Psichologė atskleidė didžiausias tėvų klaidas. Tai daro kiekvienas

Keičiantis vertybėms, stipriai pakito ir požiūris į vaikų auklėjimą. Atsisakome daugybės kadaise vyravusių stereotipų ir juos pakeičiame naujais. Tačiau vis daugėja tėvų, kurie nebežino, kaip reikėtų auklėti ir drausminti vaikus. 

Auklėjimas (nuotr. 123rf.com)

Šeimos ir vaikų psichologė Sonata Vizgaudienė atskleidė didžiausias vaikų auklėjimo klaidas, kurias beveik kiekvieni tėvai yra linkę daryti.

Savarankiškumo ugdymas

Pasak psichologės, svarbu vaiką mylėti, bet reikia atskirti meilę ir lepinimą arba pataikavimą: „Dauguma šiuolaikinių tėvų vaikams sudaro šiltnamio sąlygas, manydami, kad vaikui pasaulis turi būti pozityvus ir geras. Taip bandydami apsaugoti nuo visų pasaulio blogybių, tarsi lepindami, vaikui tik kenkia.

Labai svarbu formuoti ir ugdyti vaiko savarankiškumą, tas „pagalvėlių dėjimas“ stabdo natūralų vaiko augimą ir natūralią patirtį. Jei tėvai beveik viskuo pasirūpina, užbėga įvykiams už akių, tuomet vaikui yra labai sunku gauti to savarankiškumo.“

Dažniausiai būna dviejų tipų tėvai – labai besirūpinantys ir lepinantys savo vaikus arba reiklūs ir griežti: „Tiek vienas, tiek kitas tipas nėra geras, reikia atrasti aukso viduriuką.  Suprasti, ką vaikas tokio amžiaus moką daryti, pamokyti, kartais net kelis kartus pakartoti, o tada leisti jam pačiam atlikti visus veiksmus.

REKLAMA

Taip pat negalime vaiko užkrauti per didelėmis atsakomybėmis. Pasitikėdami vaiku ir leisdami būti savarankišku stiprinate jo brandumą, visavertiškumą ir pasitikėjimą savimi.“

Balso kėlimas

Labai svarbu vaikus mokyti tvarkytis su savo emocijomis. Pasak S. Vizgaudienės, šiuolaikiniai tėveliai bando sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas patirtų kuo mažiau blogų emocijų: „Jei vaikui kyla natūralus pyktis, tėvai nežinodami, kaip pasielgti geriausiai, pataikauja ir nusileidžia. Tačiau šioje situacijoje tėvai turi aiškiai žinoti ir apibrėžti ribas.

Jeigu tėvai nenori arba negali duoti to, ko reikalauja vaikas, tačiau galiausiai „dėl šventos ramybės“ nusileidžia, tokiu būdu, tik dar labiau pakenkia vaiko auklėjimui. Nereikia bijoti vaiko pykčio ir užbrėžti tam tikras ribas. Su vaiku reikia susitarti, paaiškinti jam, kad jūsų tvirtas „ne“ yra paskutinis ir zirzimu ar pykčiu jis nieko nelaimės.“

Psichologė pataria, išlikti ramiam ir nedaryti nieko, kai esate nusiminęs ar vaiko poelgis išvedė jus iš kantrybės: „Keliamas balso tonas nerodo mūsų griežtumo ar reiklumo, atvirkščiai, tai parodo mūsų bejėgiškumą. Tėvai pratrūksta tada, kai nebežino, ką daryti, tuomet jie pradeda rėkti, tikėdamiesi, bent rėkimu išgąsdinti vaiką."

Pakeltas tonas šeimoje kuria neigiamą atmosferą ir niekada neduoda rezultatų, kurių norime: „Susitarimai yra daug veiksmingesni, jei norime ko nors paprašyti vaiko, reikia jį pasisodinti, žiūrėti į akis ir aiškiu bei ramiu tonu papasakoti, ko norite.

Praradus kantrybę pasistenkite kelioms minutėms atsitraukti, nusiraminti, o po to atsisėdus su vaiku išsiaiškinti, kas įvyko ir kodėl jis taip pasielgė.“

Jei vaikas nepadarė to, ko prašėte, nerėkite: „Pasisodinkite jį, paklauskite, kokios priežastys neleido vaikui atlikti tai, ko prašėte. Vaikas pasijaus nejaukiai, tuomet paprašykite dar kartą, atlikti tai, ką šis turėjo.

Nesvarbu, kiek vaikui metų, jeigu mes turime prašymą, svarbu nepamiršti jiems to priminti žiūrint į akis. Taip vaikams lyg užsiprogramuoja ir jie atlieka jiems paskirtus darbus.“

Jei vaikas atliko paskirtus darbus ir jam to nereikėjo priminti, būtina reaguoti pozityviai ir jį pagirti bei pasidžiaugti: „Taip vaikas supranta, kad yra pastebėtas ir įvertintas.“

Kaip tvarkytis su isterijomis?

Viešoje vietoje isterijai prasidėjus stenkitės vaiko neraminti: „Tiesiog ramiu tonu pasakykite, kad šis elgiasi netinkamai ir jį dėl to išsinešite ar išsivesite. Tada išneškite vaiką toliau nuo žmonių ir leiskite jam nusiraminti, pasistenkite į tą vietą nebegrįžti, nes vaikas yra sudirgintas.

Nesvarbu, kiek vaikui metų, būtinai pasakykite jam, kad jei jis pyks ir kels isteriją, jūs nieko nepirksite ir šis nieko negaus, o galiausiai jį išsinešite. Neretai užtenka vieno karto su tokiu paaiškinimu, bet kartais reikia ir kelių kartų, kad vaikas suprastų. Taip pat svarbu, kad tėvai nekreiptų dėmesio į aplinkinių reakcijas ir žvilgsnius.“


Rašyti komentarą...
D
Dora
2019-02-24 17:45:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
Vau, jums pykčio priepuolius?! Pasėdėkite pykčio kampe. :-)
Atsakyti
-7

L
LLL
2019-02-25 20:20:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
29 metu dar reikia aukleti? o as iki siol maniau, kad tokio amziaus "vaikai" jau savo vaikus aukleja :D
Atsakyti
-2

E
Ela
2019-02-27 23:22:21
Pranešti apie netinkamą komentarą
Paskutinis yra labai labai blogas ir neteisingas, tėvus klaidinantis ir vaikus žlugdantis patarimas. Juo parodome kaip tik, kad pyktis yra bloga, nepriimtina emocija, kad jei pyksi, tave paliks mylimi žmonės, kad pykčio jausti negalima, tai blogis ir. t.t. Kai vaikas pyksta, ar jis jaučiasi gerai? Ne, jis jaučiasi labai blogai! Vykdydami tokius patarimus vaikui parodysite, kad jį mylite tik tada, kai jis ramus, tačiau kai jam blogai, jis pyksta, išgyvena stiprias neigiamas emocijas - jūs jo nemylit, jį paliekat. Tai yra baisiau, nei baisu! Ir normalūs psichologai būtent tai ir pasakys, o ne ką čia privapėjo straipsnio autorė.
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų