Filmą „Šerkšnas“ pristatęs Šarūnas Bartas: visi prisiliesime prie mirties

Žinomas lietuvių režisierius Šarūnas Bartas praėjusią savaitę lietuviams pristatė savo naująjį filmą „Šerkšnas“, kurį jau rodė Kanų, Vroclavo, Lokarno, Odesos tarptautiniai kino festivaliai. Filmuodamas šį filmą Š. Bartas kartu su 30-ies žmonių komanda tris mėnesius keliavo po Ukrainą, o kai kurios scenos buvo nufilmuotos vos už 200-300 metrų nuo fronto linijos. Apie karo ir mirties kvapą bei apie paties filmo kūrimą portalas tv3.lt ir pasikalbėjo su režisieriumi.

Šarūnas Bartas (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)
49

Koks jausmas, atidavus savo kūrinį žiūrovams? Kiti režisieriai tai lygina su kūdikio gimimu.

Nežinau, tai jau būtų hipertrofuotas pareiškimas. Tai yra darbas, prie kurio dirbi, tačiau tas darbas baigiasi prieš parodant filmą, o ne parodymo metu.

(49 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Šarūno Barto filmo premjera

Bet jaučiasi atokvėpis, kad didelis darbas padarytas?

Įvairiai, kartais atvirkščiai. Procesas yra ilgas ir kartais kaip tik būna šiokia tokia tuštuma. Po „Šerkšno“ jau šiek tiek laiko praėjo, tai dirbu toliau, ties kitais projektais.

Kaip jūs savo filmams atsirenkate aktorius?

Čia yra du dalykai: reikia tam tikrų tipažų, žmonių, yra konkretaus amžiaus, tautybės, o kitas dalykas – žmogus turi būti įdomus. Tai yra ne lėlė ir juo manipuliuoti negali. Tai yra gyvas žmogus, turintis savo jausmus, akis, kalbą, judesius. Tad neabejotinai jis turi būti įdomus ir man patikti – turime rasti bendrą kalbą.

Šarūnas Bartas (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

Kodėl nutarėt pagrindiniams veikėjams pasirinkti debiutuojančius aktorius?

O kodėl ne? Visi kažkada debiutuoja. Kitas dalykas, Mantui Jančiauskui tai nėra debiutinis filmas – jis jau filmavosi, tik filmas dar neišleistas. Mes su juo jau seniai dirbame. Lyja (Maknavičiūtė – red.) yra studentė. Ieškodami aktorių mes žiūrime plačiai.

Kai sužinojau, kad kai kurie filme girdimi dialogai buvo improvizacija, labai nustebau. Ar taip ir planavot, kad kai kurie dialogai bus improvizuoti, ar tai gimė spontaniškai?

Be abejo, juos planavau. Bendra filmo struktūra buvo užrašyta, o iš aktorių aš visą laiką laukiu improvizacijų. Kartais to neišeina pasiekti, bet tam reikia ruoštis. Norint improvizuoti, reikia turėti bazę, kaip tai daryti.

REKLAMA

O koks būna tas ruošimasis?

Įvairus. Ir žmogus turi suprasti, kur jis yra, su kuo jis šneka ir sau sugalvoti, kaip jis toje situacijoje jaučiasi. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų jaunųjų aktorių nebuvo anksčiau buvęs Ukrainoje, tai jam reikėjo daug ką pamatyti. Kartais mes ruošiame aktorius ilgesnį laiką – ir keletą mėnesių jie būna naujoje vietoje, kad pajaustų jos kvapą ir suprastų, apie ką eina kalba. Iš pradžių žmogus yra kaip turistas, o paskui turi pradėti jausti aplinką, žmones ir reaguoti į tai.

Kai su pagrindiniu veikėju kalbėjo Ukrainos kareiviai, ar jie irgi improvizavo? Sakė tai, ką galvoja? Ar dialogai buvo užrašyti iš anksto?

Buvo ir taip, ir taip. Jie kalbėjo savo žodžiais, savo tekstais, tačiau buvo ir tokių dialogų, kuriuos jie pasakė patys, tačiau jie jau buvo užrašyti prieš dvejus metus. Visgi ta improvizacija nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti. Ten yra ilgas pasiruošimas, yra statomos šviesos, kameros, mikrofonai. Tai nėra reportažas ir kartais iš pirmo karto nepasiseka. Tik tiek, kad aš visą laiką laukiu tos tikros, žmogiškos kibirkšties – nesvarbu, ar tai profesionalūs, ar neprofesionalūs aktoriai. Aktoriai mokosi vaidinti, o labai geri aktoriai mokosi nevaidinti.

Kam buvo sunkiau vaidinti – profesionaliems aktoriams ar neprofesionaliems (Ukrainos kareiviams)?

Aktoriams buvo sunkiau, tačiau dėl kitos priežasties – jie tiesiog ilgiau ten buvo. Aktoriai prabuvo praktiškai 3 mėnesius kartu su mumis. Tai ir laukimas, ir prisiminimas, ką prieš tai darei, ir galvojimas apie tai, kas bus, kas vargina. Pagrindinių veikėjų linijos eina per visą filmą, o kitiems žmonėms buvo paprasčiau, nes filmavimas jiems truko trumpai.

REKLAMA

Ar buvo jums, aktoriams emociškai sunku būti Ukrainoje, filmuotis?

Kiek aš apie tai žinau, aktoriams buvo ir sunku, ir lengva. Kartais tos išvados ateina vėliau – prireikia metų ir kitų, kad suprastum, kas ten įvyko. Man pačiam visada emociškai sunku. Jeigu noriu įdėti širdies dalelę į ta darbą, tas niekada nebuvo lengva – ar tai būtų Ukraina, ar Lietuva, ten skirtumo nėra.

„Šerkšno“ premjeroje, po kurios kalbėjote jūs, operatorius ir pagrindinis veikėjas Mantas Jančiauskas, man susidarė įspūdis, kad toks, koks jis buvo filme, toks yra ir realybėje.

Kitaip ir nelabai gali būti. Reikia neužmiršti, kad aktoriai – ne lėlės ir viską geriausią padaro iš savo patirties, jausmų. Jausmų imitacija nėra sunkiai išmokstama, tačiau ji ir mažai vertinga.

Filme pagrindinis veikėjas eina į pačią pavojingiausią zoną. Tai paprastam žmogui gali būti sunkiai suprantama – atrodo, žmogus lenda liūtui į nasrus tiesiog vedamas smalsumo.

Jeigu kalbame apie beprasmę riziką, sakyčiau, kad Vilniuje, už mūsų langų, jos čia žymiai daugiau – nežmoniškais greičiais važiuojantys motociklai, girti žmonės už vairo, įvairiausi nutrūktgalviški šokinėjimai – kiek žmonių žūsta šokdami į ežerą ir nesuvokdami, kad krantas yra per seklus. Tai yra beprasmiška.

Tuo tarpu žmogus, kuris nori kažką suprasti, gauti informaciją apie tą vietą, į kurią jis atvyko, jam kaip jaunuoliui būtų didelis praradimas, jeigu jis nepabandytų pamatyti to, kas vyksta ir to suprasti. Jis priverstas taip pasielgti. Jis juk turi įvykdyti misiją iki galo, kažkam atiduoti tą krovinį ir kažką pamatyti, kai jau yra prie pat. Manau, kad daug kas darytų taip, kaip jis. Bent jau taip daryčiau aš pats.

REKLAMA

Gauti tikrą informaciją savo akimis yra būtinybė. Visi yra girdėję tokį posakį: geriau kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.

Kai buvote Ukrainoje, ar teko pamatyti žuvusius kare žmones? Ar pamatėte mirtį?

Konkrečiai tuo metu mes jos nematėme. Yra tokie bazė kurioje surenkami lavonai ir vežami artimiesiems – yra specialūs kariškiai, kurie tai daro, lįsdami į minų laukus, kad išvežtų mirusius. Jie ne kariauja, o užsiima tik tuo. Kartais jie eina neginkluoti, su specialiais skiriamaisiais ženklais, bet į juos šaudo. Net jeigu ten ir buvo žuvusių tuo metu, kai mes buvome, tai yra ne paroda – niekas mūsų neves ir nerodys negyvų žmonių.

O kodėl jūs norėjote taip prisiliesti prie tos mirties?

O kas iš mūsų prie jos neprisilies? Kas iš mūsų nuo jos bus atleistas? Kai kuriems iš mūsų baisu apie tai kalbėti, bet yra ištisos kultūros ir civilizacijos, kurios kalba apie tai. Ir mes kalbame apie tai, žmonės ieško atsakymų, bando įsivaizduoti pomirtinį gyvenimą, visą laiką galvoja apie tai.

Mirtis yra to pačio gyvenimo dalis. Mes negalime gyventi ir nemirti. Čia yra paprasta. Čia yra vieno ir to pačio proceso dalis.

Ukrainos tema jums skaudi? Dėl to jūs ten važiavote?

Pakankamai.

O kokį tikslą turėjote kuriant šį filmą?

Tikslas buvo parodyti tam tikrą dalyką, kuris man skauda, apie kurį aš nemažai žinau, ir viskas. Aš galiu tik parodyti gabalėlį žmogaus gyvenimo, kad kiti galėtų pasižiūrėti į jį iš šono, pamatyti tai, ko nematė arba susitapatinti su tais žmonėmis ir pajausti tai, ką jie jaučia. Kiti tikslai – jau ne mano valioje.

Šarūnas Bartas (nuotr. Organizatorių)

Dar galvojate kažką daryti su karo ar Ukrainos tematika?

Galvoju apie kitus darbus ir kol kas apie tai šnekėti yra per anksti.

Kodėl manote yra svarbu kalbėti apie karą ir apie tai, kas vyksta Ukrainoje, kodėl svarbu ten važiuoti?

REKLAMA

Man skaudu, kas vyksta ten. Taip pat man yra skaudu, kas vyko Lietuvoje. Tie Rusijos Federacijos, kuri iš tikro yra imperija, principai nepasikeitė. Ji turi ekspansinių, grobikiškų tikslių. Lygiai dėl tos pačios priežasties ji įvykdė Pabaltijo užgrobimą prieš Antrą pasaulinį kartą, nes jai reikėjo išėjimo į Baltijos jūrą, o Krymas yra užgrobtas tokiu pat būdu – įžūliai meluojant. Ir tai buvo padaryta dėl Juodosios jūros kontrolės, dėl Sevastopolio karinės bazės. Visa tai yra labai arti mūsų. 1939 m. irgi daug kas nesitikėjo, kad mūsų valstybės bus aneksuotos, bet tai įvyko, ir labai greitai – be jokių klausimų ir netgi be karo.

Daug apie tai galvojant, jus turėtų aplankyti nemažai slogių minčių.

O aš turėčiau ieškoti minčių, kurios mane linksmintų?

Yra žmonių, kurie koncentruojasi į teigiamus dalykus, o apie neigiamus galvoti vengia.

Jiems nepavyksta tų skaudžių dalykų išvengti. Jeigu jie nori užsidengti akis ir nieko nematyti, čia yra jų pasirinkimas. Jeigu jiems rūpi tik jų daržas, tai yra netgi šiokia tokia pagalba tiems, kurie gali ateiti, tavo daržą apversti aukštyn kojomis, o tave patį nugalabyti.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų