Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
7
Aistė Jakimavičiūtė-Bikauskė (tv3.lt fotomontažas)

Dabar 30-metė vilnietė Aistė Jakimavičiūtė-Bikauskė gyvena pilnavertį gyvenimą ir I tipo diabetas jos nestabdo. Mergina juokauja, kad šiemet „švenčia“ 20-tus metus su liga, nors laiko susitaikyti ir išmokti su ja gyventi prireikė.

7

Dabar 30-metė vilnietė Aistė Jakimavičiūtė-Bikauskė gyvena pilnavertį gyvenimą ir I tipo diabetas jos nestabdo. Mergina juokauja, kad šiemet „švenčia“ 20-tus metus su liga, nors laiko susitaikyti ir išmokti su ja gyventi prireikė.

Cukrinis diabetas – sutrikimas, kuomet kasa nebegamina insulino, todėl jį reikia leistis pačiam žmogui, kad ląstelės įsisavintų gliukozę iš kraujo, naujienų portalui tv3.lt pasakojo A. Jakimavičiūtė-Bikauskė. Išskiriami du pagrindiniai diabeto tipai – I ir II, o pastarasis yra dažnesnis.

REKLAMA
REKLAMA

„I tipo diabetu suserga jauni žmonės ir tai nėra niekaip susiję su gyvenimo būdu, mityba, fiziniu krūviu – tai yra autoimuninė liga“, – aiškino pašnekovė.

Diagnozę išgirdo dar vaikystėje

Pati Aistė ligos diagnozę išgirdo, kai buvo dar vaikas – 10 metų. Merginos mama medikė, todėl jos dėka laiku išgirsta diagnozė padėjo išvengti reanimacijos ir sunkios būklės, kuri lydi ne retą sergantįjį.

„Aš, kaip vaikas, tų simptomų negalėjau suprasti ir suvokti, kad kažkas su manimi negerai. Dažnas I tipo simptomai yra labai didelis troškulys ir dažnas lakstymas į tualetą, labai krenta svoris. Būtent šiuos simptomus pastebėjo mano mama ir jau kelių dienų bėgyje gulėjau ligoninėje su diagnoze“, – prisimena mergina.

REKLAMA
REKLAMA

Vaikystė – vėjavaikiškiausias gyvenimo etapas, tad ir supratimo apie ligą tuomet nebuvo, o kad kažkas blogai išdavė tik artimųjų reakcijos ir susirūpinimas.

„Man didelio šoko pradžioje nebuvo, priėmiau tai ramiai ir adaptacija buvo lengva, nes didžioji dalis kontrolės ir rūpesčių gulė ant mamos pečių. Supratimas, kad liga yra mano visam gyvenimui prasidėjo paauglystėje, kai mama skatino savarankiškumą, vis daugiau sprendimų reikėjo priimti pačiai“, – kalbėjo A. Jakimavičiūtė-Bikauskė.

Ir išties, paauglystei būdingas maištas neaplenkė ir Aistės, ir jos ligos – neigdama diabeto diagnozę mergina tikėjosi, kad ligos neliks, tačiau nenoras pripažinti, kad gyvena su cukriniu diabetu, neišėjo į naudą.

„Paauglystė dažniausiai susijusi su spontanišku, nevaržomu elgesiu – buvimu su draugais, kelionėmis. Man visi šie dalykai buvo sudėtingesni negu mano bendraamžiams, nes reikėjo nuolat matuotis cukraus kiekį kraujyje, susileisti vaistus, skaičiuoti, ką valgau, stebėti cukraus kiekį. Nuolatinė gyvenimo kontrolė privertė per greit suaugti, kad skiriuosi nuo kitų vaikų supratau beveik iškart. Psichologiškai tai buvo labai sunkus momentas. 

REKLAMA
REKLAMA

Sunkius išgyvenimus sekė ligos neigimo etapas. Galvojau, kad jeigu ligos nematysiu, nereaguosiu, jos ir nebus. Ne vienerius metus į savo ligą dėmesį kreipiau fragmentiškai, būdavo epizodų, kai norėdavau susiimti, bet susidūrus su sunkumais pastangas greitai keisdavo didžiulis nusivylimas, pyktis, bejėgiškumo jausmas.  Liga, žinoma, niekur nedingo ir leido apie save žinoti prastėjančia bendra sveikata.“

Diabetas gyvenimo nestabdo

Nusilpus organizmui, Aistė suprato, jog į ligą gali reaguoti kaip tik nori, tačiau ji niekur nedings ir reikia ieškoti kelio, kaip atrasti taiką su savimi ir su liga, gyventi pilnavertį gyvenimą.

„Tada prasidėjo geriausias gyvenimo etapas – pradėjau labai daug domėtis diabeto technologijomis – nešioti sensorių, atidžiai stebėti cukrus, žiūrėti, kaip skirtingi maisto produktai veikia cukraus kiekį kraujyje, pradėjau sportuoti ir mokytis apie savo ligą. Ne apie diabetą bendrai, nes tų žinių jau turėjau, bet kaip jis veikia mane individualiai. Šiandien galiu pasidžiaugti tuo, kad turiu visiškai sveiko žmogaus rodiklius ir liga man netrukdo gyventi pilnavertiškai“, – šypsosi pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

19 metų gyvenant su liga, kaip sako pati mergina, išugdė savybes, kurios svarbios ne tik diabeto kontroliavimui, bet ir praverčia ir kasdieniniame gyvenime – diabetas išugdė kantrybę ir valią, atsirado gebėjimas apgalvoti kelis žingsnius į priekį, prognozuoti. 

„Viskas pasikeitė į gerą, kai nustojau save riboti ir paklausiau savęs: „Ko aš tikrai noriu?“. Labai mėgstu gamtą ir kalnus, tai kodėl man į juos neiti? Tiesiog reikėjo išmokti, kaip toje situacijoje su liga susitvarkyti. Taip įveikiau iššūkius vieną po kito – mokiausi, dirbau, keliavau“, – džiaugiasi Aistė.

Ir išties, liga jos nestabdo, į mylimus kalnus su kompanija leidžiasi, tačiau svarbiausia apgalvoti kiekvieną galimą scenarijų, tinkamai pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, tada jokie iššūkiai tampa nebaisūs.

REKLAMA
REKLAMA

„Stengiuosi būti pasiruošusi fiziškai, žinau, kaip fizinis krūvis keičia cukraus kiekį kraujyje. Žinoma, turiu turėti veikiantį sensorių, pasiimti aparatėlį cukraus kiekiui matuoti, jeigu sensoriui kas nors nutiktų. Tada yra insulino pompa, kurią nešioju kasdien ir leidžiamas insulinas, jei kažkas nutiktų pompai. 

Kai ruošiesi žygiui sergant diabetu, visada reikia turėti planą B – kas bus, jeigu užtruksim ilgiau, kas bus, jei nukris cukrus. Tai reiškia, kad turiu turėti angliavandenių – sulčių, saldainių ar kažkokių kitokių maisto produktų, kurie padėtų pakelti ar palaikyti cukraus kiekį kraujyje, pakankamai vandens, būti susiplanavus maršrutą. Tam, kad nebūtų baisu, reikia apgalvoti visas rizikas ir tam pasiruošti iš anksto“, – apie pasiruošimą žygiams pasakoja pašnekovė ir juokaudama priduria, kad patikrina, ar į vietą, kurioje kops į kalnus, ekstra atveju atskristų sraigtasparnis.

REKLAMA
REKLAMA

Visuomenėje mato teigiamus pokyčius

Aistė pabrėžia, jog gliukozės kiekį kraujyje veikia ne tik maistas, bet ir fizinis aktyvumas, hormonai, stresas, o cukraus rodikliai nuolat kinta, todėl kas 10-15 minučių tenka užmesti akį į sensorių, laikrodį ar telefoną, kad matytų gliukozės kiekio tendencijas.

„Kiekviena būklių, kai cukrus yra per žemas arba per aukštas, yra pavojinga gyvybei, ypač per mažas cukrus, nes gali ištikti hipoglikeminė koma, kai smegenys negauna gliukozės. Kai cukrus yra labai aukštas, gali ištikti ketoacidozė ir to mes turime visais būdais vengti.“

Sensorius ant rankos, insulino pompa, nuolat leidžianti insuliną, maisto produktai, kurie padeda išlaikyti stabilią gliukozės kreivę – kasdienybės palydovai. Dėl to tenka susidurti ir su kurioziškomis situacijomis, tačiau mergina džiaugiasi, kad per tiek metų požiūris į cukrinį diabetą keičiasi, mat mokykloje dėl ligos teko sulaukti ir patyčių, nes trūko edukacijos.

REKLAMA
REKLAMA

„Stereotipų žanro klasika – susirgai diabetu, nes valgei daug saldainių. Tokių komentarų esu girdėjusi ne vieną ir ne du. Jeigu prie įėjimo į koncertą apsauginis tikrina kuprinę ir pamato saldainius arba mažą pakelį sulčių, kantriai pasakoji, kad čia gyvybei būtini vaistai, gaunasi kurioziška situacija, nes tai neatrodo nei kaip vaistai, nei kaip gyvybei būtinas dalykas. 

Per tuos nepilnus 20 metų viskas pasikeitė – atsiranda daugiau tolerancijos, sveiko smalsumo. Sporto klube žmonės, pamatę mano sensorių ar kateterį, kurio neslepiu, prieina ir paklausia, kas tai, kam jų reikia. Aš labai mielai tokiu atveju papasakoju, nes tik tokiu būdu galime naikinti stereotipus – pasakant, kaip yra iš tikrųjų“, – besikeičiančia padėtimi džiaugiasi pašnekovė.

Susitaikymas su liga, praeiti įvairūs etapai ir iššūkiai, su kuriais teko susidurti, kol galiausiai susigyveno su liga, paskatino patirtimi dalintis ir su kitais „Instagram“ paskyroje „Mission Diabetes“. Mergina neslepia, kad abejonių buvo, tačiau supranta tokio dalyko reikalingumą – palaikymas sergant itin svarbus.

REKLAMA
REKLAMA

Sukaupta patirtimi dalijasi su kitais

„Diabetu sergančių žmonių yra žymiai daugiau, negu mums atrodo. Žmonės, kurie turi diabetą, gali geriau jaustis visuomenėje, kuri žino, kas tai yra ir ką daryti, jeigu prireiktų pagalbos. Man pačiai labai trūko palaikymo, į ką galėčiau atsiremti sunkių epizodų metu.

Nebūtinai, kad atsirastų žmogus, kuri pasakytų, ką daryti, bet empatiškai pasidalintų patirtimi ar tiesiog išklausytų, jog nesijausčiau vieniša su liga. Taip pat labai trūksta edukacijos visuomenėje, įkvėpimo ir pavyzdžio, kad galima pasiekti sveiko žmogaus rezultatus ir tai nėra neįmanoma“, – apie savo socialinių tinklų profilį pasakojo A. Jakimavičiūtė-Bikauskė.

Mergina pabrėžia, kad neturi medicininio išsilavinimo ir tai jokiu būdu nėra konsultacinė paskyra – ji tiesiog dalinasi savo patirtimi ir sukauptomis žiniomis. Įdomu tai, jog didžiąją dalį paskyros sekėjų sudaro diabetu nesergantys žmonės, o tai Aistę džiugina.

REKLAMA
REKLAMA

„Sulaukiu daug palaikančių žinučių iš žmonių, kurie susiduria su įvairiais iššūkiais – suserga diabetu patys, turi sergančių giminaičių, draugų ar antrą pusę, suserga kita nepagydoma liga. Mano profilis jiems įkvepia motyvacijos ir tikėjimo, kad jie gali su negandomis susitvarkyti. Man tai yra pati didžiausia dovana, nes aplink mano profilį susibūrusi bendruomenė padeda jaustis stipriau kovojant su iššūkiais, su kuriais susiduria tiek jie, tiek aš.

Manau, kad tai mus visus vienija ir tai yra pati didžiausia dovana – bendruomenė, kur jaučiu, kad padedam vieni kitiems – bendruomenė padeda man nepasiduoti, domėtis, dalintis naujais atradimais. Sakyčiau, kad čia abipusė nauda ir socialinių tinklų magija, kai jie yra panaudoti tinkamais tikslais.“

Pačiai pašnekovei daugiausiai padėjo ne kas kitas, kaip kiti sergantieji – kad ir kokie empatiški būtų artimieji, geriausiai sergantį gali suprasti, paguosti ir patarti tas, kuris su ja susiduria. 

REKLAMA
REKLAMA

Tiek pati sau, tiek kitiems Aistė pataria savęs nespausti, o kiekvieną dieną stengtis padaryti kuo geriau, kaip įmanoma, nesiekti tobulybės čia ir dabar ir neužsibrėžti neįmanomų tikslų. 

„Sergant diabetu, svarbiausia matyti savo sveikatą ilgalaikėje perspektyvoje ir reikia žiūrėti į tai kaip į maratoną, ne sprintą. Visos pastangos, įdėtas darbas yra ilgalaikės sveikatos garantas, juk niekas iš mūsų nežino, kada diabetą išgydys. Tikslas yra tos dienos sulaukti kupinai jėgų, sveikatos ir šviesių ateities planų.“

Gairės:

Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
toliau skaitykite
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų