Sėdime ant ligoninės suoliuko, kur tyla retkarčiais pertraukiama paukščių čiulbėjimo ir už durų tyliai murmamo radijo. Eva kalba ramiai, be patoso, bet kiekvienas jos sakinys atskleidžia nepaprastą šio darbo sudėtingumą. Demencija sergantys žmonės – tai ne tik pacientai.
„Tu nebegali jų vertinti kaip sveikų žmonių. Turi suprasti, kad tai yra liga, ir jų veiksmai neateina iš blogos valios“, – sako ji. Jos darbas – tai ne tik procedūros ar vaistai, bet nuolatinė emocinė kova, reikalaujanti kantrybės, empatijos ir žmogiško ryšio.
Ji svajojo tapti slaugytoja nuo pat vaikystės, viskas prasidėjo nuo domėjimosi, kas patinka, traukia. Ją visada žavėdavo gydytojai – jų balti chalatai, tvarkingumas, grožis, tas rūpinimasis kitais.
„Žaisdavau su lėlėmis, žaisliniais švirkštais, „gydydavau“ ir kačiukus, jei kuris iš kaimynų atklysdavo. Tarsi ieškodavau, kuo galėčiau padėti, kaip pagydyti. Matyt, tas rūpestingumas gimė iš prigimties – man nuo mažens buvo malonu padėti, jausti, kad galiu būti naudinga.
Vėliau įstojau į medicinos mokyklą, dabar tai jau kolegija, ir nuo pat pradžių supratau, kad esu savo vietoje – man labai patiko medicininės intervencijos, visa ta veikla. Niekada nepasigailėjau savo pasirinkimo. Tiesa, jau antrame kurse ištekėjau, trečiame – pagimdžiau vaiką, todėl trumpam sustojo mano profesinis kelias“, – pradeda pasakoti Eva.
Vėliau ji pradėjo dirbti reabilitacijoje – ten buvo daugiau bendravimo, administracinio darbo, mažiau tiesioginės medicininės praktikos. Tačiau kai pradėjo dirbti slaugos srityje su senyvo amžiaus žmonėmis, ypač sergančiais demencija, moteriai viskas lyg grįžo į savo vietas ir ji supratau, kad tai tarsi jos kelias, sako slaugytoja:
„Nors darbas sunkus, dažnai neįvertinamas nei finansiškai, nei visuomenėje, bet man tai buvo lyg antras kvėpavimas. Dirbdama jaučiausi lyg pakylėta – darydavau tai, kas man iš tikrųjų rūpi. Šiuo metu dirbu slaugos namuose su demencija sergančiais žmonėmis. Turiu daugiau nei trejų metų patirtį šioje srityje, kuri tapo tarsi mano mokykla. Per ją labai daug ko išmokau – tiek apie žmones, tiek apie save. Matydama skausmą, kančią, žmogaus būseną senatvėje, vis labiau suvokiu, kokios menkos mūsų kasdienės problemos. Tai labai praplečia akiratį.“
Kokie tie pacientai, sergantys demencija?
Kadangi Eva dirba su žmonėmis, sergančiais demencija, pradžia buvo nelengva. Buvo šiek tiek baugu – elgesys nenuspėjamas, reikia mokėti prieiti, suprasti, nuraminti. Tam reikia empatijos, begalinės kantrybės, gebėjimo bendrauti. Suprasti jų nuotaikų kaitą – labai svarbu. Kartais jos keičiasi staiga ir be aiškios priežasties. Tačiau jos patirtis dar gilesnė dėl to, kad Evos mama sirgo demencija:
„Prieš mėnesį palaidojau mamą, kuri sirgo demencija. Tai suteikė man ne tik profesinės, bet ir asmeninės patirties – mačiau demenciją ir kaip slaugytoja, ir kaip artimoji. Iš pradžių namuose buvo sunku, pasimeti, nesupranti, pyksti, nežinai, kaip elgtis. Kai pavyksta priimti žmogų tokį, koks jis yra, palengvėja. Bet iki to – ilgas ir emocijų kupinas kelias.
Slaugos namuose darbas reikalauja sugebėjimo „nusileisti“ iki paciento lygio – bendrauti jų kalba, kad jie mus suprastų. Tai nereiškia jų nuvertinimo, bet reikia šilumos, paprastumo, labai daug kantrybės. Taip, pasitaiko visko, nuo smurto iki pabėgimo bandymų. Tai labai sunkus, sekinantis, bet kartu ir prasmingas darbas“, – atvirauja slaugytoja.
Labai svarbu pažinti kiekvieną žmogų individualiai. Kai ilgiau su jais dirbi, pradedi atpažinti pokyčius – kada žmogus tampa neramus, kada gali kilti agresijos priepuolis, dalinasi patirtimi moteris. Tai reikia išmokti nuspėti. Nuotaikos keičiasi dažnai, ir kiekvienas žmogus savitas.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus gyvenime buvo šviesus, ramus, jis ir su demencija dažniausiai toks išlieka, nors kartais gali pykti, kad jo nesupranta. O jei žmogus buvo linkęs į pyktį, autoritariškumą, tas dar labiau išryškėja – jie bando vadovauti, reikalauja dėmesio, net smurtauja. Ir tai nepriklauso nei nuo profesijos, nei nuo išsilavinimo, slaugos namuose būna ir profesorių, ir menininkų, ir muzikantų.
„Šis darbas reikalauja labai daug širdies, kantrybės ir stiprybės. Bet jei sugebi rasti ryšį, net trumpam, tai atperka viską. Kartais jų padėka būna tyli, net nesąmoninga, bet mes dirbame dėl žmogaus, o ne dėl žodžių. Aš į kiekvieną jų žiūriu kaip į artimą žmogų – tik taip gali atiduoti save iki galo“, – šneka slaugytoja.
Apie mamą – asmeninė patirtis
Evos teigimu, jos mama buvo labai aktyvi, mėgo judrų gyvenimo būdą. Dirbo konditere, kulinare. Visada stengdavosi padėti kitiems. Vėliau, kai susirgo, paaiškėjo, kad serga demencija, tikina ji:
„Pirmiausia pradėjau pastebėti, kad silpsta jos atmintis, pradėjo nusišnekėti. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, pykau – galvojau, kad ji tiesiog juokauja ar šneka nesąmones. Reagavau taip, kaip dažnas artimasis reaguotų, kai nemato tikrosios priežasties.
Gyvenome kartu. Mama ėmė kartoti tuos pačius klausimus daugybę kartų. Atsakydavau, bet po minutės ji vėl klausdavo to paties. Turėjau tris vaikus, dabar mano dukros jau suaugusios, bet tuomet reikėjo rūpintis ir jomis, ir mama. Buvo tikras iššūkis. Tėtis irgi sirgo, todėl buvo itin labai sunkus metas. Kartais galvodavau, kad neištversiu, kad pati išprotėsiu. Dirbdama darbe matydavau sergančius žmones, o grįžusi namo – vėl ta pati situacija.
Liga progresavo. Atsimenu, vieną kartą mama išėjo parūkyti, bet nebegrįžo. Netoli mūsų namų – geležinkelio stotis. Ji įsėdo į traukinį ir išvažiavo – be dokumentų, be nieko. Negalėjome jos rasti. Laimei, po kelių valandų suradome. Tai buvo didžiulis stresas. Ji pati buvo išsigandusi, negalėjo paaiškinti nei kur važiavo, nei kodėl. Tokia yra ta demencija, baisi liga.“
Vėliau Evos mama susilaužė klubą, todėl ji ją paguldė į slaugos skyrių ten, kur pati dirba.
„Tuomet paaiškėjo ir kitos ligos. Pradėjo nebeatpažinti anūkų. Demencija pasireiškia tuo, kad žmogus sustingsta tam tikrame laikotarpyje. Pas mamą viskas buvo sustoję ties 60 metų. Nors mirė būdama 72-iejų, ji iki galo buvo įsitikinusi, kad jai 60.
Klausiant, kiek dabar metų, vis sakydavo, kad 60. Koks dabar mėnuo? Visada atsakydavo – balandis. Nesvarbu, ar žiema, ar ruduo, visada balandis. Tai labai liūdna. Žmogus, tavo mama, tarsi nyksta, nieko nesuvokia. Neskiria nei dienos, nei vakaro, net neprisimena, ar valgė.
Kai ji dar buvo sveika, dažnai prašydavau jos patarimo – ji labai skaniai gamindavo. Kepdavo tortus pagal užsakymus. O vėliau nebeprisimindavo nieko nei receptų, nei kaip ruošti patiekalus. Tai labai skaudino.
Tėtis mirė prieš ketverius metus. Sirgo onkologine liga, tuo metu buvo pandemija. Greitosios pagalbos nevažiuodavo taip greitai, o tėtis sakė: „Noriu būti namuose, šalia tavęs. Tu medikė, tu manimi pasirūpinsi.“ Ir aš pasirūpinau“, – susigraudina Eva.
Svarbiausia Evai, kad žmogus neišeitų vienas. Pasak jos, kai gimstame – nesame vieni. Ji nori, kad ir išėjimas būtų toks ne vienumoje, ne tarp svetimų. Dirbdama ligoninėje moteris dažnai mato, kaip žmonės miršta naktimis vieni, tačiau jai svarbu būti šalia:
„Tai yra ypatinga akimirka – būti liudininku žmogaus išėjimo. Kai mama artėjo prie pabaigos, buvau kitoje vietoje. Paskambino iš slaugos ligoninės, sakė, kad jau miršta. Važiavau iš kito miesto, kaip galėjau greičiau, meldžiausi visą kelią, kad suspėčiau. Ir spėjau. Ji mirė šalia manęs. Uždegiau žvakutę, pasimeldžiau. Išėjo maldoje. Tėvas – taip pat. Jie buvo mano atėjimo į šį pasaulį liudininkai, o aš – jų išėjimo“, – ironiškai nusijuokia slaugytoja.
Įprasta diena slaugos namuose
Atėjus į darbą slaugytoja pirmiausia ji stengiasi suprasti, kokia atmosfera skyriuje, kokios pacientų nuotaikos, kadangi reikia psichologiškai nusiteikti, pasiruošti:
„Kartais būna labai sudėtingi budėjimai – pacientai būna agresyvūs, irzlūs. Nežinau, ar tai mėnulis, ar kiti veiksniai, bet elgesys labai svyruoja. Tačiau visada stengiesi ateiti su šypsena, kad žmogus jaustųsi saugiai, pasitikėtų tavimi. Tai labai svarbu, ypač, kai reikia atlikti procedūras, o pacientas bijo, nenori prisileisti.
Su demencija sergančiais pacientais labai svarbus bendravimas. Tai padeda jų ligai lėčiau progresuoti. Todėl organizuojame įvairias veiklas – piešiame, spalviname, lipdome, kepame pyragus. Kartais su pacientais susidraugaujame, ypač su tais, kurie dar išlaiko šviesų protą, prisiriši prie jų. Kai jie išeina, būna sunku, kartais ir ašara nurieda.
Diena užsipildo procedūromis ir bendravimu. Jeigu turime daugiau laiko, pasiimame pacientus pasivaikščioti į lauką. Tai ne tik fizinis darbas, čia reikia būti ir psichologu, mokėti suprasti žmogų, įsiklausyti, net kai jis nesugeba išreikšti, kas jam skauda ar ko jis nori.“
Darbo dienos pabaigoje moteris sako, kad kartais jaučiasi išsekusi. Kartais grįžusi namo ji nebenori nieko – nei kalbėtis, nei bendrauti. Norisi tik tylos ir pabūti su savimi. Eva tvirtina nemokanti tiesiog palikti darbo už durų, kaip kai kurie – dažnai mintimis vis dar analizuoja dieną, svarsto, ką galėjau padaryti kitaip.
Slaugytojų darbe, pasak Evos, svarbiausia, suprasti žmogų, prie kiekvieno rasti priėjimą. Tai nėra vien tik medicininės procedūros, tai nuoširdus darbas, kuriam būtina empatija.
Iššūkiai darbe ir ligos progresavimas
Iššūkių darbe su šiais pacientais, slaugytoja sako, kad tikrai netrūksta. Vienas pagrindinių, kad kiekvieną kartą ateidamas į darbą nežinai, ko tikėtis. Ypač budėjimo metu, nežinai, ką pacientai sugalvos. Kartais nutinka pačių netikėčiausių situacijų.
„Turi viską pamatyti, viską suprasti iš anksto. Turi numatyti jų žingsnius į priekį, kad galėtum laiku sureaguoti. Iššūkių yra daug, tad kiekvieną pastebėti tampa labai sunku. Krūvis didelis, todėl reikia būti nuolat susikaupusiam.
Kiekvieną dieną darbe iš naujo susiduri su tais iššūkiais, nežinai, kas nutiks, nes jie serga įvairiomis ligomis, kartais krenta iš lovos, užspringsta. Tai mūsų profesijos kasdienybė, negali atsipalaiduoti, visą laiką turi būti budrus“, –atskleidžia tiesą slaugytoja.
Kalbant apie demencijos progresavimą, medikė pasakoja, kad tai dažniausiai iškart pasimato, kai žmogus pradeda kitaip elgtis. Pavyzdžiui, anksčiau jis visada eidavo į savo kambarį, o vėliau pradeda klaidžioti, eina į svetimas palatas. Tai jau ženklas, kad kažkas blogėja. Ilgainiui jie ima pamiršti, kur yra, nebeatpažįsta artimųjų. Jie nebesiorientuoja aplinkoje, galvoja, kad yra namuose, sako, pakviesk mano mamą, arba dukrą. Ypač močiutės dažnai ilgisi mamos, atvirauja Eva:
Emocinis ryšys su pacientais
Nors kartais pacientai tikrai neprisimena nei savęs, nei aplinkos, jiems tarytum sustoja laikas, yra įmanoma turėti emocinį ryšį su jais, nes kartais be jo – niekaip. Kai kurie galvoja, kad yra vaikai, kiti įsivaizduoja, kad dirba. Ypač tie, kurie anksčiau dirbo gydytojais ar slaugytojomis – jie gali elgtis taip, lyg vis dar būtų savo profesijos atstovai.
„Pavyzdžiui, įeini į jų palatą suleisti vaistų, o jie sako: „Kodėl tu nepasibeldei į mano kabinetą? Aš dirbu.“ Bet net jei jie visko neprisimena, ryšys vis tiek gali būti užmegztas. Yra tokių pacientų, kurie prisimena vardą, laukia tavęs, vadina draugu. Su kai kuriais susidraugauji labiau, su kitais mažiau, o su kai kuriais išvis nepavyksta užmegzti ryšio.
Vis dėlto labai gera, kai žmogus tave atpažįsta, tada supranti, kad liga dar nepažengusi tiek, kiek galėtų. Viena mūsų slaugytoja net susidraugavo su paciente taip artimai, kad vėliau ją lankė kaip savanorė, tapo tarsi giminaitė. Vadinasi, viskas įmanoma, reikia tik šiek tiek pastangų ir noro“, – dalinasi patirtimi specialistė.
Ryškiausios įstrigusios situacijos, kuriozai
Eva net negali suskaičiuoti kiek visokių situacijų pasitaiko, ji juokiasi ir sako, kad galima būtų parašyti visą knygą. Ypač kai kalbame apie emocinį ryšį, kai žmogus tavimi pasitiki, jis pradeda pasakoti apie savo gyvenimą. Kartais pasitaiko tokių spalvingų, įdomių asmenybių, kad klausytis jų būna tikras malonumas. Ir tada ji ima galvoti, kaip tokį ryškų, įdomų, gerą žmogų taip smarkiai paveikė demencija? Ir kodėl? Ji pasakoja kai kuriuos ryškiausius, įsiminusius atvejus:
„Pavyzdžiui, pas mus buvo viena pacientė, buvusi LOR gydytoja. Ji nuolat „konsultuodavo“ kitus pacientus. Atsisėsdavo, kviesdavo užeiti, susidarydavo net eilė – visi laukdavo pas ją į „konsultaciją“. Aišku, viskas buvo neoficialu, tik žaidimas, bet labai nuoširdus. Ji ir mane „pakonsultavo“, kadangi turiu šiek tiek klausos sutrikimų, tai davė man tokių rekomendacijų, kad net likau nustebinta. Ji puikiai prisiminė savo specialybę, tarsi toji jos gyvenimo dalis būtų likusi nepaliesta.
Tokių istorijų buvo daug. Kai kurios – liūdnos. Vienas žmogus, prisimenu, vardu Jonas ( tikras vardas redakcijai yra žinomas), labai gražus vyras, aukštas, solidus, 65 metų. Buvo verslininkas, labai mylėjo savo šeimą. Nuotrauka su šeimavisada stovėdavo ant jo spintelės.
Ligos paūmėjo po žmonos netekties, o po kurio laiko mirė ir jo dukra. Tai jį visiškai sugniuždė. Protingas, charizmatiškas vyras, su gražia šeima, o galiausiai liko visiškai vienas. Sūnus jį tiesiog atvežė ir daugiau beveik nesilankė, vieną kartą tik buvo atvežęs saldainių. Vytautas mėgo pavalgyti, todėl mes jam pačios gamindavome. Buvo labai gaila, kai matai, koks žmogus buvo visiems reikalingas, gerbiamas, o tapo niekam nebereikalingas.“
Tokių situacijų tikrai pasitaiko dažnai ir jos stipriai paveikia, ypač kai esi jautrus žmogus, priduria slaugytoja.
Neretai pasitaiko ir agresijos – muštynių, bandymų pabėgti. Kai kurie pacientai bando pabėgti ir dažniausiai jie tiesiog nori grįžti namo. Todėl slaugos namų durys yra su kortelėmis, kad nebūtų galima išeiti be leidimo. Kartais tenka ilgai kalbėtis, įtikinėti, kad šie sugrįžtų. Tokiose situacijose visada slaugytojos kviečiasi kolegas pagalbon, iškloja visą tiesą medikė:
„Man pačiai teko būti apdraskytai, kai teko sulaikyti pacientą, kad jis nesužalotų kito. Kartais kambariokai vienas kitą erzina, tuomet pradeda muštis, net su lazdomis. Mes bandome kalbėtis gražiuoju, bet jei nepavyksta, tenka imtis priemonių. Kai jie agresyvūs, jėgų turi labai daug, net maža, gležna močiutė kartais būna stipresnė už mane. Tai tikrai pavojinga. Nežinai, kas tavęs laukia atėjus į pamainą, kiekviena diena vis kitokia.“
Emocijos, lydinčios artimuosius
Eva teigia, kad pati tai išgyvenusi su mama bei matė ir kitus artimuosius, kurie lanko savo šeimos narius, kuriems būna be galo sunku. Pradžioje – šokas, pyktis, nežinomybė. Jie nesupranta, kaip reaguoti, negali susitaikyti, kad artimas žmogus keičiasi.
Jeigu sergantis gyvena namuose, tai tampa nuolatine įtampa. Reikia uždarinėti dujas, slėpti lygintuvą, negalima palikti vieno ilgesniam laikui. Visada esi įsitempęs. Todėl dažnai artimiesiems prireikia psichologinės pagalbos:
„Mes visada patariame nepamiršti savęs. Aš pati tai supratau per savo patirtį, kad negalima gyventi tik sergančio žmogaus gyvenimu. Kai pameti save, tu tiesiog egzistuoji, o ne gyveni.
Būna, kad žmonės taip įsitraukia į rūpinimąsi artimuoju, kad pamiršta savo poreikius. Aš pati tai išgyvenau, rūpinausi ir mama, ir tėvu, o mano gyvenimas liko kažkur nuošaly. Tik vyro supratimas mane išgelbėjo. Nors esu medikė ir žinau, kaip teoriškai reikia elgtis, kai pats atsiduri kitoje barikadų pusėje, viskas tampa labai sunku.
Todėl mes visada sakome artimiesiems – kreipkitės pagalbos. Paprašykite vaikų, giminaičių, draugų. Ieškokite psichologo. Ir svarbiausia, priimkite žmogų tokį, koks jis yra dabar. Jis nebus toks, koks buvo. Bet kai išmoksti su juo bendrauti, viskas tampa daug lengviau.
Aš tą išmokau su mama. Ir tai man padeda dirbti su kitais. Man dažnai sakydavo: „tu moki su jais bendrauti, esi empatiška.“ Bet visa tai buvo išmokta per mano pačios išgyvenimus.“
Reikalas tas, kad slaugytojai turi „nusileisti“ iki paciento kalbos lygio, kalbėti taip, kad jis suprastų. Medikai negali vartoti sudėtingų medicininių terminų ar ilgų paaiškinimų. Vietoje to, jie turi atsakyti trumpai ir konkrečiai, lėtai, palikti laiko apmąstyti.
„Visada stengiamės pakartoti tik tai, ko paciento klausimas liečia, vengti nereikalingos informacijos. Kantrybė čia, svarbiausia: reikia apsišarvuoti šaltu protu ir šiltu jausmu. Jei pradedame kalbėti „aukštai“ arba per greitai, pacientas supyksta, atsisako bendradarbiauti: „Aš neisiu valgyti! Aš nesiruošiu nieko daryti!“ Taip prasideda protestas.
Tad kiekvienam pacientui atrandame jo žodžius, kurie jam pažįstami, ir vykdome pokalbį tik juo. Tai ilgas, nuoseklus darbas, bet jis padeda užmegzti pasitikėjimą ir palengvina kasdienę priežiūrą“, – aiškina specialistė.
Kai trūksta kantrybė
Profesionalai, dirbantys savo darbą, negali nešti savo problemų į skyrių, todėl įėję į skyrių, jie palieka visas asmenines emocijas koridoriuje ir koncentruojasi į pacientą, atsiveria Eva:
„Prisimenu dienas, kai jaučiausi nusilpusi tiek fiziškai, tiek emociškai, ir tikrai nebeturėjau jėgų kartoti to paties šimtą kartų. Kartais pacientas vėl klausia to paties, vėl protestuoja. Tuomet darosi sunku, atrodo, kad neišsimiegota naktis ir tavo stiprybė jau išeikvota.
Bet kiekvieną kartą, kai akimirkai leidžiu sau nusiraminti ir tai – visiškai normalu, vėl randu jėgų. Prisimenu, kodėl čia esu, mano pagalbos reikia. Ir tai vėl gaivina mintis. Toks momentinis silpnumas pasitaiko retai, bet tai tik primena, mes esame žmonės, o ne robotai.
Nors man siūlė dirbti su kitų ligų pacientais, aš mieliau rinkčiausi demenciją sergančius. Jaučiu, kad su jais dirbti man sekasi, kad galiu būti jiems naudinga. Net tada, kai būna sunku, jaučiuosi čia savo vietoje, lyg žuvis vandenyje.“
Visa tiesa apie mirtį
Tiesiogiai nuo demencijos pacientai nemiršta, o nuo kitų gretutinių ligų, nes dažniausiai pasitaiko papildomų sveikatos sutrikimų, kadangi jie vyresnio amžiaus. Kai įvyksta staigi mirtis, tai Eva labai išgyvena, pradeda analizuoti, galbūt galėjokažką padaryti kitaip. Asmeniškai ji dažnai galvoja apie tai, pergalvoja absoliučiai viską.
„Kai matome, kad žmogus miršta, mes pajungiame deguonį, stebime gyvybinius rodiklius ir fizinius pokyčius, ir stengiamės, kad žmogus išeitų ramiai, oriai ir be skausmo. Mes, žinoma, dažnai praleidžiame laiką šalia, rūpinamės, kad jis nesijaustų vienišas, net jei negali kalbėti ar judėti. Atnešame žvakę, pasimeldžiame, kad jis jaustųsi, jog kažkas yra šalia, nes labai svarbu, kad žmogus nepaliktų šio pasaulio vienas.
Kai kurios šeimos tikrai labai rūpinasi, nuolat atvyksta ir nori būti šalia, tačiau kartais artimieji neatvažiuoja, nes nepajėgia arba nesugeba. Bet mes, kaip rūpintojai, bandome viską, kad žmogus iškeliautų oriai, ramiai. Kartais tai labai sunku, nes žinai, kad tavo pastangos jau nepadės, tačiau vis tiek jauti atsakomybę ir būtinybę būti šalia.
Yra ir tokių momentų, kai pacientas, atrodo, jau artėja prie pabaigos, tačiau kartais pasitaiko keistų prašviesėjimų – žmogus staiga pradeda kalbėti, dainuoti arba prisiminti praeitį. Aš prisimenu, kaip mano mama, vos prieš mirtį, uždavinėjo klausimus, kurie atrodė visiškai neįprasti, tarsi galėjo suprasti, kad artėja jos pabaiga.
Taip pat buvo toks atvejis, kai vyras, kuris jau buvo labai silpnas ir atrodė, kad netrukus mirs, staiga pradėjo dainuoti ir sakyti eilėraščius žmonai. Tai buvo keistas, tačiau labai svarbus momentas, kai žmogus, nors ir artėjo prie mirties, pradėjo išreikšti savo jausmus ir prisiminimus.
Yra ir tokių atvejų, kai žmogus, nujaučiantis savo pabaigą, pasidalija mintimis apie gyvenimą ir savo nepadarytus darbus. Pavyzdžiui, viena moteris, kuri tarsi žinojo, kad ji mirs ir tai man akcentavo man atėjus šalia bei pasakė man, kad visą gyvenimą stengėsi padėti kitiems, bet nesugebėjo padaryti visko, ką norėjo dėl savęs. Tai buvo labai gili akimirka, ir po kelių valandų ji mirė.
Tokios patirtys dažnai priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir kaip mes jį gyvename. Kartais, kai žmonės, kurie ruošiasi mirti, pasako tokius dalykus, tai priverčia mus sustoti ir pagalvoti, ar mes gyvename taip, kaip norėtume. Dažnai skubame ir pamirštame vertinti tai, kas tikrai svarbu.“
Slaugytoja jaučia, kad toks darbas yra jos vieta. Tai yra labai sunkus, tačiau prasmingas darbas. Nors jis atima daug jėgų, ji įsitikinusi, kad gali padėti ir kad jos darbas tikrai duoda rezultatų. Kai mato, kad žmogus jaučiasi geriau, kad padėjojam, tai suteikia specialistei daug džiaugsmo.
„Pirmieji susidūrimai su mirtimi buvo labai sunkūs. Aš jaučiau kaltę, nes tas žmogus mirė mano priežiūroje, ir buvo labai sunku pranešti artimiesiems. Tačiau laikui bėgant pripranti prie to, kad mirtis yra kasdienybė, ir išmoksti ją priimti kaip natūralų procesą. Būti liudininku žmogaus gyvenimo pabaigoje ir padėti jam iškeliauti, tai yra labai atsakingas ir jautrus momentas, tačiau tuomet tiesiog turi būti šalia ir pasistengti, kad viskas įvyktų ramiai“, – pabrėžia ji.
Pirmosios ir neįprastos mirtys
Pirmieji atvejai slaugytojai buvo tikrai sunkūs, kai tai įvyksta su pacientu, ji jaučia didelę atsakomybę už jį. Iš pradžių atrodo, kad gal kažkur praleido kažką, gal galėjo padaryti daugiau, tačiau vėliau supranta, kad tai visiškai natūralu.
„Jis sirgo ir atėjo jo laikas. Vis tiek ilgai negalėjau paleisti šios minties – gal dvi savaites nešiojausi tą kaltės jausmą. Tai buvo pirmas kartas, bet manau, kad kiekvienas, dirbantis medicinoje, susiduria su tokiomis akimirkomis. Nemanau, kad pirmą kartą matant mirtį, žmogus gali reaguoti ramiai. Be abejo, taip tikrai negali būti, tai yra emocinis šokas, ir visi mes su tuo susiduriame.
Su laiku, po tokių patirčių, kažkaip susidraugauji su mirtimi. Pamažu pradedi suprasti, kad ji iš tikrųjų nėra tokia baisi, kaip visi dažnai galvoja. Žmonės labai bijo mirties, bijo mirusiųjų. Kai pamatai, kad žmogus iškeliauja ramiai, tai, man atrodo, nėra ko bijoti. Tu turi būti šalia ir padėti jam išeiti oriai. Bijoti mirties tikrai nereikia. Daug labiau svarbu susimąstyti apie savo gyvenimą ir vertinti tai, kas iš tikrųjų yra svarbu“, – atskleidžia slaugos namų darbuotoja.
Būna atvejų, kai žmogus labai stipriai pradeda rėkti. Tai labai sunkus momentas, nes žmogiškai galima nesuprasti, kaip reaguoti. Jau jaučiama, kad žmogus miršta, bet staiga prasideda chaotiški judesiai, šauksmai:
„Aš jau gerai išmokau atpažinti tuos ženklus, kai žmogus artėja prie pabaigos. Buvo atvejis, kai aš įsitikinau, kad moteris jau tikrai miršta, tačiau ji dar 3-4 paras išbuvo šioje būklėje, su itin silpnu kvėpavimu. Ir vis tiek iškeliavo šalia manęs. Tą patyriau su dideliu nustebimu, nes kartais tai būna sunku suvokti.
Būna įvairių mirties akimirkų. Kartais žmogus tiesiog gražiai užgęsta, labai ramiai, su šviesa, su orumu. Tokiu momentu, jei tu būni šalia, gali pamatyti, kaip jo kvėpavimas silpsta ir galiausiai sustoja. Tai sunku apibūdinti, bet tas momentas yra toks ypatingas. Tu jauti, kad žmogus iškeliauja, tačiau jo kūnas lieka čia, ir tu matai, kad jame jau nėra žmogaus. Tai labai skirtingos patirtys, kartais tai labai ramus ir šviesus procesas, o kartais jis būna tiesiog labai chaotiškas, garsus ir net baisus.
Pavyzdžiui, būna, kad prieš mirtį žmogaus kvėpavimas tampa šiurkštus, baisus. Bet būna ir tokių atvejų, kai žmogus tiesiog ramiai iškeliauja, kaip mano mama, kuri mirė maldoje. Aš uždegiau žvakę, meldžiausi ir matau, kaip jos kvėpavimas rimsta, kaip viskas vyksta tyliai ir gražiai. Tai buvo labai ramu ir oru, ir tuo metu tu tiesiog džiaugiesi, kad žmogus išeina ramiai.“
Rėkimą prieš mirtį Eva apibūdina, kaip stiprų ir bauginantį šauksmas, kurio tikrai nesitikėtum.
„Aš pati nesugebu paaiškinti, kodėl taip atsitinka. Galbūt žmogui tiesiog labai skauda, ir jis išleidžia tokius garsus, bet tai tikrai sunku paaiškinti. Tuomet mes stebime ir stengiamės būti šalia. Gali glostyti ranką, kalbėti su žmogumi, kad jį nuramintum.
Jei jaučiame, kad žmogus kenčia ir jaučia skausmą, galima nuskausminti. Taip pat visada meldžiuosi, nes aš esu tikinti, ir jaučiu, kad malda gali padėti, kad žmogus ramiai išeitų, be kančių. Tai ne tik mūsų darbas – mes norime, kad žmogus patirtų kuo mažiau skausmo ir kad jo pabaiga būtų kuo ramesnė ir ori.
Elgesys visada priklauso nuo situacijos. Tu visada stengiesi elgtis taip, kaip manai, kad reikia šiuo momentu, nes kiekvienas žmogus ir kiekviena mirtis yra unikali“, – apibendrina ji.
Pasak slaugytojos Evos Abucevič, kiekviena diena yra dovana, todėl turėtumėme mylėti savo gyvenimą ir mėgautis juo.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
