REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
19
Pėsčiomis per Ispaniją: trečias šimtas kilometrų ir magiški pakeleiviai (nuotr. asm. archyvo)

Keliaujant piligriminiu Šv. Jokūbo keliu sunku atitraukti akis nuo tobulo ispaniško kraštovaizdžio, skirtinga dvasia besididžiuojančių kaimų ir miestelių bei nuostabaus maisto.

19

Keliaujant piligriminiu Šv. Jokūbo keliu sunku atitraukti akis nuo tobulo ispaniško kraštovaizdžio, skirtinga dvasia besididžiuojančių kaimų ir miestelių bei nuostabaus maisto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet labiausiai žadą atima sutikti žmonės ir jų istorijos. Niekada nežinai, kas laukia už kampo - iš klumpių verčianti asmeninė drama ar netikėta istorinė perspektyva.

REKLAMA

Vynas iš po prekystalio

Dar prieš pradėdamos savo kelionę iš Saint Jean Pied de Port miesto pagrindiniame piligrimų biure pasmalsavome, kiek gi lietuvių renkasi eiti visą prancūziškąjį Kelią į Santiago de Compostela miestą. Skaičius ne toks ir įspūdingas – 2017 metais jį pasirinko 204 lietuviai. Tiesa, gali būti, jog daugiau tautiečių jį ėjo ne iš pradinio taško ar nusprendė eiti tik kokį šimtą kilometrų (tokia galimybė taip pat yra!). Todėl iš karto nusiteikėme visus mokyti populiariųjų žodžių „Ačiū, labas, į sveikatą“ bei padabinome kuprines lietuviškos trispalvės juosta.

REKLAMA
REKLAMA

Tik Kelias vėl pokštavo – lietuviškus žodžius išgirdome Keliu paėję vos trejetą dienų. Larrasoana miestelyje apsistojome po itin sunkios ėjimo dienos. Nors nueitų kilometrų skaičius buvo nė kiek neįspūdingas – vos daugiau nei 20 - tą dieną norėjosi tik trijų paprastų dalykų: ištiesti kojas, nusiprausti ir pavalgyti. Nors paprastai dėl lovos ir dušo problemų nekyla, parduotuvės, kaip jau minėjome, pasitaiko kur kas rečiau. Bet tą dieną mūsų laukė išskirtinė sėkmė – "supermercado" tituluota parduotuvėlė buvo vos už kelių metrų nuo mūsų albergo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atėjusios čia radome viską, ko tik reikėjo vakarienės omletui ir sotiems pusryčiams. Tarpusavyje planuodamos savo valgius kalbėjomės lietuviškai ir nė nepastebėjome, kad pardavėjas ispanas laukte laukė progos užkalbinti.

„Iš kur jūs?“, – taip skamba tikriausiai populiariausias klausimas Kelyje. Kadangi jau esame be kuprinių, papuoštų Trispalve, tai choru kaip surepetavusios iš karto sakome „Iš Lietuvos!“.

Ispanas sukrunta: „Susipažinkime, mano vardas Angelas“. Ir ima raustis pro prekystaliu. Ant parduotvės prekystalio per akimirką atsiranda Navaros regiono vietinis vynas, čorizo dešra su duona, o ispanas šypsosi ir rėžia „Į sveikatą!“.

REKLAMA

Man tiesiog ėmė ir pristigo žodžių... Ne todėl, kad tai būtų labai keista, bet tiesiog jokiu būdu to nesitikėjau... Atsisukus į seserį paaiškėjo, kad ispanas tikrai pataikė į dešimtuką – būsima medikė ėmė ir susigraudino.

Tuo tarpu Angelui visa situacija itin patiko – netrukus atsidūrėme parduotuvės kiemelyje, kur puikavosi didžiulė Lietuvos vėliava. Čia ispanas ir toliau nepavargdamas porino, kaip pas jį kartas nuo karto vis užsuka nepamirštamų mūsų tautiečių. Taigi, čia nė kvapo tų šokiruojančių istorijų apie tai, kaip lietuvių gaujos vagia ispanų automobilius ar kaip lietuviai lenkia nugaras apelsinų ūkiuose.

REKLAMA

Mitai virsta realybe

Einant Keliu kartais atrodo, kad skaityti mitai, legendos ir istorijos kažkokiu būdu ima virsti realybe. Ne, ne, mes neperkaitome žingsniuodamos po karšta Ispanijos saule. Bet štai raganų kompanijos čia ir norėdamas neišvengsi – tereikia apsidairyti.

Ispanijos šiaurėje raganavimas buvo gana paplitusi praktika, tad jau nustojome stebėtis, kai išlindę iš miško randame kokią nors lentelę su pasakojimu, kad ką tik pasivaikščiojome didžiųjų raganų susirinkimų vietoje.

Sakysite, kad tai buvo seniai ir netiesa? Štai Kelyje sutiktas ispanas Diego juokiasi, kad įtarimai dėl raganysčių jį kelionėje itin nustebino. Kadangi jam kalbos barjero nėra, užėjęs į mažytes kaimelių parduotuves jis tampa tikra pramoga vietiniams – jo klausinėja ir kodėl jis eina Keliu, ir iš kur jis, ir kas jo tėvai. Ir štai šiaurės Ispanijoje Diego sako apie savo šeimą sužinojęs itin įdomių dalykų. Išgirdę apie gyvenvietę, iš kurios kilusi Diego mama, Riochos provincijos gyventojai baikščiai kraipo galvas – „Ta gyvenvietė buvo apleista... Vadinasi, ten gyveno raganos. Tai reiškia, kad tavo mama gali būti ragana!“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aš jau žiojausi sakyti, kad iš nuobodulio pardavėjas prastai pajuokavo, bet į pokalbį įsijungė Prancūzijoje gyvenanti Celestė.

„Vos 300 kilometrų nuo Paryžiaus į pietus mes irgi turime regioną, kuris garsėjo raganomis, raganystėmis ir jų teismais. Čia prancūzai vis dar gyvena itin uždarose bendruomenėse ir bet kuris asmuo, čia atvykęs gyventi ne iš aplinkinių kaimų, yra laikomas svetimu. Jei šiose vietose suserga koks gyvulys, pirmas paaiškinimas vis dar yra nužiūrėjimas...

Net ir atėjus į Kastilijos ir Leono regioną situacija nesikeičia – čia netrūksta nei vėtrungių su raganomis, nei raganų barų. Žaliaveidės kerėtojos iškaba klientus vilioja į kavinę, kurioje gali rasti šluotą ir smailią kepurę kaip interjero detales. Pasiprašius nufotografuoti barmenė mielai leidžia, tačiau tikina, kad ji tikrai ne ragana.

REKLAMA

Taigi, dabar tikrai yra 2018 metai. Bet jei norite raganysčių, būtinai vykite į šiaurės Ispaniją – čia jų neišvaikė nei tamplieriai, nei Tau kryžiai.

Kas eina Keliu?

Vis tik jokios raganysčių istorijos neprilygsta sutiktų piligrimų pasakojimams. Dažniausiai susitinki tik porai valandų, galbūt vienam vakarui – pavakarieniauji, pasikalbi, pasijuoki, o kartais ir verki. Ne todėl, kad liūdna ar baisu, bet tiesiog jautru. O ir savo istorijas bei sprendžiamus klausimus pamatai kitaip.

Štai Hauntsas iš Olandijos keliauja jau kelis mėnesius...

„Baigiau dirbti ir išėjau į pensiją. Supratau, kad mano sveikata yra gera ir jei galiu išeiti į savo Kelią, tai tik dabar. Tai ir išėjau... iš savo namų Olandijoje. Einu nuo balandžio 4 dienos. Žinot, ko labiausiai pasiilgau? Savo namų. Su dukra susiskambinu, draugams olandiškai rašau blogą. Bet namų pasiilgau. Pasiilgau ir patogumo. Dėl to kartais apsistoju viešbučiuose, kur rytais nebūtina tyliai keltis ir išeiti labai anksti.“

REKLAMA

O Franko iš Kiolno istorija ne vieną gąsdina.

„Kelią jau nuėjau ne kartą. Esu jį ne kartą nuvažiavęs ir dviračiu – iš namų į Santjago de Compostelą. Tačiau vienas iš mano žygių buvo kitoks – man keliaujant mirė mano ilgametė partnerė – jai pažadėjau, kad išbarstysiu jos pelenus šventose vietose. Taigi savo žygį pradėjau Romoje, tada vykau į Santjago de Compostelą, dabar trauksiu toliau... O paskui gal pėsčiomis eisiu iš Kiolno į Jeruzalę. Juk laikas naujam Keliui.“

Lenkė Anna kelyje jau ketvirtą kartą – su ja keliauja ir vyras bei dvi dukros.

„Mes ne tik taip atostogaujame, bet ir mokomės... Mergaitėms tai būdas įgyti pasitikėjimo savimi, pagerinti anglų kalbos žinias, išmokti bendrauti. Kartais stengiamės čia net neįsijungti interneto..."

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O raketų inžinerijos magistrą baigusį įtalą Frančesco'ą į Kelią pakvietė sapnas.

„Prieš trejus metus mirė mama, su kuria buvome labai artimi. Ir neseniai vieną naktį ją susapnavau. Mes susitikome ant uolos ir ji pasakė, kad turėčiau nueiti Kelią. Nieko nežinojau apie piligriminį kelią, tad pradėjau domėtis – ar galit įsivaizduoti, kaip pasijutau, kai internete rastose nuotraukose pamačiau uolą, ant kurios sapne sutikau mamą? Tada nusprendžiau išeiti kuo greičiau – mokslų baigimo ir ateinančio gimtadienio proga draugai padėjo susiruošti į kelionę – padovanojo lėktuvo bilietus, gertuvę, kurpinę... Ir štai aš čia.“

REKLAMA

Tie, kurių nenori sutikti

Tie, kurie Keliu eina nebe pirmą kartą, tokius naujokus kaip mes gąsdina, kad neišvengsime mus erzinančių žmonių. Tai ne raganų medžiotojai ar tik ispaniškai tekalbantys vietiniai – tai turigrinai. Žodis padarytas sujungiant turisto ir piligrimo (isp. peregrino) žodžius. Taigi, paprastai sakant, tai turistai-piligrimai. Taip vadinami tie, kurie arba Kelią įveikia „su pagalba“ arba į Kelią važiuoja su turistine – viskas suplanuota ir viskas įskaičiuota – grupe.

Taip, taip – nejuokaujame. Nemažai atvykstančiųjų į Santiago de Compostela miestą tikrai neina viso maršruto – jie pasitenkina trumpiausiu reikalaujamu atstumu (100 kilometrų pėsčiomis arba 200 kilometrų dviračiu) ir džiaugiasi įveikto piligriminio kelio diplomu. Arba pasirenka ilgesnį atstumą, bet jį įveikia taip, kaip nori – jei atsibosta eiti, tai važiuoja automobiliu ar kitomis transporto priemonėmis. Patirties turintys piligrimai liūdnai tvirtina, kad tokie žmonės viską daro ne dėl patirties, o dėl popierėlio... ir tai menkina Kelio dvasią.

REKLAMA

Žinoma, galima įžvelgti ir visai pozityvias tokio elgesio priežastis. Juk ne kiekvienam sveikata, turimas laisvas laikas ir net finansai leidžia mažiausiai mėnesį eiti pėsčiomis ar porą savaičių minti dviračiu. Taip pat ne kiekvienas nori gyventi nestabilioje nežinioje – galbūt tikrai baisu pagalvoti, kad nežinai su kuo vakare teks sėsti prie stalo ar kad gali net neturėti, kur nakvoti.

Autorės: Jurgita Čepulytė ir Edita Čepulytė

Facebook: STEPS THAT MATTER

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų