R. Petrėnaitė pasakoja visada norėjusi dirbti su silpnesniais, padėti jiems: „Esu socialinės srities žmogus. Pati užaugau daugiavaikėje šeimoje, kolegijoje studijavau socialinę pedagogiką, vėliau baigiau universitetą, įgijau komunikacijos magistro išsilavinimą. Visas mano profesinis kelias – darbas su žmonėmis. Pradėjau nuo vaikų darželio, vėliau dirbau socialine pedagoge pradinėje, vidurinėje mokykloje. Svajojau įsidarbinti Užimtumo tarnyboje – norėjosi pamatyti šią virtuvę iš arti, dirbti su asmenimis, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, gebėjimo prisitaikyti laisvoje darbo rinkoje, visuomenėje.“
Susidurti su negalią turinčiais žmonėmis R. Petrėnaitei teko ir anksčiau. Kurį laiką ji dirbo Kauno Apuolės socialinės globos namuose, Pasvalyje – Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos skyriuje „Užjausk draugą“. Dirbdama mokykloje socialine pedagoge, ji bendravo su emocinių ir elgesio sutrikimų turinčiais vaikais, jų šeimomis, vedė seminarus, su vaikais dalyvaudavo emocinį intelektą ugdančiuose projektuose.
1777 m.
1868 m.
1913 m.
Stengiasi įsigilinti į kiekvieno poreikius
R. Petrėnaitė su kiekvienu klientu aptaria individualaus užimtumo planą, prireikus jį koreguoja. Taip pat teikiamos individualios bei grupinės konsultacijos, kai reikia, žmogus palydimas į pokalbį su darbdaviu ar konsultaciją į NVO centrus dėl galimybių dalyvauti projektuose, ugdančiuose savarankiškumo, darbinius įgūdžius, padedančius geriau pažinti save.
„Kai klientas pageidauja persikvalifikuoti, pirmiausia kalbamės, atliekame testus, sprendžiame, kokia profesija žmogui geriausiai tinka. Dažniausiai mano paslauga baigiasi tada, kai klientas įsidarbina ar apsisprendžia mokytis“, – aiškina R. Petrėnaitė.
Atvejo vadybininkė sako, kad ne visi negalią turintys žmonės adekvačiai vertina savo gebėjimus, ne visada jų norai sutampa su galimybėmis. Dažną kankina nevisavertiškumo jausmas, nepasitikėjimas savimi. Ypač tai juntama dabar, per karantiną, kai panašūs jausmai būdingi ir kitiems visuomenės nariams.
Pasak R. Petrėnaitės, labai svarbu žinoti ir tai, kaip žmogus vertina savo gyvenimą – namus, laisvalaikį, santykius su šeima, gyvenimą apskritai: „Iš įvertinimų, apibūdinimų, argumentų galiu suprasti kliento mąstyseną, nusiteikimą, bendrą situacijos vertinimą, vilties turėjimą. Pasitaiko viskuo nepatenkintų pesimistų. Realistai situaciją vertina realiai, tik jiems kažkuriuo metu nusviro rankos, jie jaučiasi blogai emociškai, morališkai, fiziškai. Sunkiausia dirbti su nemotyvuotais žmonėmis. Su sutrikusiais, bet ieškančiais savo kelio, motyvuotais dirbti įdomiausia. Jie noriai dalyvauja renginiuose, NVO projektuose, išbando įvairius darbo paieškos būdus, strategijas, vertina, kokias klaidas darė ir ko stengsis vengti.“
Pašnekovės teigimu, nemažai problemų kyla vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie visą gyvenimą dirbo vienoje darbovietėje, bet, dažniausiai dėl sveikatos problemų, buvo priversti ją palikti. Profesinis persiorientavimas jiems trunka ilgiau, o atvejo vadybininko darbo rezultatai geriausiu atveju pradedami matyti po pusės metų.
Atvejo vadybininkui labai svarbu užmegzti kontaktą su žmogumi, užvesti jį ant kelio, padėti suvokti, ko jis nori ir ką gali. „Prieš pradėdama dirbti su klientu stengiuosi nesusidaryti išankstinių nuostatų. Žiūriu į kiekvieną kaip į baltą lapą, – sako pašnekovė. – Pastebėjusi ydingus dalykus, pavyzdžiui, žmogus dažnai keičia darbus, vadovaujasi stereotipais, yra kategoriškas, jam trūksta higienos įgūdžių, pastebimos mąstymo klaidos, pradedu ieškoti priežasčių: ar tam įtakos turi negalia, emociniai sutrikimai, ar kliento asmeninės savybės. Užimtumo tarnyboje dirba specialistų komanda. Prireikus pasitelkiu psichologą, klientą nusiunčiu pas jį.“
Konsultacijos – tiek individualios, tiek grupinės
Pasak specialistės, su kiekvienu žmogumi bendraujama individualiai, aiškinamasi, kodėl jis renkasi dirbti ar nedirbti, kas jam trukdo įsidarbinti, kas skatina eiti į priekį, kokios pagalbos reikia. Ne mažiau svarbus ir žmogaus profesinis apsisprendimas – kiekvienas turi įsivertinti savo darbinius įgūdžius, kompetencijas, žinias, tai, ką sugeba gerai, kur reikėtų dar labiau pasistengti. Tai padeda pasirinkti geriausiai tinkantį darbą ar profesiją.
Žmonės, turintys negalią, lanko ne tik individualias atvejo vadybininko konsultacijas, bet ir socialinių įgūdžių grupes, motyvacijos stiprinimo užsiėmimus. R. Petrėnaitės teigimu, kai kada prireikia ne vienos individualios konsultacijos, kol žmogus pradeda kalbėti, analizuoti, keisti savo gyvenimą: „Pasitaiko, kad žmogų labai sunku įkalbėti ateiti į grupinius užsiėmimus, motyvacinius renginius. Tai jiems nelengvas išėjimas iš įprastos komforto zonos. Tenka diskutuoti, kodėl grupiniai užsiėmimai naudingi. Būna, žmogus klausia: „Ar jūs būsite, ar vesite užsiėmimus?“ Svarbu užmegzti kontaktą, grupiniuose užsiėmimuose labai svarbus pasitikėjimas. Būdamas tarp kitų, žmogus nori jaustis saugiai.“
Motyvaciniuose renginiuose gvildenama daug įvairių temų, stiprinamas žmonių pasitikėjimas savimi, kalbama apie baimes, sprendžiama, kaip jas įveikti. Viena dažniausiai pasitaikančių – baimė prisistatyti darbdaviui.
„Žmonės, turintys negalią, dažnai nežino, kaip save pristatyti. Tenka mokytis, – sako R. Petrėnaitė. – Pasitaiko, klientai skambina prieš darbo pokalbį, kad išsakytų savo baimes. Kartais tiek ir tereikia, kad žmogus nuleistų garą, imtų labiau pasitikėti savimi, paskui sklandžiai pabendrautų su potencialiu darbdaviu. Skambina ir jau įsidarbinę, norėdami pasidalyti abejonėmis, nerimu. Kai kuriems svarbu palaikyti kontaktą su atvejo vadybininku ir toliau.“
Grupiniai konsultaciniai užsiėmimai, motyvaciniai renginiai padeda ugdytis pasitikėjimą savimi, skatina išdrįsti išsakyti savo nuomonę, argumentuoti, suprasti savo veikimo ar neveikimo motyvus, geriau pasirengti darbo pokalbiui, tinkamai susidaryti gyvenimo aprašymą, atlikti praktines užduotis. Po kiekvieno grupinio užsiėmimo atvejo vadybininkė dalyviams duoda užpildyti anketas – taip užtikrinamas grįžtamasis ryšys. Anketose žmonės įvertina vadybininkės gebėjimą komunikuoti, kompetenciją, pateiktos medžiagos aktualumą, turinį, ką suprato, ką nori keisti gyvenime ir nuo ko pokyčius ketina pradėti.
Jei net ir dedant visas pastangas ilgesnį laiką žmogui įsidarbinti nepavyksta, tenka atvejo vadybos ratą pradėti iš naujo. Atvejo vadybininkai su klientu vėl peržvelgia planą, žmogaus poreikius, koreguoja, aiškinasi, kodėl tikslo įgyvendinti nepavyko.
Daug bendravimo ir bendradarbiavimo
Atvejo vadybininkai daug bendrauja su NVO, dirbančiomis su negalią turinčiais žmonėmis. Ypač sėkmingas bendradarbiavimas užsimezgė su VšĮ „Rastis“, kuri garsėja gerais psichikos negalią turinčių žmonių įdarbinimo rezultatais. Pasiųstus į šios įstaigos profesinio rengimo programas žmones pasitinka ir perima ten dirbantys atvejo vadybininkai, su NVO dalijamasi duomenimis, kokių darbuotojų ieškoma per Užimtumo tarnybą, padedama įdarbinti profesijos mokymus baigusius žmones.
Sėkmingai bendradarbiaujama ir su „Langas į ateitį“ projekto „Prisijungusi Lietuva“ organizatoriais. Dėl šio bendradarbiavimo negalią turintys žmonės miesto bibliotekose mokosi skaitmeninio raštingumo, tai – labai svarbi mokymų dalis.
Pasak R. Petrėnaitės, lengviau rasti darbą fizinę negalią turinčiam žmogui – reikia tinkamos jam pritaikytos darbo vietos, darbo pobūdžio, krūvio. Idealu, kai darbdaviai suteikia galimybę dirbti ne visą darbo dieną. Kur kas sudėtingiau žmonėms, turintiems intelekto ar psichinę negalią: „Noriu pabrėžti, kad fizinė negalia – tai nebūtinai žmogus, judantis neįgaliojo vežimėliu ar su vaikštyne. Neretai fizinę negalią lydi ir psichologinės, emocinės problemos. Į visa tai tenka atsižvelgti parenkant tinkamą darbą.“
Atvejo vadybininkė pripažįsta, kad negalią turintiems žmonėms dažniausiai siūlomas fizinis, nesudėtingas, vienos ar dviejų funkcijų darbas – valytojo, pakuotojo, rūšiuotojo, pagalbinio darbuotojo, apskaitininko, buhalterio, vairuotojo, o kūrybinio darbo pasiūlymų sulaukiama mažiau.
Svarbu dirbti kokybiškai
Specialistės teigimu, jos darbe labai svarbu nestovėti vietoje, tobulinti savo žinias, gebėjimus, kelti kvalifikaciją. Atvejo vadybininkė nuolat lanko mokymus, stengiasi įgyti daugiau psichologinių žinių, skaito straipsnius apie tai, kas vyksta negalią turinčių žmonių gyvenime, kasryt peržiūri laisvas darbo vietas, kad galėtų jas pasiūlyti savo klientams.
„Bendrauju su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad su manimi bendrautų – paskatintų, pasidžiaugtų, tikėtų mano galimybėmis, – sako pašnekovė. – Gera matyti, kaip pamažu žmonių gyvenime vyksta teigiami pokyčiai. Daugelis po užsiėmimų sako gavę atsakymus į jiems svarbius klausimus, ėmę labiau pasitikėti savimi, supratę, kas trukdo gyventi. Dažnas naują patirtį įvardija kaip pabudimą. Anot vieno kliento, „atėjo supratimas, tarsi saulė nušvito.“
R. Petrėnaitės teigimu, dirbant su negalią turinčiais žmonėmis labai svarbi empatija. „Šiuo atveju ji susideda ne tik iš tiesioginio supratimo, atjautos – ne mažiau svarbu įgalinti, paskatinti žmogų veikti, patikėti savimi, motyvuoti, raginti eiti į priekį, prisiimti atsakomybę už pasekmes. Mūsų siekis – kad žmonės sąmoningai ieškotų darbo ar persikvalifikuotų, prašytų pagalbos, padėtų sau, o priemones tikslui pasiekti padėsime pasirinkti mes“, – pabrėžia atvejo vadybininkė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
