35-erių Rasos gyvybę nusinešė vėžys: širdį virpinanti istorija įkvėpė tūkstančius lietuvių

Po ilgos kovos su ketvirtos stadijos vėžiu prieš metus šį pasaulį paliko ne vienam įkvėpimo simboliu tapusi Rasa Rojienė. Medikai jai buvo davę gyventi vos kelis mėnesius, tačiau moteris net aštuonerius metus kasdien kilo į naują mūšį ir mėgavosi kiekviena jai suteikta akimirka. „Aš iki šiol nelabai tikiu, kad jos nėra“, – sako jos sesuo Loreta Tallat-Kelpšienė. Ir iš tikrųjų: Rasa vis dar gyvena ne tik savo šeimos, bet ir kitų žmonių širdyse.

Įkvėpimo simboliu tapusios Rasos sesuo: „Aš iki šiol nelabai tikiu, kad jos nėra“ (nuotr. asm. archyvo)
9

Kai su klastinga liga grūmęsis žmogus atgula amžino poilsio, dažnai įprasta sakyti, kad jis kovą pralaimėjo. Tačiau šis žodis niekaip netiktų kalbant apie Rasą, nes ji daug ką laimėjo. Laimėjo aštuonerius metus gyvenimo, nesuskaičiuojamą kiekį įsimintinų akimirkų su šeima, pasaulio pažinimą, aplinkinių meilę.

„Kad tu galėtum išeiti ramus, reikia atrasti dvasinę ramybę. Rasa patikėjo, kad viskas yra įmanoma, ji pasveiko dvasiškai, nors fizinės jėgos ją galiausiai ir apleido. Bet jos noras pasveikti išsipildė“, – sako Rasos sesuo Loreta.

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Loreta pasidalijo prisiminimais apie pernai amžino poilsio atgulusią seserį

Nuo mažens rūpinosi seserimi

Šiuo metu uostamiestyje gyvenanti Loreta mintimis nusikelia į vaikystę ir pasakoja, kad jau nuo mažų dienų turėjo rūpintis savo seserimi Rasa, kuri buvo septyneriais metais jaunesnė.

„Vaikystėje sutarėme nelabai gerai, nes man reikėjo būti aukle, visą laiką ja pasirūpinti. Buvo taip, kad didžioji sesuo turi daryti tai, ko nenori, leisti laiką su mažąja sesute. Būnant paaugle, tai visai nepatiko.

O suartėjome tada, kai Rasai sukako aštuoniolika. Ji tapo brandesnė asmenybė, galėjome surasti daugiau bendrų sąlyčio taškų. Tik tuo metu aš išvykau gyventi į Ameriką ir rūpinausi ja per atstumą, visada jaučiausi labai už ją atsakinga. Tas rūpestis turbūt tęsėsi iki pat galo, tik jis transformavosi“, – atvirai kalba Loreta.

REKLAMA

Ji sako, kad Rasa visą laiką buvo be galo linksmas ir pozityvus žmogus:

„Ji niekada nebuvo nei religinga, nei tikinti. Visų vakarėlių siela, labai linksmas jaunas žmogus su krūva draugų, krūva visokiausių nuotykių. Jeigu imti tą laikotarpį iki diagnozės ir po diagnozės, ji transformavosi į visiškai kitą asmenybę.“

Labiausiai suartino kelionės

Loreta Amerikoje praleido ketverius metus. Tuo metu ji labiausiai seseriai padėjo finansiškai, mat Rasa studijavo Vilniaus dailės akademijoje.

„Mano buvimas Amerikoje buvo prasmingas ir pinigine prasme, nes padėjau jai išsilaikyti ir tuo pačiu nuėmiau šiek tiek naštos nuo tėvų pečių“, – prisimena Loreta.

Po svetur praleistų ketverių metų Loreta grįžo į Lietuvą, nes buvo be galo išsiilgusi savo šeimos ir artimųjų:

„Aš supratau, kad buvimo su šeima neatsveria nei labai geras atlyginimas, nei labai patogus gyvenimas. Pasirinkau sugrįžti ir būti su šeima, draugais, artimaisiais. Man grįžus, iš karto atsikūrė mūsų ryšys.“

Seseris labiausiai suartino kelionės

Klaipėdietė sako, kad vienas iš labiausiai jas suartinusių dalykų tada tapo kelionės. Pati Loreta buvo keliautoja, o Rasa – priešingai, gana sėslus ir stipriai šaknis vienoje vietoje įleidęs žmogus, kurio visas gyvenimas sukosi Lietuvoje.

„Man grįžus, prasidėjo kelionės. Mes pirmą kartą kartu išvažiavome į Airiją aplankyti giminių, tai gal ir pirma užsienio šalis buvo Rasai. Tada buvo tolimesnė kelionė – aš, mano vyras, Raselė ir jos vyras Paulius buvom išskridę į Tailandą. Vėliau važiavome ir su jos draugėmis, ir su mano draugėmis.

REKLAMA

Kelionės mus labiausiai artino. Jeigu aš vaikystėje galvojau, kad pas mus jokio ryšio tikrai nebus, jis iš tikrųjų buvo. Ir sustiprėjo man grįžus, pradėjus keliauti, bendrauti. Amžiaus skirtumas nebebuvo jaučiamas, Rasa buvo savarankiškai įžengusi į gyvenimą“, – dalijasi Loreta.

Sesuo buvo artimiausias žmogus

Ji judviejų ryšį įvardija kaip unikalų dalyką, mat Rasa Loretai buvo kur kas daugiau nei tik sesuo:

„Sesuo yra ne tik sesuo, ji tampa ir draugu, praktiškai pačiu didžiausiu draugu. Jei mamai bijai ką nors papasakoti, bandai ją apsaugoti nuo neigiamų emocijų, pergyvenimo, tai su Rasa buvo kitaip. Tai buvo patikimas žmogus, kuris saugojo tavo paslaptis, galėjo nuoširdžiai pasidžiaugti tavo džiaugsmais.

Šeimos ryšys yra labai stiprus, ji niekada tavęs neišduos, ir skausme, ir džiaugsme bus kartu. Rasa man tikrai buvo pats artimiausias žmogus. Su jos netektimi netekau to žmogaus.“

Rasa Rojienė tapo kovos su vėžiu simboliu

Diagnozę priimti buvo itin sunku

Ketvirtos stadijos vėžio diagnozę Rasa išgirdo būdama 27-erių. Loreta prisimena, kad sesuo iš kelionės grįžo su aiškiai matomu ir apčiuopiamu gumbu, tačiau iš pradžių pagalbos kreipėsi ne į profesionalius medikus.

„Ji nuėjo pas kažkokį šarlataną, kuris pasakė, kad jai po kelionės sustreikavo skrandis, reikia pagerti vandens, arbatėlių ir viskas praeis. Tada ji šiek tiek nurimo. Bet per savaitę tai nepraėjo, todėl aš pasidalinau šia situacija su drauge, kuri labai greitai suorganizavo patekimą pas gydytoją“, – prisimena Loreta.

Rasa netrukus pakliuvo į medikų rankas, o tai, kad situacija yra itin rimta, buvo galima išskaityti tiesiog jų akyse. Klaipėdietė neslepia, kad abi seserys nenorėjo patikėti tuo, ką tada sakė gydytojai.

REKLAMA

„Mes abi jautėme, kad čia turbūt nieko gero nebus, bet tuo pačiu buvo ir labai sunku tuo patikėti. Tu esi jaunas gražus žmogus, ištekėjęs, turi draugų, svajonių ir tau pasako, kad čia labai rimta. Tu nori tai praleisti pro ausis, galvoji, kad tai vyksta ne su tavimi“, – atvirai kalba Loreta.

Vertino kiekvieną akimirką

Medikų prognozės Rasai buvo negailestingos. Jaunai moteriai jie davė gyventi viso labo kelis mėnesius, tačiau visos šeimos tikslas buvo ją išsaugoti kaip įmanoma ilgiau.

„Pas mane iš karto buvo kovos pozicija – atsistoti, išlaikyti blaivų protą, pradėti gyti, nesvarbu, ką sako medikai, stoti į mūšį. Man reikėjo išlaikyti tvirtą poziciją, Rasai – ramybės poziciją, jos vyrui Pauliui – ramybės ir finansinę. Mes su Pauliumi tapome labai stipri komanda, žinojome, kur yra mano sritis, kur jo, ką mes darome.

Nebuvo net tokių minčių, ką čia būtų galima apkaltinti – gal neteisingai išoperavo, gal ne laiku diagnozavo – ne. Buvo tik noras kuo ilgiau ją išlaikyti. Ir mums pavyko tai padaryti“, – dalijasi Loreta.

Ne vienam sergančiam Rasa buvo ir tebėra vilties bei įkvėpimo simbolis. Moteris po išgirstos diagnozės išgyveno aštuonerius metus ir visomis išgalėmis kabinosi į gyvenimą. Jos sesuo Loreta sako, kad labiausiai ir padėjo suvokimas, jog ji dar gyvena, dar turi galimybę džiaugtis tuo, ką turi:

„Taip, ji gavo labai gerus gydytojus, pačius geriausius gydymo būdus, vaistus, tai tikrai labai padėjo. Bet ją gydė ir tiesiog gyvenimas. Didžiausias dalykas yra gyventi ir mėgautis, o ne bandyti ką nors apkaltinti, gailėtis. Kaip banaliai tai skamba... Bet toks banalus gyvenimas jai ir suteikė jėgų.“

REKLAMA

Loreta nuo vaikystės rūpinosi savo jaunesniąja seserimi

Į priekį stūmė kelionės ir tikėjimas Dievu

Bene daugiausiai teigiamų emocijų Rasai kovojant su liga suteikdavo kelionės. Į jas moteris leisdavosi su vyru, vaiku, seserimi, mama ir net tetomis.

„Per ligos istoriją mes tiek visur suvažinėjome... Vienas iš sveikatinimo būdų ir buvo tie keliavimo potyriai. Kartais atrodydavo, kad jai taip sunku fiziškai, bet matai, kad ji sėdi ant vandenyno kranto ir jaučia ramybę, alsuoja, kvėpuoja, įsižiūri į visas teikiamas malones. Ji neužsidarė namuose, neužsisklendė.

Buvo žmonių, kurie skeptiškai žiūrėjo į tai, kad Rasa keliauja, be reikalo švaisto pinigus ir panašiai. Bet tos kelionės ją gydė. Ką mes apsimaunam, apsirengiam yra labai trumpalaikis indėlis į mūsų laimę, o emocijos, potyriai, kelionės yra ilgalaikis dalykas, jis gydo“, – neabejoja Loreta.  

Nemažiau svarbus buvo ir užmegztas Rasos santykis su Dievu ir tikėjimas. Moteris iki tol nebuvo religinga ir tikinti, o ją į šį kelią nukreipė būtent Loreta:

„Aš jutau santykį su Dievu, jutau jo globą savo gyvenime, jis man buvo artimas. Kai tau pasako, kad viskas, tavo gyvenimas baigsis po mėnesio ar dviejų, nebegali remtis į žemiškus dalykus, reikia semtis jėgų iš kažkur kitur, netgi susitaikyti su tuo, kad tau galbūt liko gyventi keli mėnesiai.

Aš supažindinau Rasą su pranciškonų vienuoliu Evaldu Daruliu, nes man kilo mintis, kad jis galėtų išaiškinti, kaip dabar reikėtų elgtis. Netikinčiai Rasai Evaldas viską labai aiškiai išaiškino, susakė. Ir ji patikėjo.“

Su netektimi susitaikyti nepavyko

Rasa po ilgos kovos anapilin iškeliavo praeitų metų spalio 4 dieną. Ji, anot Loretos, itin mokėjo slėpti savo emocijas, tačiau ir pati širdyje nujautė, kad tai veikiausiai paskutiniai jos gyvenimo metai.

REKLAMA

„Kai Algirdas Kumža leido knygą „Rasa: po angelo sparnu“, ji sakė, kad tai yra mano palikimas ir greičiausiai mano paskutiniai metai. Bet šiaip ji viską labai gerai maskuodavo. Paskutiniai mėnesiai – taip, fiziniai pokyčiai jau buvo akivaizdūs, matėsi, kad tų resursų greičiausiai nebebus“, – atvirai kalba Loreta.

Ji puikiai prisimena ir paskutinę Rasos dieną šiame pasaulyje:

„Ji žinojo, kad tai jau paskutiniai mėnesiai, ruošėsi, bet mums to neįvardijo. Tik savo draugei slapčia per juokus pasakė, kad viskas. Su tais, kurie važiavo paskutinius mėnesius, ji atsisveikinėjo, nebuvo iki pasimatymo, buvo tiesiog sudie.

Bet su mumis atsisveikinimo nebuvo. Paskutinę dieną dar pasiprašė ledų ir mes negalvojom, kad ta diena bus paskutinė.“

Nors po netekties praėjo jau metai, Loreta neslepia – su ja susitaikyti taip vis dar ir nepavyko.

„Tiesą pasakius, aš iki šiol nelabai tikiu, kad jos nėra... Mes su tuo nesusitaikėm, vis dar esam ilgesy, vis dar joje gyvenam. Labai daug žmonių ją prisimena, kreipiasi ir ta knyga ją vis dar laiko gyvą.

Be to, mano, mamos, tėčio, Pauliaus gyvenimai buvo labai susiję su Rasa, mes visi tuos metus bendravome labai glaudžiai. Kai netekom Rasos, pas mus atsirado tuštuma, kurią dabar reikia pildyti. Mes dar gyjam. Bet turbūt taip ir nepasveiksim niekada“, – išgyvenimais dalijasi Loreta.

Rasa Rojienė tapo kovos su vėžiu simboliu

„Reikia pradėti gyventi truputį anksčiau“

Rasa ne vieną sergantį žmogų įkvėpė kovoti ir anksčiau laiko nenuleisti rankų. Jos sesuo pabrėžia, kad Rasa visus tuos metus kitiems tarsi siuntė žinutę neeikvoti laiko veltui ir neskirti jo pykčiui.

REKLAMA

„Tas laikas buvo visiškas gyvenimo koncentratas. Ir ne tik apie tai, ką ji patyrė, bet ir ką mes patyrėme kartu su ja. Ji mums davė tiek daug jėgos, apkabinimų, pokalbių, jausmų. Tas laikas buvo nerealiai fainas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų.

Susitinku pakankamai daug piktų ligonių ir galvoju, kaip jie neįvertina gyvenimo. Tas pyktis yra toks laiko švaistymas... O Rasos gyvenime to nebuvo“, – sako Loreta.

Todėl šiandien ji ne tik sergantiems, bet ir sveikiems žmonėms linki neprarasti nė vienos akimirkos ir mėgautis gyvenimu.

„Kai tu išgirsti diagnozę, mobilizuojiesi, kažko sieki gyvenime. Bet būtų fantastiška, kad ir mes, kurie neturim diagnozės, darytumėm tą patį. Rasa visą laiką tą ir pabrėždavo – nešvaistykit laiko aiškinimuisi, tiesos ieškojimui, pykčiams.

Kai ji išgirsdavo kokias savižudybių istorijas, sakydavo – aš nesuprantu žmonių. Kai tu bandai maksimaliai kabintis į gyvenimą, o kažkas ima ir to atsisako... Taip, depresija yra dvasinė liga, suprantama. Bet nebūtina turėti diagnozės, kad pradėtum gyventi. Reikia pradėti gyventi truputį anksčiau“, – neabejoja Loreta.


Rašyti komentarą...
T
Taip pat Rasa
2020-10-15 21:53:05
Pranešti apie netinkamą komentarą
Greičiausiai visa jos pratęsto gyvenimo paslaptis - stipri šeima, geriausias įmanomas gydymas ir gera materialinė padėtis. Greičiausiai moteris sirgdama nedirbo arba dirbo labai mažai ir jai neteko rūpintis ką ji ir jos vaikas valgys ar kuo rengsis. Štai iš kur optimizmas ir nesvietiškas noras gyventi. Deja, dauguma sergančiųjų tokių sąlygų neturi, suvargsta darbuose, palūžta ir miršta pagal gydytojų prognozes.. Čia tik šiaip pastebėjimas, nieko pikto pasakyt nenoriu. Amžiną atilsį Rasai.
Atsakyti
-2

R
Rasa
2020-10-16 09:43:45
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pritariu Rasai ir aš Rasa .Smagu kai sergantysis turi tokia nuostabią šeimą šalia savęs kai padeda kovoti su tokiomis ligomis bet aišku tai kad daug kas priklauso ir nuo pačio ligonio kai jis pasiduoda gydomas savo artimųjų ir šalia esančiųjų kovoja pats dėl ligos- laiko.Sielos ramybės visiems .Dar per trumpas laikas bet paleisti reikia.
Atsakyti
0

P
Palangiškė
2020-10-18 22:02:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tikrai jūsų pastebėjimai labai atitinka tikrovę. Nuostabi buvo Raselė, kaip ir jos šeima. Amžiną atilsį jai.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų