„Kultūros naktį“ – Naujojo teatro trupės istorijos

Skaityk lengvai

Paskutinį rugsėjo savaitgalį Vilniuje vykusios „Kultūros nakties“ dalyvių, užklydusių į A. Jakšto gatvėje esantį Vaidilos teatro skverą, laukė gyvai sintezatoriumi atliekama kompozitoriaus Tomo Juzeliūno savos kūrybos muzika ir fotoistorijų paroda „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“. 

Kristina Grūšelionytė su kitais Naujojo teatro aktoriais dalyvavo fotoistorijų parodos pristatyme. Sigitos Inčiūrienės nuotr.
17

Ši paroda pirmą kartą pristatyta liepos mėnesį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Joje pristatomos Naujojo teatro aktorių fotografijos, o telefonu nuskenavus prie kiekvienos iš jų pridėtą QR kodą galima perskaityti pasakojimą apie fotografijos herojų. 

„Kultūros naktį“ telefono net neprireikė, nes su fotoistorijų herojais buvo galima pabendrauti gyvai. Visi jie – Neįgaliųjų Naujojo teatro aktoriai, kurių istorijos rodo, kad fizinė negalia nėra stabdis įgyvendinti savo svajones, kurti, vaidinti scenoje. Teatro įkūrėja Šviesa Šulc sako, kad kol negalia nepaliečia asmeniškai, ji yra nematoma, nepažįstama. 

REKLAMA

„Šiuo projektu norėjome parodyti, kad neįgalusis yra toks pat, kaip ir visi, kad jis turi svajonių, norų, siekių, kaip ir visi, – sako Š. Šulc. – Negalią turinčiam žmogui tarsi prilipdoma etiketė, jis priimamas arba kaip turintis supergalių, arba kaip vertas gailesčio. Iš tikrųjų su savo liga, negalia susigyveni, prie jos prisitaikai, jos tiesiog nebepastebi ir nesijauti kažkoks nevertingesnis.“ 

Teatro vadovė nusiteikusi pakiliai – pasak jos, po Kultūros nakties ateina Kultūros diena, prasideda naujasis teatro sezonas – jau šeštadienį, rugsėjo 26-ąją, vyko du spektakliai vaikams, o spalio 3 d. teatras kviečia žiūrėti vieną populiariausių spektaklių „Stiklinis žvėrynas“. 

Naujojo sezono nekantraudami laukia ir aktoriai, nors dėl pandemijos ribojamas spektaklių žiūrovų skaičius, o pojūčių spektaklis tamsoje „Kodėl aš čia?“ bus rodomas tik grupėms, sudarytoms iš vienam kolektyvui priklausančių žmonių. 

(17 nuotr.)
FOTOGALERIJA. „Kultūros naktį“ – Naujojo teatro trupės istorijos

Kristina: „Teatre atradau save“ 

Kristina Grūšelionytė prisipažįsta labiausiai laukianti lapkričio 20 d. numatytos poeto Oskaro Milašiaus gyvenimui ir kūrybai skirto spektaklio „Kanarėlės pranašystės“ premjeros. „Apie Milašių iki šiol beveik nieko nežinojau, buvau girdėjusi tik pavardę, – prisipažįsta aktorė. – Man atrodo, tas spektaklis turėtų būti kažkas neįtikėtino. Labai labai jo laukiu. O šiaip labai norisi vaidinti, visi nekantraudami laukiame spektaklių, nes pauzė užsitęsė, mums labai trūksta žiūrovų.“ 

Greitai bus dveji metai, kaip Kristina dirba Naujajame teatre. Baigusi tarptautinio verslo studijų programą Vadybos ir ekonomikos universitete (ISM), vėliau dar mokėsi Norvegijoje, bet pradėjusi dirbti vadybinį darbą jautėsi ne savo vietoje: „Jaučiau, kad tai – ne mano, ieškojau kitokių galimybių ir visai netyčia pamačiau, kad Vilniuje yra Neįgaliųjų teatras. Mokykloje lankiau dramos būrelį, net galvojau apie aktorinio meistriškumo studijas, bet nesiryžau, pasirinkau studijas, kurios, maniau, padės užsitikrinti ateitį. Vis tiek teatras mane pašaukė.“ 

REKLAMA

Kristina sako teatre atradusi save. Čia ji ne tik vaidina: „Šiame teatre galiu būti bet kuo. Aišku, man labai patinka būti scenoje, bet čia galiu save realizuoti ir kaip vadybininkė, galiu įgyvendinti visokius savo sumanymus. Teatre esame viena didelė šeima, ir tuo labai džiaugiuosi.“ 

Kiek žmonių Lietuvoje serga Alzheimerio liga?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
BALSUOTI
REZULTATAI
Kiek žmonių Lietuvoje serga Alzheimerio liga?
Apie 10 000
16.7%
Apie 25 000
42.1%
Apie 40 000
41.2%

REKLAMA

Žydrūnė: „Mane užbūrė teatro magija“ 

Žydrūnė Dragūnaitytė teatre taip pat jaučiasi kaip namie. Pirmoji pažintis su Naujuoju teatru jai įstrigo ne vien todėl, kad jame tuo metu vaidino jos sesuo: „Atėjau pasižiūrėti spektaklio „Stiklinis žvėrynas“, kuriame dabar pati vaidinu. Iki tol buvau vaidinusi teatro būrelyje mokykloje, bet nebuvau teatro žmogus. Žiūrėdama tą spektaklį pajutau tokią teatro magiją, jog tris dienas vaikščiojau ir galvojau, kad turiu kažką gyvenime keisti“, – pasakoja Žydrūnė. 

Tuo metu ji Kaune studijavo kineziterapiją. Studijos jai nepatiko, todėl jas metusi atvažiavo į Vilnių, nors dar nežinojo, ką darys toliau. „Nemaniau, kad manyje yra meno, visada bijojau scenos, bijodavau net prieš klasę kalbėti“, – sako Žydrūnė, bet prisimena tuo metu netikėtai sulaukusi pasiūlymo vaidinti Naujajame teatre – reikėjo pakeisti susirgusią aktorę. Išdrįso pabandyti ir pasiliko. 

Taip prieš 9 metus atėjusi į teatrą Žydrūnė jaučiasi esanti jo senbuvė, save juokaudama vadina teatro senuke. Vis dėlto prieš kiekvieną spektaklį jaučia jaudulį: „Visą laiką sakau, kad daugiau nebevaidinsiu, kam man tas jaudulys, nes iš tikrųjų dreba kojos ir rankos, ypač prieš naujus, sudėtingesnius spektaklius, bet įdėtos jėgos po spektaklio sugrįžta dukart stipresnėmis emocijomis.“ 

Žydrūnė sako labai pasiilgusi tų emocijų, kol teatras negalėjo dirbti, bet netikėtai prisipažįsta esanti dėkinga karantinui: „Jis dovanojo nuostabią progą, kurios neturėjau nuo vidurinės mokyklos baigimo, sugrįžti į kaimą, į Vilkaviškį, pabūti namuose su mama. Esame šeimoje penki vaikai, ir visi sugrįžom į namus, tai buvo stebuklingas laikas, sugrįžimas į vaikystę. Tai buvo nuostabi dovana.“ 

REKLAMA

Olegas: „Teatre augu kaip asmenybė“ 

Olegas Dlugovskij sako per karantiną galėjęs daugiau laiko skirti tam, kuo užsiėmė iki pradėdamas dirbti teatre – sportui. Iki tol profesionaliai sportavęs Olegas po traumos buvo priverstas stabtelėti ir apsispręsti, ką daryti toliau. Kaip tik tuo metu pakliuvo į vieną kūno kalbos stovyklą, kurią vedė buvusi jo mokyklos teatro būrelio, kurį jis lankė, vadovė. Stovykloje susipažino su Žydrūne, kuri papasakojo dirbanti Naujajame teatre. 

„Žydrūnė paminėjo, kad trūksta vyrų, klausė, gal norėčiau pabandyti. Pabandžiau – nusiunčiau CV, nuėjau į pokalbį, patikau ir likau, ir tuoj bus 6 metai, kaip esu čia, – pasakoja Olegas ir sako besijaučiąs savo vietoje. – Kitame darbe sėdėčiau ir kasdien daryčiau tą patį, o čia kaskart vis kas nors nauja, nėra nuobodybės, pats kaip asmenybė augu ir vis ką nors nauja savyje atrandu. Jaučiu, kad čia galiu save realizuoti.“ 

Olegas sako, kad prasidėjus karantinui pajuto tuštumą, bet ją greitai užpildė sportas, kuriam kaip tik galėjo skirti daugiau laiko nei anksčiau. Pasak Olego, po karantino pagaliau atsirado laiko ir repetuoti spektaklį apie Oskarą Milašių: „Milašius buvo teatro planuose, tad po karantino susirinkom ir nusprendėm, kad pats laikas pradėti jį lipdyti. Pasižiūrėsim, kas iš to išėjo – jei bus gerai, vadinasi, korona mums buvo į naudą.“ 

Artūras: „Jau turime patirties, spektaklius pastatom greičiau“ 

Artūro Bardzilausko atėjimo į teatrą istorija irgi netiesiogiai susijusi su sportu – šachmatų varžybose susipažino su būsimąja teatro vadove Š. Šulc. Tiesa, šachmatais jis nebežaidžia, susidomėjo šimtalangėmis šaškėmis. 

REKLAMA

Į teatrą atėjo dirbti administracinį, vadybinį darbą. Kai režisierė pasiūlė vilko vaidmenį spektaklyje „Vilkė, didžioji kunigaikštienė“, pabandė, bet niekaip nepavyko persikūnyti į agresyvų vilką, tad personažą pakeitė į švelnesnį personažą – mešką. Vėliau atsirado ir daugiau vaidmenų. „Dabar, kai yra patirties, spektaklius pastatome greičiau“, – sako Artūras. Pasak jo, daugiausia pasisekimo sulaukė pojūčių spektaklis, kuriame jis taip pat vaidina. 

Artūras pagal specialybę yra socialinis pedagogas. Sako, kad studijų metu įgytos žinios jam labai praverčia: „Filosofija, psichologija, užsienio kalbos, informatika – visi šie dalykai mano darbe svarbūs.“ 

Pasak Artūro, kai buvo sustabdyti spektakliai, jis galėjo daugiau laiko skirti vadybai ir visokiems nebaigtiems darbams, pavyzdžiui, tvarkyti teatro metraštį, archyvą. Dabar jam rūpi teatro reklama, bet svarsto, ar naujasis teatro sezonas dėl antrosios pandemijos bangos vėl nebus sustabdytas. 

Božena: „Darau tai, ką norėjau daryti visą laiką“ 

Božena Burokienė labai tikisi, kad tokių didelių suvaržymų daugiau nebebus, nes karantino laikotarpis jai buvo nepakeliamai sunkus: „Niekur neišeidavau, buvau namuose. Man labai trūko bendravimo, žmonių, neužteko bendrauti telefonu ar kompiuteriu. Dabar vėl gyvenu visavertį gyvenimą, sėdėti namie nebenoriu.“ 

Boženos kelias į teatrą taip pat nebuvo tiesus. Sako visada mėgusi menus, baigusi mokyklą net svarstė vykti į Maskvą ir bandyti stoti į Kinematografijos institutą. Vis dėlto neišvažiavo, įstojo į ekonomiką Vilniaus universitete, bet savo gyvenimo su ekonomika taip ir nesusiejo. Ilgą laiką buvo Vilniaus neįgaliųjų draugijos pirmininkė, bet prieš 6 metus ėmė ieškoti naujos veiklos. Internete rado skelbimą, kad Naujasis teatras ieško aktorių. Surizikavo – buvo vaidinusi draugijos, kuriai vadovavo, dramos būrelyje. 

REKLAMA

„Gyvenime būna, kad supranti, jog visą laiką sėdėjai ne savo rogėse, – sako Božena. – Kai paragavau aktoriaus duonos, pajutau, kad čia mano, man kaip tik to reikėjo. Dabar visiems sakau, kad geriau vėliau negu niekada ir kad pagaliau darau tai, ką norėjau daryti visą laiką. Prieš spektaklį dažnai galvoju: kam man to reikėjo, kodėl turiu jaudintis, nervus gadinti, o po spektaklio taip gerai jaučiuosi! Turbūt man ir trūko būtent to didelio jaudulio, streso. Prisimenu, atrodydavo, kad niekada neišmoksiu tokių ilgų tekstų, bet jie savaime ateina. Žinoma, atiduoti visą save, parodyti savo sielą, priimti visas režisierės pastabas visada yra iššūkis.“ 

Božena džiaugiasi, kad naujasis sezonas jau prasidėjo – vasarą teatras pastatė spektaklį vaikams „Vilkas ir ožiukai“, kuriame ji vaidina Mamą ožką. Premjera įvyko netoli Baisogalos įsikūrusio ožkų ūkio surengtoje šventėje. „Spektaklis labai smagus, žiūrovams labai patiko, manau, jis bus repertuare“, – džiaugiasi Božena. Naujasis teatras pradeda jau 13-ąjį sezoną ir kviečia sekti teatro repertuarą.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų