.
„Vokiečiai netgi buvo nurodę laiką, kada galima pjauti kiaulę, – dabar, atrodytų, neįtikėtinus dalykus pasakoja Levita. – Tėtis dirbo kelių statyboje. Vežiojo akmenis ir kaip tik sužinojo, kad tą dieną Punske duoda leidimus pjauti kiaules. Nuėjo, bet jau buvo vėlu – po pietų, ir nedavė leidimo. Tėtis rytojaus dieną vis tiek papjovė kiaulę. Paslėpė mėsą, kur galėjo, bet kažkas sužinojo ir išskundė. Atėjo mėsos ieškoti.
Tėtis buvo apkaltintas, kad nesilaiko valdžios nurodymų. Tai buvo vienas pretekstas tremčiai, tačiau buvo ir svaresnė priežastis – mes buvome lietuviai, – pabrėžia pašnekovė. – Lietuvą jau buvo užėmę rusai. Labai daug vokiečių tada iš Lietuvos važiavo į Vokietiją, bet vokiečių iš Lietuvos buvo išleidžiama tik tiek, kiek į Lietuvą atveždavo kitų gyventojų, – dėsto Levita. –
Taigi iš Lenkijos lietuvius pradėta tremti į Lietuvą. Taip ir mūsų šeima atsidūrė tuose sąrašuose. Turėjome palikti savo namus. Tokia buvo pirmoji tremtis. Su mūsų šeima kartu išvyko ir senelis – mamos tėtis, mamulė jau buvo mirusi.“
Traukinio vagonu – po Lietuvą
Iškraustomoms šeimoms valdžia leido pasiimti gyvulių. Su savuoju turtu žmonės buvo susodinti į traukinio vagonus ir pajudėjo Lietuvos link.
„Mes iš gimtinės namų pasiėmėme arklį ir karvę. Prisimenu, pirmoji stotelė tada jau tarybinėje Lietuvoje buvo Kalvarija. Čia pamačiau rusų kareivius su kepurėmis – vadinamosiomis budionovkomis, – vaiko akims įsiminusia detale pasakojimą papildo Levita. – Iš Kalvarijos toliau vežė į Rokiškį. Čia išlipome. Arklių traukiamais vežimais atvežė prie Obelių – į Bagdoniškio dvarą, kuriame ir apsigyvenome.
Šiame dvare buvo laikrodis su gegute. Man, mažai mergaitei, buvo taip gražu, kai ta gegutė vis kukuodavo… – nusišypso Levita. – Dvare įsikūrėme laikinai. Tėtis turėjo važiuoti pas vietos valdžią, kad ši paskirtų žemės ir galėtume pradėti gyvenimą. Tėtis vis nesutiko čia kurtis. Nežinau kaip, bet jam pavyko susitarti, kad mus perkeltų kitur. Gavome vagoną. Iš Rokiškio tą vieną vagoną prikabino prie traukinio ir vežė į Marijampolę.“
Šįsyk Levitos šeima jau vežėsi daugiau turto – viename vagono gale keliavo karvė, arklys, vežimas, kitame – stalas, lova, daiktai, o per vidurį – visi namiškiai.
Krentantys lėktuvai
Levitos šeima atkeliavo į Vilkaviškio rajone buvusį Vižaidų kaimą – Velkės ūkį. Čia jie ir įsikūrė. Pašnekovės teta, kuri taip pat buvo ištremta iš Punsko, gyveno netoliese – Gižuose.
„Su seneliu pas tetą dažnai nueidavom. Per vieną viešnagę skaičiavau skrendančius lėktuvus. Jų buvo labai daug, – pasakoja Levita. – Kitą rytą senelis išėjo į Gižų bažnyčią, bet labai greitai grįžo ir sako: „Prasidėjo karas.“ Tai buvo 1941 m. birželio 22 d. – vokiečiai užpuolė Lietuvą (aut. past. – prasidėjo karinė nacių okupacija Lietuvoje, kuri tuomet buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje).
Mums, paprastiems žmonėms, tai atrodė, kaip dar vieno karo pradžia. Mačiau, kai tądien dar rusų policininkai arklius vaikėsi ir nujojo, o apie pietus pas tetą į namus jau užėjo du vokiečiai.“
Kiek prisimena Levita, atėjūnai buvo taikūs – bloga nepadarė. „Niekas su jais vokiškai pašnekėti nemokėjo, tad jie ir išėjo, – sako pašnekovė. – Paskui teta pasistatė kopėčias ir užlipusi žiūrėjo ton pusėn, kur kilo dūmai – degė Vilkaviškis, Marijampolė.
Vėliau mes iš namų nubėgom į griovį. Nežinojom, kas toliau bus. Lėktuvai vis skrido, užsidegdavo ir krisdavo. Man buvo labai baisu, todėl verkiau ir verkiau, o teta už tai ant manęs labai barėsi. Laimė, mūsų šeimos sodyba nenukentėjo.“
Vokiečiai atsiėmė ūkį
Ūkyje, kuriame įsikūrė atvežta Levitos šeima, anksčiau šeimininkavo vokiečiai, tad vėl grįžę į Lietuvą jie nebuvo patenkinti naujakuriais ir, atėmę arklį bei karvę, Levitos šeimą susodino į vežimą ir pervežė į Trakų rajoną.
„Vėl namus teko kurti iš naujo. Apgyvendino mus Strėvos kaime, ūkininko šeimos name, bet ši vieta tuoj krito į akį kažkam iš vokiečių ir mus vėl išvežė – šįsyk į Aukštadvarį, – apie nesibaigiančias kraustynes pasakoja Levita. – Pasiekėme numatytą vietą, bet tuos namus jau buvo paėmusi policija – tik žemės penkis hektarus pasiūlė ir daryk, ką nori. Tėtis nesutiko kurtis plyname lauke. Taigi iš Aukštadvario mus pervežė į Kurkliškes, prie Vievio. Įsikurdavome mėnesiui ar vos kiek ilgiau. Tik pagyvenam truputį ir vėl veža… Galiausiai mūsų namais tapo Aleksandriškės.“
Auksinės rankos padėjo išgyventi
Levitos pasiteirauju, kaip jos tėvams pavyko išmaitinti vaikus, jei taip dažnai besikraustant nei bulvės užsiauginti nespėsi?
„Kai gyvendavome dvare, ten būdavo ūkiai. Kartais mums duodavo pavalgyti kartu su darbininkais, – prisimena Levita. – Mama siuvo, todėl vos atvykusi iškart skelbdavosi, kad gali pataisyti drabužius ar pasiūti. Tėtis meistravo klumpes ir dirbo visus darbus, kurie tik pakliūdavo. Taip ir užsidirbdavo.“
Atsikrausčiusi į namą Aleksandriškėse, čia Levitos šeima išgyveno net šešerius metus. Vėliau nuspręsta, kad šis pastatas tinkamas mokyklos bendrabučiui. Tada iš vieno kaimo pakraščio šeima persikėlė į kitą.
„Apsigyvenome išvežtųjų (aut. past. – tremtinių) name, – įvardija Levita. – Tėvai iki mirties ten ir gyveno. O aš, baigusi Aleksandriškių mokyklą, įstojau į Kauno pedagoginę mokyklą. Po mokslų pradėjau dirbti Kaišiadorių rajono mokykloje, kurioje prabėgo 40 profesinio gyvenimo metų.“
Iš pradžių Levita mokė geografijos ir istorijos, o paskui ugdė pradinukus.
Maža mergaitė – šeimos galva
Gyvendama Aleksandriškėse, Levita šiandien į istorijos knygas sugulusius įvykius matė savomis – dar vaiko – akimis: ne tik skirtingus Lietuvoje šeimininkavusius okupantus, bet ir žaliukus – Lietuvos partizanus.
„Visiems tekdavo duris atidarinėti, – prisimena Levita. – Kai praėjo karas, mano tėtį paėmė į rusų kariuomenę. Gyventi likome trise. Brolis už mane buvo trejais metais jaunesnis. Mama negirdėjo. Taigi aš buvau tarsi šeimos galva – man tekdavo su visais bendrauti.
Ateina kažkas naktį ir neaišku – žaliukai ar kas? Beldžia į duris – mama negirdi, todėl aš, vaikas, eidavau atidaryti. Reikėdavo parodyti, kas rūsy, kas priestate. Vedžiodavau partizanus, rodydavau, kad pas mus visur tuščia.“
Buvo grįžusi į tėviškę
Levita atskleidžia, jog į tėviškę prie Punsko buvo grįžusi tris kartus.
„Pirmąsyk nuvykau su vyru 1987 m. Sodybos pastatų neberadau – tik medžius: kaštonus, kriaušę kieme, mūsų alyvos kaip tik žydėjo, – pasakoja pašnekovė. – Ant kalniuko buvo ūlyčiukė, o iš abiejų jos šonų – po akmenų krūvą pridėta. Akmenys dar buvo neišvežti.“
„Levita, jei taip sopėjo širdį dėl tėviškės, ar suaugus niekada nebuvo kilę minčių grįžti į Trakiškes ar bent jau Punską?“ – klausiu pašnekovės.
„Trauka buvo, – išduoda Levita. – Jei tai būtų buvusi Lietuvos teritorija, būčiau išsikrausčiusi. Bet ten buvo Lenkija, galvojau, ką aš ten darysiu… Vis tik grįždama mintimis atgal – visais keliais, kuriais vedžiojo gyvenimas, mieliausia gyventi man buvo vaikystės gimtinėje. Jos vaizdiniai mane lanko ir sapnuose.
Sapnuoju ne tik Trakiškes, – prasitaria pašnekovė. – Vaikystėje tiek kartų reikėjo kraustytis, kad ir dabar naktį pašoku sapne galvodama, o kur reikės gyventi toliau? Bet apsidairau ir suprantu, kad niekur nebesikraustysiu – esu pas dukrą namuose.“
Iš Kaišiadorių – į Labūnavą
Kai pradėjo dirbti mokykloje, Levita visą gyvenimą nugyveno Kaišiadorių rajone. Čia su vyru ji užaugino du vaikus – dukrą ir sūnų. Dukra įsikūrusi Kėdainių krašte, o sūnus – Šiauliuose. Perkopusi 80-metį, dėl suprastėjusios sveikatos Levita su vyru Jonu atsikraustė pas dukrą į Labūnavą. Per kovido pandemiją netekusi sutuoktinio, pašnekovė, kaip tikisi ji pati, persikraustė paskutinį kartą – į Kėdainių miestą.
Senjorė dienas leidžia bute. Kadangi sunkiai vaikšto, iš namų išeiti pavyksta retai. Tačiau veikliajai Levitai nuobodulys dienų netemdo – pašnekovė jam tiesiog neranda laiko.
„Labai mėgstu istorines knygas. Neseniai perskaičiau „Karalienę Barborą“, o dabar antrą kartą skaitau „Vavelio dukteris“. Kodėl antrą? Nes tai sunkiai skaitoma knyga – reikia įsigilinti, suprasti, apgalvoti, įtempti protą, – paaiškina senjorė. – Knyga – man geriausia dovana. Jomis lepina sūnus, anūkės, – šypsosi Levita. – Kai pavargstu skaityti, įsijungiu Orijaus ar kito per televiziją transliuojamo lietuvio keliautojo laidas ir leidžiuosi į pasaulį drauge. Man, kaip buvusiai geografijos mokytojai, labai įdomu. Didžiausią įspūdį paliko Alpės, Himalajai ir didžiosios šventovės.“
Pasak Levitos, tarybiniam vaikui vienas iš gero šiuolaikinio gyvenimo rodiklių – atviras ir laisvas pasaulis, kurį maišyti gali, kaip tik širdis geidžia.
„Jeigu aš pati dabar būčiau jauna, tai lakstyčiau po pasaulį kaip tas Orijus, – juokiasi vasarį 93-iąjį gimtadienį sutiksianti senjorė. – Tarybiniais laikais, kiek galėjau, tiek Tarybų Sąjungos ribose keliavau.
O pėsčia apėjau daug Lietuvos. Jei reikėdavo kokios pagalbos, tai nueidavau ir pas gimines už 42 kilometrų. Tiek nueiti per dieną man strioko nebūdavo“, – pabrėžia Levita.
Deimantiniai paveikslai
Užvertusi knygą ir išjungusi televizorių, Levita sėda prie mažo stalelio savo šviesiame kambaryje. Čia senjorė pasineria į kūrybą – iš mažulyčių deimančiukų klijuoja įspūdingus vaizdus, kurie vėliau tampa paveikslais ir puikuojasi parodose.
„Levita, šiems paveikslams klijuoti reikia ne tik didžiulės kantrybės, kruopštumo, susitelkimo, bet ir puikios smulkiosios motorikos, kad kiekvieną vos ketvirtadalio boružės dydžio akmenėlį priklijuotum į reikiamą vietą…“ – neatsistebiu.
„Toks kruopštus darbas man ne naujiena, – sako Levita. – Visą gyvenimą labai daug mezgiau. Galėjau numegzti bet ką. Mano mezginiai eksponuoti parodose.
Anksčiau svarbi namų interjero detalė buvo servetėlės. Jų esu primezgusi pačių įvairiausių. Taip pat megzdavau raštuotas kojines. Dabar virbalus padėjau į stalčių, nes šių mano mezginių paprasčiausiai niekam nebereikia“, – nusivylimo neslepia pašnekovė.
Vis tik tokios rankos tuščios būti negali – dukra Daiva mamą įtraukė į paveikslų kūrybą.
„Nė neprisimenu, iš kur gavau pirmąjį paveikslą pabandyti, – pasakoja visą pokalbį šalia buvusi Daiva. – Pradėjau klijuoti pati, o paskui pasiūliau mamai.
Čia piešinys sužymėtas taškeliais ir skaičiais, į kurių vietas su specialiu pieštuku reikia suklijuoti skirtingų spalvų akmenukus. Vieną paveikslą sudaro apie 16 000 akmenukų.“
„Šie paveikslai – mano antidepresantai, – šypsosi Levita. – Dukra užimta: paromis dirba, jai reikia pailsėti. Bet aš neliūdžiu likusi viena namie. Turiu daug įtraukiančių užsiėmimų – nė nepastebiu, kai diena prabėga. Visiems skundžiuosi, kad man trūksta laiko.
Žinoma, kartais nugrimztu į prisiminimus. Užsigalvojusi ir paverkiu… Bet džiaugiuosi, kad iki šiol pavyko išsaugoti šviesią atmintį. Gal tos veiklos ir padeda?“
Paveikslai – parodose
Deimantinius paveikslus Levita kuria jau apie šešerius metus ir vis dar neprarado ūpo. Senjorės kūriniai apkeliavo Kaišiadorių rajoną, o dabar svečiuojasi įvairiose kultūrai svetingose mūsų krašto erdvėse.
„Rengti mamos klijuotų paveikslų parodas sumaniau aš, – atskleidžia dukra Daiva. – Tai buvo mano idėja, kaip kovido laikotarpiu, kai viskas buvo uždaryta, pagelbėti kultūros centrų darbuotojams.
Debiutas buvo Zūbiškių kaime (Kaišiadorių r.), kultūros centro skyriuje. Šiame kaime mama gyveno, o kultūros centro skyriaus vadovė buvo jos kaimynė. Įrėminau keliolika paveikslų ir nuvežiau.“
Iš pradžių buvusios virtualios, dabar Levitos paveikslų parodos kūrinius apžiūrėti kviečia gyvai. Kėdainių krašte darbai eksponuoti Labūnavoje, Vainikuose, Josvainiuose, Akademijoje, o šiuo metu jais žavisi surviliškiečiai.
Pašnekovės dukra skaičiuoja, kad mama jau suklijavo apie pusšimtį paveikslų. Savo kūrinius Levita mielai dovanoja.
Ilgaamžiai – be bendraamžių
Devintą gyvenimo dešimtmetį perkopusi Levita liūdi dėl amžinojo poilsio atgulusių savo bendraamžių, su kuriais anksčiau galėdavo susiskambinti ir pasikalbėti.
„Mama nebeturi jokių jos amžiaus gyvų draugių, – sako Daiva. – Tik jaunesnių, bet su jomis nesutampa interesai, – šypteli dukra. – Mama nori kalbėtis apie pasaulį, gvildenti globalias temas. Tokių pašnekesių bičiule tampa rusų kalbos mokytoja, kuri dirbo toje pačioje mokykloje ir dar pas mus gyveno – nuomojosi kambarį. Dabar jai – per 70 metų.“
Didžioji atkarpa Levitos gyvenimo ėjo sudėtingu istoriniu laikmečiu. Savo akimis mačiusi karą, senjorė jautriai išgyvena žinias iš fronto Ukrainoje.
„Baisu, kad tik karas į Lietuvą neateitų, – prasitaria senjorė. – Prisimenu savo jaunystę – karas, pokaris… Tai buvo sunkūs laikai, o gyvenimas sudėtingas.
Dabar gyvename išties puikiai. Vertinkime ir branginkime tai.“
Teksto autorė: Akvilė Kupčinskaitė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
