Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.01.08 15:06
Norvegijos architektūros įmonės „NSW Arkitektur“ vykdomoji direktorė Lise Rystad (Sigitos Inčiūrienės nuotr.)

Norvegijos architektūros įmonės „NSW Arkitektur“ vykdomoji direktorė Lise Rystad (Sigitos Inčiūrienės nuotr.)

Lise Rystad, Norvegijos architektūros įmonės „NSW Arkitektur“ vykdomoji direktorė, daugiau nei dešimt metų domisi universalaus dizaino sprendimais. Praėjusių metų pabaigoje architektė dalyvavo 2017–2018 m. VšĮ „Socialiniai meno projektai“ įgyvendinto Lietuvos dailės muziejų prieinamumo negalią turintiems asmenims tyrimo pristatyme, surengtame Nacionalinėje dailės galerijoje.

 

Renginyje ji dalijosi savo patirtimi, didžiausią dėmesį skyrė orientavimosi erdvėje ir ženklinimo sprendimams, skirtiems silpnaregiams ir akliesiems. L. Rystad šia tema yra parengusi leidinį-vadovą, skirtą architektams ir visiems, kurie domisi aplinkos pritaikymu.

REKLAMA

Kaip įgijote aplinkos pritaikymo kompetencijų, iš ko mokėtės?

Turiu bazinį architekto išsilavinimą, kurio reikia norint pastatyti didelį viešojo naudojimo pastatą, kur viskas turi būti teisinga. Mes, architektai, visą laiką turime galvoti, kaip projektuoti, kad mūsų kuriami pastatai būtų patogūs kiekvienam žmogui.

XXI amžiaus pradžioje suvokta, kad aplinka turi būti pritaikyta ir negalią turintiems žmonėms, bet tas procesas vyko pamažu. 2008 metais Norvegijoje priimtas Antidiskriminacijos ir prieinamumo įstatymas (angl. Anti-Discrimination and Accessibility Act), įpareigojantis aplinką pritaikyti visiems. Šiame įstatyme kategoriškai draudžiama diskriminuoti kieno nors teises – įstatyme vartojamas būtent žodis „draudžiama“, o ne tokios frazės kaip „galėtumėt“, „turėtumėt“, „visų teisės lygios“. Įstatyme sakoma, kad visi viešieji pastatai turi būti pritaikyti visiems nepaisant amžiaus, apimčių, gebėjimų ar negalios. Taigi išėjus naujam įstatymui privalėjome pakelti savo kompetenciją šioje srityje, įgyti naujų žinių. Tuo metu kaip tik pradėjau dirbti septynerius metus trukusiame svarbiame ir dideliame Oslo oro uosto statybos projekte, tad pradėjau gilintis į pritaikymo klausimus, domėjausi orientavimosi erdvėje ir ženklinimo sprendimais silpnaregiams ir akliesiems.

REKLAMA

Kokie svarbiausi tokio pritaikymo principai?

Tam, kad aklasis galėtų eiti savarankiškai, jis kelyje turi rasti tam tikrus orientavimosi erdvėje ženklus, kuriuos galėtų jausti savo kojomis arba lazdele. Tie ženklai žmogų turi vesti tam tikra kryptimi, pavyzdžiui, nuo autobuso stotelės link parduotuvės ar viešojo pastato. Ženklinimo detalės jam turi rodyti kryptį ir pranešti apie saugią atkarpą arba pavojų. Tokie patys principai galioja ir lauke, ir pastato viduje.

Ar dabartiniame jūsų darbe taip pat tenka ieškoti pritaikymo sprendimų?

Šiuo metu dirbu architektūros įmonės administracijoje, bet ir pati projektuoju mokyklas ir panašius objektus. Esu architektė, turinti šiek tiek daugiau žinių apie aplinkos pritaikymą, kurių gavau, kaip minėjau, dirbdama dideliame projekte. Jau dešimtmetį visi nauji Norvegijos pastatai turi būti pritaikyti – pavyzdžiui, įėjimas turi būti be slenksčio, kiekvienas daugiau nei vieno aukšto pastatas privalo turėti liftą, orientavimosi erdvėje ženklinimą, patalpų išdėstymo struktūra turi būti aiški, visi tokie vertikalios krypties objektai kaip laiptai ir liftai turi būti vienoje vietoje, kad nereikėtų klaidžioti po pastatą jų ieškant. Taigi dabar projektuodami pastatus turime galvoti apie daugybę dalykų.

REKLAMA

Kiek procentų architekto darbo turėtų būti skirta pritaikymo sprendimams?

Sudėtinga tai išreikšti skaičiais, bet architektas turi apie tai galvoti jau kurdamas koncepciją. Visą laiką turi galvoti, kokio ilgio koridorius, kaip žmogus ten judės, kas padės orientuotis erdvėje ir pan. Nuo pat pradžių turi dirbti sistemingai, nes baigus projektą to nebepadarysi, teks viską perdaryti. Visai nesudėtinga sėkmingai pastatyti pritaikytą pastatą, kai apie tai galvojama nuo pradžių.

Žmonės, ypač neturintys negalios, mano, kad tai per daug kainuoja.

Tai – ne argumentas. Pastatas kainuoja pinigus, bet jį pastatyti tinkamai nekainuoja daugiau, jei tai planuoji nuo pat projekto pradžios. Nereikės leisti papildomų pinigų, jei, pavyzdžiui, suplanuosi, kad siena gali būti panaudota orientavimuisi erdvėje ženklinti. Ir tikrai visa tai kainuos, jei iš pradžių nesuplanuosi ir pritaikymu pradėsi rūpinti baigdamas projektą.

Jau dešimt metų Norvegijoje architektai ir užsakovai rūpinasi universalaus dizaino integravimu į projektus. Žinoma, daug lengviau pritaikyti pastatus judantiems neįgaliojo vežimėliais, nes yra konkrečios taisyklės, numatyta, kokio pločio turi būti patalpos, koridoriai, praėjimai. Daug sudėtingiau rasti orientavimosi erdvėje ir ženklinimo sprendimus, nes nėra universalių taisyklių. Šiuo atveju viskas yra detalėse. Vis dėlto visada galima rasti sprendimą, kaip panaudoti architektūros elementus, ir tada nereikės jokių papildomų sąnaudų.

REKLAMA

Kalbate apie naujų pastatų projektavimą. O kaip pritaikomi seni pastatai, kuriuose įsikūrusios kultūros ir kitokias paslaugas teikiančios įstaigos?

Norvegijos valdžia ėmė rūpintis, kad būtų pritaikyti ir seni viešieji pastatai. Žinoma, viskam pritaikyti iš karto trūksta pinigų. Vis dėlto senų pastatų savininkai turi planuoti, kaip per ilgesnį laikotarpį pastatai bus iš dalies ar visiškai pritaikyti visoms visuomenės grupėms. Norvegijoje visi stengiasi tai daryti.

Gilinatės į aplinkos pritaikymą – gal jūsų aplinkoje yra asmenų, turinčių negalią?

Ne, neturiu. Turiu seną tėvą, kurį kartais tenka vežti vežimėliu. Be to, buvau patyrusi traumą, tada šešias savaites negalėjau vaikščioti ir naudojausi vežimėliu. Beje, tai atsitiko žiemą, buvo daug sniego, tad kai norėdavau pasivaikščioti, galėjau tik važinėtis po prekybos centrą. Vis dėlto nemanau, kad sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje ko nors naujo išmokau, tiesiog įgijau asmeninės patirties, supratau, kaip tokioje situacijoje tampi priklausomas nuo aplinkos ir nuo galinčių suteikti pagalbą.

Kaip Norvegijos visuomenė vertina aplinkos pritaikymo reguliavimą, ar supranta, kad to reikia?

Norvegijoje tai jau sureguliuota – privalai rūpintis pritaikymu, kito pasirinkimo nėra. Kai kurie mano klientai mano, kad jie neturi rūpintis universaliu dizainu, nes jų naujame name negyvens neįgaliojo vežimėliu judantis žmogus. Visi klientai nori sutaupyti, bet ką jie darys, jei kitais metais norės savo namą parduoti kažkam, kas juda vežimėliu? Todėl privalau mandagiai jiems pasakyti: atleiskit, bet mes turim padaryti platesnius koridorius, kad būtų galima apsisukti vežimėliu. Pasvarstę jie su tuo sutinka. Taigi mes turime griežtas taisykles, ir jos užtikrina kokybę.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė

 

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Veryga stabdys vaistų brangimą
DABAR RODOMA
Veryga stabdys vaistų brangimą
DABAR RODOMA
Užfiksavo Nemune bėgiojantį briedį
DABAR RODOMA
Kybartuose siautėja gandras reketininkas
DABAR RODOMA
Močiutė gelbėtoja
DABAR RODOMA
Avarija Vilnius-Panevėžys
DABAR RODOMA
Į Europą ateina karščio banga
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Kai kyla pavojus vaiko gyvybei: mamos reakcija pribloškia
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
14-metis pabudo iš komos: paaiškėjo įvykio detalės
REKLAMA
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ atstovė Barbora Suisse atėjusiems į mugę dovanojo „Lietaus vaikų“ žurnalą. Aldonos Milieškienės nuotr.
„Western Union Lietuva“ ėmėsi originalios iniciatyvos – tapo savanorystės ambasadoriais ir jau trečią kartą surengė nevyriausybinių organizacijų, kviečiančių į jų veiklą ...
Neįgalumas (nuotr. 123rf.com)
Skaitytojų klausėme, kiek, jų manymu, vaikų Lietuvoje turi negalią. Apklausoje dalyvavo 398 žmonės. Beveik pusė – 47,2 proc. – dalyvavusiųjų apklausoje mano, kad negalią ...
Žurnalo „Mūsų žodis“ viršelis.
Lietuvoje retas leidinys gali pelnytai didžiuotis šešių dešimtmečių nepertraukiamos veiklos istorija ir jau tikrai nė vienas negali pasigirti skaitytojus pasiekiantis net ...
Centro direktorė Danguolė Dragūnienė (kairėje) klausosi kolegų iš kitų keturių vertėjų centrų palinkėjimų. Algimanto Jeleniausko nuotr.
Vilniaus apskrities gestų kalbos vertėjų centre (VAGKVC) – įkurtuvių šurmulys. 2001 m. veiklą pradėjusi įstaiga iš Vilniaus rajono savivaldybės patalpų Rinktinės gatvėje ...
Savarankiško gyvenimo namų gyventojai dalyvavo Vilniuje gegužę vykusiose eitynėse „Laimė galėti“. Centre – „Būkime drauge“ įkūrėja Snieguolė Butrimavičienė. Linos Jakubauskienės nuotr.
Jaukiame name nuošaliame Kauno Sargėnų rajone įsikūrusios keturios merginos. Savaitgaliais pas jas iš Kėdainių atvažiuoja Česlovas – vyras norėtų rasti darbą Kaune. Visi jie ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų