Serialą apie disidentinę kovą žiūri ir regos negalią turintys žiūrovai

Skaityk lengvai

Sausio 20-ąją Lietuvos radijas ir televizija (LRT) pradėjo rodyti istorinio daugiaserijinio filmo „Laisvės kaina“ tęsinį „Disidentai“. Jis pritaikytas ir regos negalią turintiems žiūrovams. „Disidentai“ pasakoja apie laikotarpį tarp 1956-ųjų ir 1986-ųjų, kai, numalšinus partizanų judėjimą, pasipriešinimas okupacijai įgavo kitas formas – atsirado disidentinė kova.

Filmo „Laisvės kaina“ tęsinio „Disidentai“ kadrai. LRT archyvo nuotr.
21

(21 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Serialą apie disidentinę kovą žiūri ir regos negalią turintys žiūrovai

Tai pirmasis Lietuvoje tokio pobūdžio televizijos projektas, turintis atskirą, specialiai neregiams ir silpnaregiams skirtą garso takelį. Jį galima įsijungti televizoriaus ar jo priedėlio nustatymuose. Įsijungę šį garso takelį, aklieji girdi specialiai jiems parengtą garsinį serialo komentarą.

REKLAMA

„Kol kas šį takelį galima įsijungti tik televizoriuje ar jo priedėlyje, – sako LRT kultūros turinio redaktorius Tadas Jačiauskas. – Jau greitai šią galimybę turės ir tie, kam televizorių atstoja kompiuteris. Sausio pabaigoje pradės veikti atnaujinta LRT interneto svetainė. Joje ši funkcija jau bus.“

„Pagaliau neregiai ir silpnaregiai gali žiūrėti filmą su savo šeima, įsitaisę ant tos pačios sofos – kaip seniai to reikėjo!“ – LRT naujieną komentuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.

Premjera – su garsiniu komentaru

Akliesiems skirtą garso takelį rengia garsinio vaizdavimo Lietuvoje pradininkė, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VUKF) docentė Laura Niedzviegienė ir jos studentė Kristina Meilūnaitė.

„Džiugu jau vien tai, kad filmas ir jo garsinis komentaras į eterį išeina tuo pačiu metu, – sako Kristina. – Visi iki šiol akliesiems rodyti filmai pirma buvo sukuriami regintiesiems, o tik paskui „pritaikomi“ regėjimo negalią turintiems žmonėms. Kurdami šio filmo garsinį komentarą glaudžiai bendradarbiaujame su jo garso operatoriais, garsintojais, kitais komandos darbuotojais. Visi labai nuoširdūs ir geranoriški.“

„Garsinis komentaras negali užgožti filmo personažų dialogų, garsiai išsakomų jų minčių. Jis negali būti nei pernelyg lėtas, nei labai greitas. Dažnai būna taip, kad sėdi su chronometru ir matuoji, kiek laiko trunka viena ar kita bežodė scena, kiek per tą laiką galima įterpti žodžių, sakinių. Visa tai surašai, o skaitovas įskaito“, – darbo subtilybes atskleidžia L. Niedzviegienė.

REKLAMA

Pašnekovė ypač džiaugiasi, kad LRT šio sumanymo ėmėsi savo iniciatyva, dar neįsigaliojus tai daryti įpareigojantiems LRT įstatymo pakeitimams.

Pirmąją seriją žiūrėjusių neregių vertinimai ir komentarai nesiskiria: „Klausytis smagu, geras įgarsinimas!“

Garsinio vaizdavimo – vis daugiau

Garsinis vaizdavimas pamažu skinasi kelią Lietuvos teatrų ir kino teatrų salėse, televizijoje. Aklieji, kaip ir regintieji, televizijos ar kino filmus vis dažniau gali ne tik klausyti, bet ir žiūrėti. Tiesa, perteiktas kito – garsinio vaizdavimo specialisto – akimis regimasis pasaulis nėra toks gražus ir spalvingas nei tas, kurį žmogui atskleidžia jo paties rega. Vis dėlto, pasitelkus garsinį vaizdavimą, jis neabejotinai tampa turtingesnis, daugiaplaniškesnis ir net spalvingesnis nei be jo.

Garsinio vaizdavimo tikslas – regimus vaizdus (paveikslus, žemėlapius, nuotraukas, kitą vizualinę ir audiovizualinę medžiagą) pateikti akliesiems suprantama kalba. Objektyviai informuojama apie esminius vizualinio ar audiovizualinio kūrinio – vaizdo siužeto, spektaklio, kino filmo – aplinkos ar scenos pasikeitimus, elementų ar veikėjų išvaizdą, veiksmus, judėjimo būdą ir kryptį, gestus, mimiką.

Garsinio vaizdavimo tradicija Lietuvoje dar labai jauna – nesiekia nė dešimtmečio. 2012 metų rudenį VUKF Germanų filologijos katedra pradėjo rengti audiovizualinio vertimo specialistus. Viena iš šio vertimo rūšių kaip tik ir yra garsinis vaizdavimas. Tais pat metais, nepriklausomai nuo kauniečių, garsinis vaizdavimas pasitelktas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje komentuojant prancūzų režisieriaus Erico Lacascade pastatytą A. Čechovo „Dėdę Vanią“.

REKLAMA

Komentuodama garsinio vaizdavimo situaciją mūsų šalyje, LASS kultūros projektų koordinatorė Lina Puodžiūnienė pastebi: „Lyginant su kitomis šalimis, net kaimynine Lenkija, ji galėtų būti ir geresnė. Vis dėlto dar visai neseniai nei Kultūros ministerijoje, nei kultūros veiklą vykdančiose įstaigose apie tokią galimybę žmonės nebuvo net girdėję, o kai bandydavome aiškinti, nesuprasdavo, ko norime. Dabar jau ne tik supranta, bet ir rodo iniciatyvą, bendradarbiauja – poslinkiai akivaizdūs.“


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų