Hiperkinezinis elgesio sutrikimas – negalia ar destruktyvi galia?

Skaityk lengvai

Išsiblaškėlis, tinginys, nemandagus, neišauklėtas, netgi nevaldomas – tai epitetai, kurie neretai palydi hiperkinezinį elgesio sutrikimą turinčius vaikus. Nenuostabu – šie vaikai paprastai neturi jokių fizinių negalios ar sutrikimo požymių, tad mokymosi sunkumai, dėmesio stoka, įžūlus elgesys sulaukia griežto visuomenės teismo. 

Vaikas

Šių vaikų elgesys, juose slypinti gaivališka prieštaravimo, nepaklusnumo ir aktyvumo galia iš kantrybės veda ne tik jų mokytojus, bet ir gimdytojus, kartais juos įstumdama į bejėgystės būsenas. Apie hiperkinezinį elgesio sutrikimą beveik nekalbama – tėvai nėra linkę viešai dalytis savo išgyvenimais ir vaiko auginimo iššūkiais, o dalis net nepripažįsta, kad tai – negalia. Dar daugiau diskusijų ir stigmatizacijos sulaukia medikamentinis tokių vaikų gydymas. Įžvalgomis apie hiperkinezinį elgesio sutrikimą sutiko pasidalyti vaikų ir paauglių psichiatrė Justina Matviekaitė. 

REKLAMA

Nenuoramas, niekada nenustygstančius vaikus daugelis vadina hiperaktyviais. Ar hiperkinezinis elgesio sutrikimas yra ta pati diagnozė? 

Hiperkineziniai sutrikimai liaudiškai paprastai apibūdinami kaip hiperaktyvumas. Šiems sutrikimams būdinga ankstyva pradžia, o kilmė dar nėra iki galo aiški, tačiau pagrindinis jų bruožas – aktyvumo ir dėmesio problemos. Šių sutrikimų vystymuisi didelę įtaką daro cheminių procesų pokyčiai smegenyse. Sutrikimai beveik visada prasideda ankstyvoje vaikystėje ir tęsiasi iki suaugusiojo amžiaus, bet neretai yra „išaugama“. Dažniausiai sutrikimas pastebimas, o vėliau diagnozuojamas vaikui pradėjus lankyti kokį nors kolektyvą. Hiperkinezinius sutrikimus diagnozuoja ir kompleksinę pagalbą skiria vaikų ar paauglių psichiatras. 

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas gali būti su elgesio sutrikimais arba be jų – tai ir yra pagrindinė detalė, nuo kurios priklauso tolimesnė pagalba. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas TLK-10-AM sisteminiame ligų sąraše žymimas F90.0, o kai šį sutrikimą lydi ir elgesio problemos, tai jau yra hiperkinezinis elgesio sutrikimas (F90.1). 

Vaikų ir paauglių psichiatrė Justina Matviekaitė. Lauros Auksutytės nuotr.

Kaip pasireiškia hiperkinezinis elgesio sutrikimas? Kaip toks vaikas funkcionuoja visuomenėje? 

Apskritai hiperkineziniams sutrikimams būdingas blogai moduliuojamas elgesys ir dėmesio nepakankamumas, negebėjimas susikaupti ilgesnei veiklai. Toks elgesys pasireiškia įvairiomis situacijomis ir trunka ilgai, taigi sutrikimą turintis vaikas negali susikaupti tiek namuose, tiek ugdymo įstaigoje. Kartais tėvai pasakoja, kad mėgstama veikla vaikas gali užsiimti gana ilgai, tačiau tai nėra visiška tiesa: žiūrėdamas filmukus vaikas nubėga atsigerti, žiūrėdamas žaidžia žaidimą, sunkiai nusėdi vietoje. 

REKLAMA

Tokie vaikai yra liguistai drąsūs, impulsyvūs, linkę į nelaimingus atsitikimus, nenori laikytis taisyklių, išlaukti, dažnai atsikalbinėja, labai sunkiai priima suaugusiojo autoritetą. Šį sutrikimą turintiems vaikams būdingas gana iškreiptas santykių su suaugusiaisiais modelis – jie nejaučia ribų, jiems trūksta įprasto apdairumo ir santūrumo. Diagnozuojant gydytojui psichiatrui svarbu sutrikimą atskirti nuo auklėjimo problemų. 

Tėvai dažnai pasakoja, kad vaikas lengvai susiranda draugų, mėgsta būti lyderiu, bet laikui bėgant kolektyvo nariai pradeda pastebėti, kad šie vaikai nemėgsta pralaimėti, labai jautriai reaguoja į kritiką, negeba išlaukti, sunkiai dalinasi, dėl to nuolat kyla konfliktų. Tad hiperkinezinį sutrikimą turintys vaikai ilgainiui sunkiai pritampa ir dažnai yra nepopuliarūs tarp kitų vaikų, dažnai būna atstumti ir izoliuoti. Panašių problemų kyla ir bendraujant su pedagogais. 

Kartu su šiuo sutrikimu gali pasireikšti ir intelekto sutrikimas, dėl ko vaikai stipriai kompleksuoja, kartais elgiasi agresyviai. Kaip antrinė komplikacija labai dažnai stebimas asocialus elgesys ir žema savivertė. Tokie vaikai gerokai dažniau yra linkę į nusikalstamą veiklą, elgiasi agresyviai ir impulsyviai. Visuomenėje jie dažnai vadinami „laukiniais“, „neauklėtais“. 

Kokioje srityje Lietuvoje padaryti didžiausi pokyčiai įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Švietimo sistemos prieinamumas
Fizinės aplinkos prieinamumas
Informacijos prieinamumas
Neįgaliųjų įdarbinimas
Neįgaliųjų sportas
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokioje srityje Lietuvoje padaryti didžiausi pokyčiai įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją?
Švietimo sistemos prieinamumas
22%
Fizinės aplinkos prieinamumas
15.6%
Informacijos prieinamumas
26%
Neįgaliųjų įdarbinimas
10.4%
Neįgaliųjų sportas
16.9%
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
9.1%

REKLAMA

Kokio amžiaus ir kokiomis aplinkybėmis paprastai pastebimi šio sutrikimo požymiai? 

Nors sutrikimo požymius galima pastebėti gana anksti, tačiau į specialistus tėvai dažniausiai kreipiasi, kai vaikų darželio ar mokyklos bendruomenė juos nukreipia ieškoti pagalbos. Vargu ar problemiškas elgesys gali atsirasti paauglystėje, bet paaštrėti tikrai gali. 

Pirmieji hiperkinezinio sutrikimo požymiai išryškėja darželyje – vaikas būna judresnis nei bendraamžiai, nesusikaupia ilgesnei veiklai, užduočių negeba pabaigti iki pabaigos. Nereikia visiems judresniems vaikams klijuoti etiketės „hiperaktyvus“ – kartais vaikai tiesiog būna judrūs, o kai kurios užduotys jiems nebūna įdomios. Hiperkinezinį sutrikimą turintį vaiką itin sunku sudominti kokia nors veikla, jie negali ties ja susikaupti ilgesnį laiką. 

Išskirčiau dar vieną problemą – šių vaikų tėvai pagalbos kreipiasi jau būdami gerokai pavargę nuo aikštingo ir aktyvaus vaiko elgesio namuose, pedagogų skundų. Pagrindinis vaikų elgesio korekcijos metodas yra tiesiog aiški struktūra, bet namuose, kuriuose taisyklės būdavo labai miglotos ir paslankios, griežtai struktūrai atsirasti gana sudėtinga. Juolab kad ir vaikas tam priešinasi. Suprantama – juk taip žmogiška veikti ką nori, o ne ką reikia, tad vaikai už savo norus linkę pakovoti, todėl į struktūravimą reaguoja pykčiu, isterijų priepuoliais. Tėvai nori ramybės, todėl pasiduoda ir nuolaidžiauja vaikui, tad gyvenimo struktūra taip ir neatsiranda. 

Ar tėvai lengvai pripažįsta, kad jų vaiko elgesys nėra stereotipinis ir kad tai nėra tiesiog vaikiškas nepaklusnumas ar paaugliškas maištas? 

Pastaruoju metu tėvai kiek dažniau savo iniciatyva kreipiasi pagalbos. Vis dėlto, kaip jau minėjau, dažniausiai šeimą pas specialistus nukreipia ugdymo įstaigos. Šį, kaip ir bet kokį kitą psichikos ar sveikatos sutrikimą, tėvams priimti sunku, nes visiems tėvams jų vaikas yra ypatingiausias. 

REKLAMA

Visada skatinu tėvus kreiptis konsultacijos, jei kyla abejonių dėl vaiko elgesio, emocijų ar tiesiog sunkumų mokykloje. Vis dar egzistuoja mitas, kad pas psichikos sveikatos priežiūros specialistą apsilankiusiam vaikui bus „sugadintas gyvenimas“. Galbūt po probleminiu vaiko elgesiu slepiasi ne hiperkinezinis sutrikimas, o kitos problemos, todėl svarbu jas kuo anksčiau atrasti ir padėti vaikui. 

Ar šis sutrikimas gali būti gydomas, kontroliuojamas vaistais? 

Beveik niekada aktyvumo ir dėmesio sutrikimas nėra pradedamas gydyti vaistais, pirmiausia rekomenduojama išbandyti nemedikamentinius gydymo būdus. Kalbu ne tik apie specialistų pagalbą mokykloje, psichologo konsultacijas, bet ir labai didelį tėvų darbą. Namuose sukurti nekintančias taisykles, struktūrą ir dienotvarkę nėra taip paprasta. Net suaugusiesiems sunku planuoti savo laiką, tai ką kalbėti apie vaikus. Visiškai normalu, kad vaikas nesupranta tam tikrų ribojimų. 

Be to, vaikai iki tam tikro amžiaus nesuvokia laiko sąvokos, nesupranta, ką reiškia rytoj ar po savaitės. Todėl labai svarbu ne tik riboti vaiką, bet jį skatinti už mažus pasiekimus. Čia labai gelbėja kasdienis vaiko elgesio dienyno pildymas, kai labai aiškiai išskiriamos pareigos (taisyklės) ir pasekmės (ribojimai) už netinkamą elgesį bei paskatinimai už tinkamą. Noriu pabrėžti, kad paskatinimai neturėtų būti už ilgą laiko atkarpą, nes vaikas gali prarasti motyvaciją stengtis. 

Tik tais atvejais, kai visos priemonės yra išbandytos ir nėra pakankamai veiksmingos, skiriamas medikamentinis gydymas. Nors tėvai dažniausiai bijo pradėti gydymą vaistais, bet rezultatai yra pastebimi greitai. Pagrindinis tokio gydymo tikslas yra dėmesio koncentracijos gerinimas, todėl dažnai skiriamas mokslo metų eigoje, darant pertraukas per atostogas. 

REKLAMA

Neblogai, kai medikamentai pradedami vartoti po vasaros atostogų (tėvai neretai apie tai net neinformuoja su vaiku dirbančių pedagogų) ar perėjus į naują mokyklą. Tokiais atvejais dėl medikamentų poveikio pagerėjusi dėmesio koncentracija ir pažangesni mokymosi rezultatai motyvuoja vaiką, o pedagogai neretai įvertina, kad vaikas pagaliau susitupėjo, paaugo, surimtėjo, arba manoma, kad naujoje mokykloje jam geriau sekasi, ten jam palankesnė aplinka. Taip sukuriama gal ir dirbtinė, vis dėlto sėkmės banga, leidžianti kilstelėti paprastai žemą tokių mokinių savivertę, nes nuopelnai tada priskiriami ne vaistams, o pačiam vaikui. 

Kaip manote, ar mūsų visuomenėje bet kokių vaikų psichikos sutrikimų medikamentinis gydymas nėra stigmatizuojamas? Kada patariate tėvams rinktis šį būdą? 

Mano nuomone, stigma yra. Ne tik dėl gydymo, bet ir dėl pačių psichikos sutrikimų. Kartais sulaukiu skundų iš tėvų, kad mokykla prašo ar net reikalauja koreguoti gydymą, jei sužino, jog vaikas lankosi pas psichikos sveikatos specialistą. Nereikia galvoti, kad pradėjus medikamentinį gydymą efektas bus kaip pamojus burtų lazdele. Vaistai padeda, tačiau jie nėra panacėja. 

Gydant vaikų psichikos sutrikimus vien tik medikamentinis gydymas nėra skiriamas, tokiais atvejais reikalinga ilgalaikė kompleksinė pagalba. Toks požiūris dažnai tėvus atbaido nuo bendradarbiavimo su ugdymo įstaiga, bet dažniausiai dėl to nukenčia tas pats vaikas. Nors kompleksinė pagalba vaikams yra prieinama, bet gal būtent dėl stigmos tėvai dažnai linkę kreiptis į privačius specialistus, o tai nemažai kainuoja. 

Ar hiperkinezinio elgesio sutrikimas yra negalia? O gal tai – destruktyvi, nesuvaldyta galia? 

Nuomonių šiuo klausimu daug. Negalia nustatoma pagal įstatymuose numatytas ligas ar sutrikimus, jų eigą ir išreikštumą. Mes, gydytojai, vadovaujamės įstatymuose numatyta tvarka, tačiau galutinį sprendimą, ar kreiptis dėl negalios nustatymo, priima tėvai. 

REKLAMA

Nemanau, kad dėl šio sutrikimo nustatyta negalia vaikystėje gali daryti didelę įtaką tolimesniam vaiko gyvenimui, nors dažnai susiduriu ir su kitokiu požiūriu. Jei tokių vaikų gebėjimai leidžia, jie ne tik baigia mokyklas, bet ir įgyja aukštąjį išsilavinimą. Vis dėlto daugeliu atveju nieko nedarant, nesuteikiant pagalbos, tokie vaikai mokydamiesi, socializuodamiesi susidurs su kur kas didesniais iššūkiais nei bendraamžiai. 

Ką pasakytumėte tėvams, kurie augindami tokį vaiką jaučiasi bejėgiai? 

Visada labai skatinu tėvus ateiti pasitarti. Manau, auginant hiperaktyvų vaiką tėvai sulaukia daug kritikos, atsiranda labai daug patarėjų, sakančių, kad anksčiau tokių sutrikimų nebūdavo, būdavo rykštelė ir pareigos. Kai psichologas konsultuoja vaiką, dažnai kalba ir su tėvais, padeda jiems namuose nustatyti taisykles, aptaria, kaip reaguoti į tam tikras situacijas. Aš savo pacientų tėvams visada kartoju, kad gal ne visa jiems sakoma informacija yra maloni, bet mūsų bendras tikslas yra pagalba vaikui. 

Vienas labiausiai tėvus gąsdinančių dalykų yra suicidinės vaiko mintys, kalbos, galbūt net elgesys. Ar tai gali būti susiję su šiuo sutrikimu? 

Mintys ar kalbos apie savižudybę iš tiesų yra labai gąsdinantis dalykas. Svarbu stebėti aplinkybes, kada vaikas apie tai kalba, tačiau, mano nuomone, išgirdus tokias kalbas reikėtų ateiti pasitarti su specialistu. Kartais tai būna pykčio ar bejėgystės išraiška, kartais – manipuliacija. Tačiau tokių vaiko kalbų nuvertinti nereikėtų. Specialistas įvertina aplinkybes, riziką. Bet kokiu atveju tai yra signalas apie vaiko patiriamus sunkumus. 

Aš laikausi nuomonės, kad tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką. Jei panašios kalbos kartojasi, kai vaikas kažko negauna ar yra prašomas daryti, ko nenori (pvz., ruošti namų darbus), galbūt tai gali būti vertinama kaip manipuliacija. Reikia kalbėti su vaiku, mokyti ieškoti kitų būdų reikšti savo jausmus, emocijas, prašyti pagalbos, bet negalima nekreipti į tai dėmesio. Visada yra vertinama visuma. Kartais tikrai norisi to negirdėti ar praleisti pro ausis, bet kaina šiuo atveju tikrai gali būti labai didelė.

Straipsnio autorė: Laura Auksutytė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų