25 metus cukriniu diabetu serganti mergina: „Nebebijau garsiai kalbėti apie savo ligą“

Skaityk lengvai

Viktorija Mažonaitė diabetu serga jau 25 metus. Ilgą laiką ji buvo atsiribojusi tylos siena ir apie savo ligą nekalbėjo – tarsi norėjo įrodyti sau ir kitiems, kad niekuo nesiskiria nuo kitų. Tačiau dabar ji nori visiems garsiai pasakyti, kad sergant diabetu galima gyventi kaip nori, siekti ir beprotiškiausių svajonių.

Didžiausias Viktorijos Mažonaitės pomėgis – kelionės (nuotr. asm. archyvo)
13

Viktorija diabetu susirgo būdama vos dvejų metukų. Prasidėjo maratonas po gydymo įstaigas. „Mažai ką atsimenu iš vaikystės, tik nuostabius draugus ir laukimą, kada galėsiu eiti valgyti“, – sako 27 metų mergina.

Ji stengėsi kuo mažiau kalbėti apie savo ligą, dėl to apie ją mažai kas žinojo. „Nenorėjau gailesčio. Nepatiko klausimai, ar galiu daryti tą ar tą, nepatiko išskyrimas. Nenorėjau būti kitokia. Nusprendžiau atsiriboti tylos siena“, – dalijasi patirtimi Viktorija. Tokio požiūrio ji neatsisakė ir atvažiavusi studijuoti į Vilnių. „Dariau viską, ką ir kiti žmonės – kopiau į kalnus, važinėjau, keliavau, plaukiau, maratonuose dalyvavau. Niekas manęs nevaržė. Nebuvo klausimų „ar tau viskas gerai“, rūpesčio. Norėjau ne tik kitiems, bet ir sau įrodyti, kad galiu pati susitvarkyti...“ – prisimena mergina.

REKLAMA

Ji nevengia ir ekstremalių išbandymų – kopia į kalnus, dalyvavo žygiuose, kuriuose nueidavo po 50 km bekele ar per pusnis. Kartą dalyvavo ultramaratone baidarėmis – plaukė be sustojimo 1,5 paros, iš viso 145 km. „Tikrinau savo fizines galimybes, kartais netgi drastiškai, išbandžiau savo valią, ištvermę, kad įrodyčiau sau, jog visos ribos – tik mano galvoje“, – pasakoja Viktorija.

(13 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Didžiausias Viktorijos Mažonaitės pomėgis – kelionės

Pakeitė mąstymą

Viktorija sako, kad jos mąstymas pasikeitė po kelionės į Ukrainą su grupele diabetu sergančių vaikų iš klubo „Smalsučiai“. Ji sako pamačiusi, kaip vaikai visiškai paprastai, tiesiog kavinėje, susileidžia insuliną, drąsiai maigo pompas, apie viską labai atvirai diskutuoja – visiška laisvė.

„Buvau įpratusi insuliną susileisti tualete, turėjau baimių: neduok Dieve paklaus, kaip jautiesi. Mane sužavėjo šių vaikų energija, pozityvumas, drąsa skleisti žinią pasauliui, kad liga – ne nuosprendis, ji gali būti kontroliuojama ir nereikia jos gėdytis! Tada pagalvojau, kodėl aš apsiriboju ir tyliu, kodėl negaliu šviesti žmonių, savo pavyzdžiu parodyti, kad viskas įmanoma, paskatinti žmones neužsidaryti?“ – dalijasi patirtimi Viktorija. Be to, ji suprato, kad įkyrūs klausimai kyla iš aplinkinių nežinojimo, todėl svarbu skleisti informaciją ir keisti požiūrį į diabetą. Juolab kad visame pasaulyje kalbama apie diabeto epidemiją.

„Pamatę, kad kažkas su sensoriuku nukrito gatvėje, žmonės žinotų, kas jam yra. Mokytojos turėtų būti apmokytos, kad gali mokykloje atsirasti vaikų, kuriems reikalinga tam tikra prižiūra. Jos žinotų, kaip pamatuoti cukrų, kaip atpažinti, ar jis žemas, ar aukštas, ką daryti, jei vaikas nualpo“, – pakeitė mąstymą Viktorija. Na, o sergantiems žmonėms ji nori parodyti, kad dėl diabeto nebūtina atsisakyti gyvenimo džiaugsmų ir svajonių.

REKLAMA

Kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Didesnės išmokos
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
Nežinau, man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę?
Didesnės išmokos
33,7%
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
65,1%
Nežinau, man tai neaktualu
1,2%

REKLAMA

Skatina išsilaisvinti

V. Mažonaitė sako pastebėjusi, kad diabetu sergantys žmonės turi daug dažnai nepagrįstų baimių. Didelė dalis jų nedrįsta keliauti – nuvažiuoja iki artimiausio piliakalnio ir tai jų gyvenimo kelionė... Žmonės baiminasi įvairiausių dalykų – kad neturės maisto, kad suges automobilis, kad oro uoste nepraleis. „Kai pamatai, kaip kiti žmonės gyvena, pagalvoji – išlįsk tu vieną kartą iš to narvo. Turi priimti, kad diabetas yra tavo gyvenimo dalis, reikia stengtis su juo susidraugauti ir kartu, koja kojon, eiti per pasaulį. Liga neturi trukdyti daryti to, ko nori. Daugybė žmonių visame pasaulyje keliauja. Labai smagu sutikti žmogų su tokiu pačiu sensoriuku kur nors tolimoj šaly. Pasikalbam, pasilyginam cukraus kreives, pajuokaujam“, – dalijasi patirtimi Viktorija.

Ji įsitikinusi – teigiamos emocijos padeda išlaikyti gerą gliukozės lygį kraujyje. „Visko gali nutikti – ir pakilti cukrus, ir nukristi, bet nereikia baimintis – tiesiog susileidi insuliną ir lauki, kol nukris. Net jei esi kur nors dykumoj ar kalno viršūnėj. Jei galvosi, kad tau blogai, taip ir bus.“

Viktorija sako neperskaičiusi nė vienos knygos apie diabetą, nė vienos dietų knygos nepervertusi – taisyklės ne jai. Leidžia sau kartais ir ledų suvalgyti, ir nesveiko maisto. Ji įsitikinusi, kad geriausia neprisirišti prie kokios nors mitybos teorijų, o klausytis savęs – ko tavo organizmui reikia, nes kiekvieno diabetas skirtingas. Mergina daug geriau jaučiasi apribojusi angliavandenių turinčius produktus, pradėjusi valgyti pagal grafiką. Jai tiko keto dieta, veganiškas maistas. Per 25 metus ji sako jau pajaučianti, kada kyla cukrus, kada krenta. Viktorija nėra turėjusi diabetinių komų, kurios dažniausiai ištinka naktį – paprastai pajunta, kad cukraus lygis nukrenta, ir atsibunda. „Neatsimenu, kaip atsikeliu, bet pavalgau ir vėl nueinu į lovą“, – sako Viktorija.

REKLAMA

Vis dėlto ji pabrėžia, kad viską reikia daryti su protu – negalima numoti ranka į ligą, nes gali labai greitai prisišaukti bėdą. „Tu turi laisvę daryti ir nebijoti. Bet turi ir kontroliuoti ligą, turi eiti žingsnis žingsnin su ja. Turi stebėti, negali atitrūkti“, – teigia Viktorija.

Kelionės – gyvenimo variklis

Kai yra noras, atsiranda ir galimybės – tai Viktorija rodo savo pavyzdžiu. Ji labai drąsiai ir dažnai keliauja – vienu metu buvo užsibrėžusi išvykti į kelionę kartą per mėnesį. Taip ir darė, kol nusibodo. Mergina paneigia mintis, kad turint cukrinį diabetą keliauti labai sudėtinga. Jos teigimu, labai daug priklauso nuo požiūrio. „Pavyzdžiui, aš kelionėse visada atsigaunu. Ir ne tik fiziškai. Apskritai fizinis krūvis (juk kelionėse visą laiką judi, nesėdi) yra labai reikalingas, o kur dar geros emocijos, naujų dalykų patyrimas, – įspūdžiais dalijasi Viktorija ir teigia, kad kelionėse jos glikemija būna ideali, insulino poreikis labai sumažėja. – Leidžiu organizmui pačiam kovoti. Noriu nepasiduoti ligai ir parodyti jai, kas čia bosas.“

Viktorija sako keliaudama nė karto nesusidūrusi su didesnėmis problemomis. „Gana daug keliavau – buvau Kenijoje, Jordanijoje, Islandijoje. Europa išmaišyta – niekur oro uoste nekilo problemų nei dėl jutiklio, nei dėl švirkštų su adatomis“, – šypsosi mergina. Insuliną ji visada ima į rankinį bagažą, nes bagažo skyriuje gali būti minusinė temperatūra. Net ir važiuodama į Keniją nesiėmė ir kažkokių specialių priemonių – švirkštus su vaistais vežėsi tiesiog kuprinėje. Aišku, apsidrausdama ji visada pasiima daugiau insulino ir pasirūpina dviem draudimais. Tiesa, prieš kelionę į Keniją baugino galimas maisto ir vandens stygius, kitokia mityba, maliarija, ebola ir kitos ligos, visur tykantys pavojai. Tačiau nusprendė, kad bus, kaip bus – nepražus. Ir nepražuvo, o įspūdžiai liko visam gyvenimui.

REKLAMA

Beje, žmonės, su kuriais jis skrido kartu, nieko nežinojo apie jos diabetą. „Nenorėjau diskusijų, klausimų. Viską valgėm kartu, ir su vietiniais, viskas tiko ir patiko. Matyt, kažkokia mano dalis yra afrikietė“, – sako Viktorija. Tiesa, buvo nemalonus įvykis, kai išėjusi į džiungles Viktorija pamiršo pasiimti insulino, neturėjo ir saldainių. „Kopdama į kalvą prie nuostabių krioklių suvokiau, kad man gali būti blogai. Negalėjau gi kitų klausti, ar turi saldainių – kaip pasiaiškinsiu? Tačiau kai radau kuprinėje saldainį, visi blogi simptomai praėjo“, – pasakoja Viktorija ir sako, kad nieko baisaus, jei trumpam laikui pakils cukrus, blogiau, jei nukristų.

Įgyvendino gyvenimo svajonę

Kenija buvo Viktorijos gyvenimo tikslas – vaikystėje su močiute per „Nacionalinę geografiją“ stebėdavo antilopių gnu migraciją ir labai norėjo jas pamatyti. Ir pamatė – daugybę. Neslėpdama džiugių emocijų ji pasakoja apie išvyką į safarį – nepaprastas jausmas, kai miegant visai šalia riaumoja liūtas, kai susiduri su ramiai snaudžiančiu aligatoriumi arba kai pro šalį praeina dramblys ar begemotas. „Matai karpuotį, aplink paukštukas skraido, dar koks šakalas prabėga. Tai nepakartojama“, – sako Viktorija.

Jos įsitikinimu, būti ten visiškai saugu – tie gyvūnai labai bijo žmonių ir nelenda į akis. Kai jie laisvėje, galima pamatyti tikrąjį jų charakterį, jų grožį... Gerą įspūdį paliko ir sutikti žmonės. „Pamatai žmones, kurie nieko neturi, bet pilni pozityvumo, laimingi. Toks įspūdis – kuo mažiau žmogus turi, tuo jis laimingesnis“, – sako Viktorija.

REKLAMA

Viktorija teigia labai mylinti gamtą ir specialybę pasirinkusi su tuo susijusią – baigė biomedicininę diagnostiką, o vėliau – ir biologiją. Dabar Viktorija planuoja keliauti į Nepalą, į Everesto bazę.

Padeda įvairios priemonės

Pasak Viktorijos, dabar yra visos galimybės keliauti. Diabetu sergantys žmonės turi jutiklius, pompas. Ypač daug laisvės suteikia jutikliai, kurie cukrų matuoja nuolat, todėl visą laiką galima matyti, kaip cukrus kyla ar krenta, todėl lengva kontroliuoti situaciją.

Viktorija sako jutiklį atradusi neseniai – gal prieš kokius 2 metus, kai teko atsigulti į ligoninę. Apie juos papasakojo gydytoja. „Iki tol visai nesidomėjau – nebuvau nei diabeto grupėse socialiniuose tinkluose, niekur. Man viskas, kas buvo susiję su diabetu, buvo neįdomu. Buvau visiškai apsiribojusi – maniau, liga yra mano asmeninis reikalas, ne viso pasaulio. Kai pasiryžau įstoti į diabeto grupę, sužinojau apie daug naujovių, įsigijau pirmą sensorių“, – prisimena Viktorija. Beje, juos reikia pirktis patiems, mėnesiui jutiklio išlaikymas kainuoja apie 100 eurų.

Vietoj pompos Viktorija renkasi švirkštus – nepatiko, kad laidas už rankenos kliūdavo, nepatiko su aparatu miegoti, o ir organizmas nepriėmė – reikėdavo dažnai keisti kateterius, nes jie pūliuodavo, užsikimšdavo ir pan. Tiesa, paradoksas – Viktorija prisipažįsta iki šiol paniškai bijanti adatų ir niekada nesiskiepijanti. Net važiuodama į Afriką to nedarė, bet kasdien susileisti insuliną – ne problema.

Viktorija įsitikinusi – Lietuvoje diabetu sergantys žmonės turi visas galimybes gyventi visavertį gyvenimą: „Gali keliauti, studijuoti, dirbti. Ir gimdyti vaikus nėra problema. Gyvenimas su diabetu yra savęs pažinimas. Nori nenori turi gilintis į save – kas kelia cukrų, kokios emocijos tam daro įtaką. Diabetas visada šalia, jis tapo mano gyvenimo palydovu ir draugu. Liga reikalauja labiau mylėti save ir rinktis sveikesnį gyvenimo būdą – visavertiškai maitintis, sportuoti, mažiau stresuoti, labiau vertinti gyvenimą ir duotas galimybes. Tačiau svarbiausia – įrodžiau sau, kad liga nėra nuosprendis, reikia ją priimti ir judėti pirmyn. Ir galiu drąsiai ištarti: man nebegėda, kad man diabetas!“

Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.


Rašyti komentarą...
L
Lina auklėtoja
2020-03-21 08:25:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kaip būtų smagu pabendrauti.Jūs Viktorija galėtumėt įkvėpti kitus jaunus žmones.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų