LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė: „Norisi gerų paslaugų tęstinumo“

Skaityk lengvai

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentę Rasą Kavaliauskaitę kalbinau kaip tik tuo metu, kai šalyje buvo paskelbtas griežtas karantinas. Kalbėjomės nuotoliniu būdu, žinodamos, kad Kalėdų ir Naujųjų metų jokia pandemija iš mūsų neatims. Džiaugsmai ir rūpesčiai, kuriais jau 25-erius metus gyvena Lietuvos žmonių su negalia sąjungai (LŽNS) vadovaujanti Rasa, – tokie patys. 

Jonas Mačiukevičius (dabar – LŽNS Garbės prezidentas) ir Rasa Kavaliauskaitė LŽNS suvažiavime. Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
5

Gyvename viltimi, kad pandemija pasitrauks, kad kiti metai bus šviesesni, geresni. Kokius lūkesčius puoselėjate pasitikdami Naujuosius metus? 

Šie metai buvo tikrų tikriausias išbandymas. Tikimės šviesos, saugumo jausmo. Džiaugiuosi, kad naujoji Vyriausybė dėmesio nešykšti ir neįgaliems žmonėms, jų artimiesiems, globėjams, socialiniams darbuotojams, ir tikiuosi permainų. 

REKLAMA

Kokias problemas, su kuriomis susiduria neįgalieji, šiandien įvardintumėte kaip pačias skaudžiausias? Ką būtina nedelsiant spręsti? 

Skaudžiausia – atskirtis ir, deja, neįgalieji skursta labiau negu kiti varganai gyvenantys žmonės. Negalėčiau pasakyti, kad nebuvo imtasi priemonių, bet dar daug reikia padaryti. Žmones, turinčius fizinę negalią, nepaprastai riboja ne jų fizinės galimybės, o aplinka, prieinamumas: dar labai daug nesutvarkytų šaligatvių, judėjimo negalią turintiems žmonėms nepritaikytų įėjimų į pastatus, ribotų galimybių judėti pastatų viduje. Kai žmogus negali savarankiškai išeiti iš namų ir patekti ten, kur jam būtina, jis iš karto jaučiasi atskirtas. 

Kitas skaudus klausimas – paslaugos ir pagalba šeimoms, kurių narys turi psichikos, intelekto negalią. Nebėra laikinojo atokvėpio paslaugos, kuri šeimoms be galo reikalinga. Ši paslauga artimiesiems leisdavo sunkią intelekto ar psichikos negalią turintį neįgalųjį dienai kitai ar bent kelioms valandoms palikti globai, o patiems tuo metu susitvarkyti reikalus ar tiesiog pamiegoti. Miego trūkumas – viena didžiausių artimųjų, slaugančių tokius neįgaliuosius, problemų. Baigėsi Europos Sąjungos pinigai, baigėsi ir paslaugos teikimas, nors ji labai reikalinga, todėl tiesiog būtina ją tęsti. Pervargę tėvai galėdavo nors kažkiek pailsėti nuo savo sunkią negalią ar psichikos sutrikimų turinčio vaiko slaugymo. Viltis, kad ši paslauga ir toliau bus teikiama, sudužo. Man labiausiai nerimą kelia tai, kad geri dalykai ateina, suteikia vilties ir dingsta. Dirbama trūkinėjančiomis grandinėmis. O juk reikia laiko, kad žmogus priprastų prie naujos paslaugos. Antai kai buvo pristatinėjama laikinojo atokvėpio paslauga, žmonės net nesuprato, kas tai yra, netikėjo tokia galimybe. Paslauga buvo teikiama tik pusantrų metų ir finansavimas baigėsi... Mano manymu, savivaldybės tikrai galėtų šią paslaugą tęsti, jai tikrai nereikalingi kažin kokie milžiniški pinigai. 

REKLAMA

(5 nuotr.)
FOTOGALERIJA. LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė: „Norisi gerų paslaugų tęstinumo“

Pradėta teikti asmeninio asistento paslauga. Ar ji turės tęstinumą? 

Ši paslauga taip pat labai reikalinga, bet ją teikti nebuvo atsakingai pasiruošta. Asmeninis asistentas nėra draugas, pagalbininkas ar žmogus, su kuriuo gerai praleistum laiką. Ši paslauga turi būti skiriama labai atsakingai, tik tiems neįgaliesiems, kuriems iš tiesų jos reikia, nes ji gana brangi. Tad paslaugos tikslingumas labai svarbus. Manau, kad poreikį žmogui turėtų įvertinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, o tik vėliau savivaldybės įvertintų galimybes. Dabar savivaldybės nežino, kokiems žmonėms šios paslaugos reikėtų, ir kreipiasi į nevyriausybines organizacijas. Visgi pas mus, nevyriausybininkus, ateina tik dalis neįgaliųjų. Neturime visų neįgaliųjų duomenų bazės, todėl ši brangi paslauga, mano nuomone, ne visada skiriama tiems, kuriems jos labiausiai reikia. 

Neįgaliųjų reikalų tarybos posėdyje tuometis socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis garantavo, kad pinigai biudžete numatyti ir ši paslauga bus teikiama, bet savivaldybės turėtų suskaičiuoti, kiek neįgaliųjų gyvena jų teritorijoje ir kokia pagalba jiems reikalinga. Jeigu žmogus ateina ir prašo kokios nors paslaugos, neretai išgirsta: „Mes tokios paslaugos neteikiame.“ Vertėtų bent pagalvoti ir pasiplanuoti – gal vieną ar kitą paslaugą galima teikti nuo kitų metų. Mes dažnokai išgirstame sakant, kad nėra vienos ar kitos paslaugos poreikio. Bet ką mes darome, kad iš tiesų įsigilintume į neįgaliųjų poreikius, juos išanalizuotume, o paskui imtumėmės teikti reikalingas paslaugas? 

Kada įsigaliojo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija?
Prašome pasirinkti atsakymą!
2006 m.
2008 m.
2010 m.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kada įsigaliojo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija?
2006 m.
29.2%
2008 m.
29.2%
2010 m.
41.6%

REKLAMA

Bendraudama su Švedijos socialiniais darbuotojais išgirdau, kad ten neįgalieji už savo darbelius dienos centruose gauna atlygį. Atlygis, nors ir nedidelis, padeda žmonėms jaustis oriau. Ar neplanuojama to taikyti ir pas mus? 

Turėtume kalbėti apie socialines dirbtuves, kuriose dirba neįgalieji, neturintys galimybės įsidarbinti kitur. Ši paslauga nauja. Tačiau dauguma neįgaliųjų ir dienos centruose užsiima tais pačiais darbeliais: siuvinėja, klijuoja dėžutes, piešia, lieja žvakes ir pan. Kol kas jie negauna jokio simbolinio atlygio, apie tai dar tik mąstoma. Yra visokių teisinių niuansų, reikėtų įforminti darbinius santykius. Aš pati lankydamasi Skandinavijos šalyse mačiau, kad už savo darbelius dienos centruose neįgalieji, turintys psichinę negalią ar intelekto sutrikimą, gauna simbolinį atlygį, todėl jaučiasi ne tik oresni, bet ir labiau motyvuoti dirbti. Darbeliai parduodami mugėse, žmonės juos perka labdaringais tikslais, tačiau neįgaliesiems tai didelė paskata. Manau, kad tokia praktika būtų labai naudinga ir pas mus. Dabar dienos centrą lankančiam neįgaliam žmogui kainuoja transportas atvykti, maistas, centro lankymas – susidaro nemenkos išlaidos. Kuo sunkesnė negalia, tuo daugiau turi mokėti už paslaugas, o turintieji lengvesnę negalią gali dirbti ir gauti visokių nuolaidų. Yra daug klausimų, kuriuos reikėtų rimtai svarstyti. Vis dėlto nevyriausybinės organizacijos neturi tokių išteklių, kad galėtų už tai sumokėti. Į dienos centrą žmonės pirmiausia ateina ko nors išmokti, o mokėti atlygį reikėtų tada, kai į centrą einama kaip į darbą. Pati idėja yra labai gera. Būdami ne valstybės išlaikytiniais, o tapę mokesčių mokėtojais žmonės tikrai pasijustų oresni. Vis dėlto turime galvoti ir apie finansinius šaltinius. 

REKLAMA

Jau minėjote, kad judėjimo negalią turinčių žmonių galimybes labai riboja urbanistinė aplinka. Kas daroma? Kur dar turime pasitempti? 

Judėjimo negalią turintys žmonės negali planuoti tarpmiestinių kelionių, nes jiems pritaikyti tik keli autobusai, neįgaliesiems pritaikyta tik maždaug pusė švietimo ir dar mažiau sveikatos įstaigų. 

Mūsų organizacija ypač daug nuveikė architektūrinių barjerų neįgaliesiems šalinimo srityje. Jau ne vienus metus organizuojame seminarus architektams, mano kolegės stengiasi sužiūrėti naujų ar rekonstruojamų objektų projektus. Dėl aplinkos prieinamumo bendradarbiaujame su savivaldybėmis ir Aplinkos ministerija. Tikriname rinkimų apylinkių prieinamumą, darome daug kitų darbų. Kol kas nenusimato, kad šių darbų mažėtų. Dažnai pareiškiama, kad pritaikymas neįgaliesiems labai daug kainuoja, tačiau kartais svarbesni ne pinigai, o požiūris. Būtent požiūris lemia, kad kai kurie pritaikymai padaryti – kaip čia gražiau pasakyti – tik dėl „paukščiuko“, visai negalvojant, ar jais galės naudotis neįgalūs žmonės, senjorai ar tėvai su mažais vaikais. 

Šiemet taip pat suėjo lygiai 10 metų, kai Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Ir nors šiandien mes, neįgaliųjų bendruomenė, dar negalime džiaugtis, kad viską jau pasiekėme, bet vis tik pasiekimų yra, ir mes dirbsim, kad jų vis daugėtų.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
V
Vanda
2020-12-28 18:11:40
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai aktualus straipsnis. Tik norisi paklausti p.Rasos, kur ji buvo tiek metų kaip vadovė, kad po šiai dienai ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje apie Universalaus dizaino pritraikymą kaip Skandinavijos šalyse nepradėta aštri diskusija su projektuotojais.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų