Negalią turinčio Luko mama: „Nebijokit prašyti pagalbos savo vaikui“

Skaityk lengvai

Ukmergiškė Laima Luckutė augina 8-erių metų sūnų Luką, turintį sunkią kompleksinę negalią. Berniukas lanko Ukmergės „Ryto“ specialiosios mokyklos antrąją lavinamąją klasę. Sunkūs epilepsijos priepuoliai Luką ištinka ne tik namuose, bet ir mokykloje. Berniukas nekalba, sunkiai vaikšto, turi kitų sveikatos bėdų, tačiau tėvų ir mokytojos padedamas mažais žingsneliais juda į priekį. 

Laima Luckutė su sūnumi Luku. (nuotr. asm. archyvo)
7

Laima tiki pozityvumo galia ir sako, kad sūnus tik tada pradėjo šypsotis, kai pamatė besišypsančią savo mamą. Moteris nuoširdžiai pasakoja apie savo gebėjimą visada išlikti optimiste ir apie patirtą anksčiau nepažįstamų žmonių gerumą. 

REKLAMA

L. Luckutė nelinkusi kalbėti apie skaudžius išgyvenimus, patirtus sunkumus, bet kalbėdama apie tą metą, kai pasaulį išvydo jos sūnelis, prisimena, kad trečią jo gyvenimo dieną ji vienintelė sunerimo pastebėjusi kūdikį pradėjusius kamuoti traukuliukus. Medikai pasakė, kad tokių traukulių būna visiems naujagimiams ir nėra ko čia nerimauti. Deja, jie apsiriko. 

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Negalią turinčio Luko mama: „Nebijokit prašyti pagalbos savo vaikui“

Jūsų sūnus nejudės 

Kauno klinikose berniukui nustatyta galvos smegenų displazija (apsigimimas), jam kartojosi sunkūs ir dažni epilepsijos priepuoliai. Medikai įvairiais vaistais ir jų deriniais priepuolius slopino, bet jų nemažėjo. Dažni vaiko traukuliai gąsdino mamą, ji dieną naktį budėdavo prie sūnaus. „Lukas tuo metu buvo Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“. Nebegalėjau ištverti. Supratau, kad jam reikia ne mankštų, o gydymo“, – sako Laima. 

Tačiau kaip gydyti? Laima girdėdavo gydytojų užuominas, kad jos vaikas gali mirti, gali nejudinti nei rankyčių, nei kojyčių, kad jis neaugs, nesivystys. Beje, Luko ūgis šiandien jau 1,5 metro. „Tuomet jaučiau, kad ir medikai nežino, kaip padėti mano vaikui“, – prisimena Laima sunkų Kauno klinikose praleistą laiką. Vis dėlto jiedu su sūnum ištvėrė ir grįžo namo. „Mūsų bėdos niekur nedingo, bet vis labiau mokėmės su jomis gyventi“, – pasakoja moteris. 

Niekas netikėjo, kad Lukas pradės savarankiškai judėti, o mama net neabejojo, kad sūnus vaikščios, tegu ir sunkiau, lėčiau. „Kol Lukas buvo mažiukas, mudu važiuodavome į sanatorijas, į reabilitacijos ligonines net po kelis kartus per metus“, – pasakoja Laima. Ir dabar, kai sūnus jau mokinys, važiuoja, kai tik gauna galimybę. 

REKLAMA

3-ejų Lukutį mama jau leido į vaikų darželį, tuomet pusę dienos galėjo dirbti. „Man buvo sunkiau sūnų palikti darželyje, negu jam adaptuotis.“ Tada Lukas dar nevaikščiojo, bet vaikų darželyje jam patiko. Paskui berniukas pradėjo mokytis Ukmergės „Ryto“ specialiojoje mokykloje, lavinamojoje klasėje. Apie tai, kaip jam sekasi mokykloje, Laima patarė paklausti Luko mokytojos Daivos Klapatauskienės. 

Kokia liga Europoje vadinama reta liga?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Kai ja serga 1 asmuo iš 10 000
Kai ja serga 1 asmuo iš 700
Kai ja serga 1 asmuo iš 2000
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokia liga Europoje vadinama reta liga?
Kai ja serga 1 asmuo iš 10 000
76.5%
Kai ja serga 1 asmuo iš 700
7.7%
Kai ja serga 1 asmuo iš 2000
15.8%

REKLAMA

Maži dideli mokinio pasiekimai 

D. Klapatauskienė, dirbanti su Luku šiais mokslo metais, sako, kad pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs. Lukas jos tiesiog neprisileisdavo, o reikėjo vaiką išmokyti nors trumpam sutelkti dėmesį, paimti į rankas pieštuką, kaladėlę: „Ką tik Lukui siūlydavau, jis viską neigdavo, pykdamas stumdavo į šoną, net mesdavo ant žemės.“ Dabar, praėjus keliems mėnesiams, Lukas nors trumpam sukoncentruoja dėmesį, paima teptuką, įmerkia į dažus, bando piešti, spalvinti, bando imti figūrėles, statyti piramidę. Mokytoja sako, kad be Luko mamos ir tėčio begalinio atsidavimo sūnui nepasiektų ir tų iš pažiūros mažų, bet jam labai didelių pasiekimų, nes namuose abu tėvai daug dirba su sūnumi. Mokytoja prisipažįsta, kad ją žavi Luko mamos optimizmas: „Ji visą laiką tiki, kad bus geriau. Pati atveža sūnų į mokyklą, pati parsiveža.“ 

Lukas turi asmeninį mokytojo padėjėją. „Luką ištinka epilepsijos priepuoliai, tad džiaugiuosi, kad yra žmogus, kuris visada šalia, – sako Laima. – Kol Lukas mokykloje, susitvarkau namus.“ Ji pati rūpinosi, kad toks darbuotojas būtų Luko klasėje, ir jai pasisekė. Vis dėlto darbą jai teko palikti, nes per mokyklines ir vasaros atostogas nėra kam prižiūrėti sūnaus. 

„Kai grįžta iš darbo mūsų tėtis, jis mane išleidžia pasižmonėti, reikalus susitvarkyti“, – pasakoja Laima. Kartais ji kur nors nueina ir viena su sūnumi, tačiau dažniausiai vyksta visi trys drauge. Lukas dažniausiai keliauja sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. „Bėda, kad pas mus Ukmergėje aplinka ne visur pritaikyta neįgaliesiems“, – apgailestauja mama. Būna, parduotuvėse vežimėlis netelpa tarp kasų, o kartą Kaune vaistininkė juodu aptarnavo lauke, nes vežimėliu užvažiuoti stačiais laiptais į vaistinę buvo neįmanoma. 

REKLAMA

Baidarėmis ir rogutėmis – visi trys 

Berniukas taip ir nepradėjo kalbėti, tačiau ir tėvai, ir mokytoja jį supranta iš reiškiamų emocijų. Gestų kalbos mokytis Lukui per sunku, nes berniukas turi didelį intelektinį atsilikimą. Vis dėlto abu su mama gerai jaučia vienas kito nuotaikas ir jas savaip atliepia. „Seniau nesuprasdavau, kaip mamos geba susikalbėti su nekalbančiais savo vaikais, o dabar pati matau, kad kalbuosi širdimi, intuicija“, – sako moteris. 

Lukas kartais net labai nustebina savo mamą. „Į Abromiškių reabilitacijos ligoninę atvažiavome po pusantrų metų pertraukos. Kai tik atėjome į gydytojo reabilitologo kabinetą, Lukutis tuojau panoro eiti į tą patį kampą, kur prieš pusantrų metų rado jam patikusį žaislą, ir stovėjo tame kampe nejudėdamas iš vietos“, – pasakoja Laima. 

Abromiškių reabilitacijos ligoninės sporto salėje yra bėgimo takelis. Laima manė, kad jos vaikas nė už ką ant jo neužlips: „Nuvertinau. Ateinu pasiimti po mankštos, o jis ramiai žingsniuoja tuo takeliu, su pagalba, bet žingsniuoja.“ 

Namuose Lukas dėlioja dėliones, kartu su abiem tėvais žaidžia balionais. O kiek džiaugsmo patyrė visa šeima, kai gavo dovanų pasiplaukiojimą baidarėmis, katamaranu! Šią gražią dovaną Laimos šeima ir kitos neįgalius vaikus auginančios šeimos gavo iš Ligitos ir Tomo Mitkevičių. Laima pasakoja, kad prieš dvejus metus L. Mitkevičienė pakvietė tėvus, auginančius neįgalius vaikus, nemokamai plaukti baidarėmis, katamaranu, plaustais, o paskui pailsėti Tomo ir Ligitos sodyboje. 

REKLAMA

„Baiminausi, kad sūnus bijos, norės išlipti iš baidarės, o jis visas keturias valandas kuo ramiausiai sėdėjo baidarėje ir dairėsi tai į Dubysos krantus, tai į upės vandenį. Taip buvo gera buvo pabūti be televizoriaus, telefonų, tiesiog gamtoje, – prisimena Laima ir priduria, kad kita Luko pamėgta pramoga – pasivažinėjimas Anykščiuose vasaros rogutėmis. – Lukui taip patiko važiuoti, kad net pamiršdavo kvėpuoti.“ 

Tikiuosi geriausio 

„Esu nerami mama, vis ieškau, kaip padėti savo vaikui“, – sako Laima. Išgirdusi, kad epilepsijos kamuojamiems vaikams jau galima įstatyti klajoklio nervo stimuliatorių, kuris galbūt galėtų priepuolius sumažinti net 20 procentų, Laima rūpinosi, kad sūnus tokį stimuliatorių gautų, ir jau šį balandį Kauno klinikose Lukui jis bus implantuotas. Gal ir nepadės, svarsto Laima, bet nori bent jau išbandyti. 

„Man gaila nedrąsių, lėtų tėvų, kurie nedrįsta prašyti pagalbos savo vaikui, o paprašę ir gavę neigiamą atsakymą, atsitraukia“, – sako Laima. Ji pati visur beldžiasi, ir durys atsidaro.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų