Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2020.02.05 14:06

„Ypatingieji“ yra vienas iš tų filmų, kurie atsako į klausimą, kodėl einame kiną. Jis tyras ir džiaugsmingas, nors kalba apie rimtus dalykus, ir tai daro labai rūpestingai ir sąžiningai. Todėl filmas ir prajuokina, ir sušildo kiekvieno širdį.“ 

Filmo „Ypatingieji“ stop kadrai.

Filmo „Ypatingieji“ stop kadrai.

„Ačiū už šį puikų filmą. Kadangi auginu sunkų autizmą turintį sūnų, galiu būti neobjektyvus, tačiau filmas rodo, kad tai, jog sistema tokius vaikus laiko už ribų, yra nežmoniška. Ačiū asociacijai už viską, ką jie kasdien daro, ir ačiū visai filmo komandai.“ 

„Tai gyvas, užburiantis, pakylėtas pasakojimas apie tuos retus žmones, kurie savo gyvenimą skiria padėti autistiškiems jauniems žmonėms. Vincentas Casselis ir Reda Katebas vaidina išskirtinai nuoširdžiai. Nepaprastas filmas, galiu pasakyti tik pagiriamuosius žodžius.“ 

REKLAMA

„Puikus filmas, rimtas ir komiškas tuo pat metu, vaidina puikūs aktoriai. Aš, mergaitės, turinčios autizmo spektro sutrikimą, mama, esu labai dėkinga filmo kūrėjams.“ 

Tai – įvairių šalių žiūrovų atsiliepimai apie naujausią prancūzų režisierių dueto Erico Toledano ir Olivier Nakache filmą „Ypatingieji“ („Hors normes), kuris Prancūzijoje ir kitose šalyse itin sėkmingai rodomas nuo praėjusių metų spalio. Ši juosta, pernai gegužę vykusiame 72-ajame Kanų kino festivalyje rodyta kaip uždarymo filmas, sukėlė sensaciją – žiūrovai 5 minutes atsistoję plojo filmo kūrėjams. Nuo vasario 7 d. filmą pagaliau galės pasižiūrėti ir Lietuvos kino žiūrovai. 

Prancūzų socialinio kino žvaigždėmis vadinami E. Toledano ir O. Nakache yra vaikystės draugai, nuo 1999 m. kartu rašantys scenarijus ir režisuojantys filmus. Kūrėjų duetą visame pasaulyje išgarsino 2011 m. išleistas filmas „Neliečiamieji“ („The Intouchables“). Neįgaliojo vežimėlyje įkalinto milijonieriaus ir jo asmeninio slaugytojo draugystės istorija, papasakota su neprilygstamu humoru ir lengvumu, tapo visų laikų sėkmingiausia prancūzų juosta, uždirbusia 450 mln. JAV dolerių. Kritikai sako, kad naujasis kūrėjų darbas nė kiek nenusileidžia garsiajam jų kūriniui, o gal net jį pranoksta. Kritikų nuomone, E. Toledano ir O. Nakache sudėtingą temą sugebėjo perteikti tiksliai, bet ir su humoru, todėl filmą žiūrėti nėra sunku. 

Sau duotas pažadas 

Kaip ir „Neliečiamieji“, filmas paremtas tikrais faktais: Bruno ir Malikas (aktoriai V. Casselis ir R. Katebas) dirba su autizmo sindromą turinčiais vaikais ir suaugusiaisiais, turi įveikti daugybę iššūkių, bet įrodo, kad visas kliūtis nugali žmogiškumas. 

REKLAMA

Pristatydami savo naują darbą režisieriai prisipažino, kad sukurti šį filmą pasižadėjo prieš 20 metų. 1994 m. vasarą dirbdami vasaros stovykloje jiedu susipažino su Stéphanu Benhamou, vėliau įkūrusiu asociaciją „Le Silence des Justes“ (liet. „Teisiųjų tyla“), kurios misija – rūpintis autistiškais vaikais ir suaugusiaisiais, jų socializacija visuomenėje. Kurį laiką bičiuliai su Stéphanu nebesimatė, bet vėliau jis po savo sparnu sutiko priglausti autizmo spektro sutrikimą turintį E. Toledano šeimos narį. Vieną dieną pradedantys kino kūrėjai aplankė asociacijos vasaros stovyklą kalnuose ir buvo apstulbinti, kaip su autistiškais jaunuoliais dirba Stéphanas ir jo komanda, koks stiprus ir žmogiškas jų tarpusavio ryšys. 

Kiek vėliau Stéphanui prireikė asociaciją pristatančio 6 minučių trukmės filmo – reikėjo surinkti pinigų, nes asociacijai trūko lėšų. Bičiuliai, pasiėmę kamerą, nuvyko į asociacijos bazę, kur kaip tik po 20 metų sugrįžo filmuoti juostos „Ypatingieji“. Filmuodami jie susipažino ir su jaunu ten dirbusiu pedagogu Daoudu Tatou. 

Kūrėjai sako, jog ši patirtis dar kartą patvirtino, kad ši nuostabi istorija labai tinkama filmui, bet tuo metu jie tiesiog dar nesijautė tam pasiruošę. Kūrėjai ir toliau palaikė ryšius su Stéphanu, domėjosi asociacijos veikla. Todėl kai prieš 4 metus Prancūzijos televizijos kanalas „Canal+“ pasiūlė sukurti 26 minučių trukmės filmą, režisieriai net neabejojo, kad tai bus dokumentinis filmas apie Stéphaną ir Daoudą, kuris tuo metu jau buvo asociacijos „Le Relais IDF“ direktorius. Ši organizacija taip pat rūpinasi autistiškais jaunuoliais, į darbą su jais įtraukdama ir jaunuolius iš socialiai sudėtingų, Paryžiaus priemiesčiuose gyvenančių šeimų. Šie jaunuoliai, pramokę reikalingų įgūdžių, tampa autizmo sindromo sutrikimą turinčių žmonių globėjais ir bičiuliais. 

REKLAMA

E. Toledano ir O. Nakache šį dokumentinį filmą ne be reikalo pavadino „Turėtume apie tai sukurti filmą“. Nuo pat 2000-ųjų jų nepaleido mintis kurti filmą apie šią keistą porą – žydą ir musulmoną, įrodžiusius, ką vienas ar du žmonės gali padaryti, kad pakeistų šimtų ir tūkstančių sunkią negalią turinčių žmonių gyvenimą. Režisieriai pripažįsta, kad bendraudami su asociacija „Le Silence des Justes“ jie patys tapo itin jautrūs negalios temai ir kad tai neabejotinai juos paskatino sukurti „Neliečiamuosius“. 

Kokios kalbos abėcėlės pagrindu sudarytas tarptautinis Brailio raštas, kurį gali naudoti aklieji visame pasaulyje?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Lotynų
Prancūzų
Anglų
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokios kalbos abėcėlės pagrindu sudarytas tarptautinis Brailio raštas, kurį gali naudoti aklieji visame pasaulyje?
Lotynų
82,4%
Prancūzų
8,5%
Anglų
9,1%

REKLAMA

Stengėsi perteikti tikrą gyvenimą 

Filmo kūrimas truko 2 metus. Pasak autorių, jie tiesiog paniro į dviejų su autistišku jaunimu dirbančių organizacijų gyvenimą, nes turėjo įsigilinti į visa tai, kas ten vyksta. Didžioji dalis filmo „aktorių“ yra autistiški asmenys. Taip pat filme veikia šių jaunuolių tėvai, slaugytojai, gydytojai, sveikatos apsaugos pareigūnai. Filmo scenarijus buvo kuriamas kasdien, gyvai, remiantis tikra patirtimi, visos filmo scenos yra tikros. Filmo autoriai sako, kad norint kuo tikroviškiau atskleisti gyvenimą, nuolat teko adaptuotis, improvizuoti. Filmavimo aikštelėje visą laiką buvo paruoštos trys kameros. Svarbiausia, kaip prisipažįsta kūrėjai, bekuriant filmą jų motyvacija tik didėjo, didžiulis noras sukurti filmą tapo būtinybe tai padaryti. 

Norėdami, kad žiūrovai įsijaustų į tai, kas vyksta ekrane, autoriai pasirinko judančią kamerą, gebančią perteikti nuolatinį skubėjimą – organizacijos, apie kurias pasakojama, dirba ištisą parą, veikia kaip skubios pagalbos tarnybos, pagrindiniai veikėjai visą laiką bėgioja. Be to, judanti kamera režisieriams padėjo vizualiai perteikti pojūčius, kuriuos gali patirti autizmo spektro sutrikimą turintis žmogus. Vis dėlto režisieriai norėjo, kad būtų išlaikoma tam tikra distancija, todėl kamera prie filmo veikėjų pernelyg nepriartėja. 

Svarbų vaidmenį filme vaidina ir vokiečių-šveicarų muzikinio dueto „Grandbrothers“ sukurtas garso takelis. Filmo pradžioje girdima pulsuojanti muzika primena elektrokardiogramos garsus. Filmo autoriai norėjo parodyti, kokie jautrūs jų personažų pojūčiai. Pasak jų, neįmanoma pavaizduoti, ką iš tikrųjų mato ar jaučia autistiški asmenys, bet akivaizdu, kad jie labai jautriai reaguoja į tam tikrus garsus – vieni garsai juos ramina, kiti sukelia agresiją. 

REKLAMA

Už normų 

E. Toledano ir O. Nakache sako, kad nuo pat pradžių jų dėmesį ypač patraukė tai, kad asociacijose, apie kurias jie ryžosi papasakoti, neegzistuoja ribos tarp religinių, tautinių ir bet kokių kitų tapatybių. Šias ribas ištrina paprasčiausias žmogiškumas, nes globėjų ir jų globojamųjų tarpusavio santykiai pagrįsti atvirumu, dėmesiu vieni kitiems, ko mūsų visuomenėje labai trūksta. Todėl filme pasakojama istorija gali tapti pavyzdžiu, kad galėtų būti kitaip. 

Vienas pagrindinių filmo veikėjų Bruno laužo visuomenėje priimtas taisykles, apeina įstatymus, naktį į savo namus įsileidžia autistiškus jaunuolius, priima į darbą žmones, neturinčius reikalingo išsilavinimo – tiesiog to reikalauja aplinkybės. Kūrėjai pasakoja, kad prieš jiems pradedant kurti filmą asociacijoje „Le Silence des Justes“ dėl įvairių pažeidimų buvo atliktas valstybinis auditas. Kaip tik audito ataskaita režisieriams tapo vienu iš filmo kūrimo raktų: už tyrimą atsakingi inspektoriai buvo apklausę visus jų personažus. 

Bandydami atsakyti į klausimą, kas yra normalu ir kas – marginalu, autoriai rodo, kad kartais tenka peržengti nustatytas ribas ir kad įstatymo nesilaikymas gali būti pateisinamas. Juk gyvename laikais, kai pilietinis nepaklusnumas tampa pokyčių priežastimi. Režisieriai sako, kad jie filme vis dėlto neduoda jokio aiškaus atsakymo, kas teisinga, o kas ne. 

Sutiko leisti į nuotykį 

Kalbėdami apie aktorių pasirinkimą, režisieriai sako – prieš rašant bet kurio filmo scenarijų reikia stimulo, ir juo dažnai tampa aktoriai. Jie prisipažįsta, jog jau seniai juos žavėjo V. Casselio talentas psichologiškai ir fiziškai persikūnyti į kuriamą personažą, taip pat patiko subtili R. Katebo vaidyba ir charizmatiškumas. 

REKLAMA

Kviesdami aktorius filmuotis, režisieriai išbandė rizikingą taktiką: kiekvienam atskirai pasakė, kad turi filmo idėją, bet jokio scenarijaus dar nėra, ir pasiūlė porą valandų praleisti kartu su jais vienoje iš autistiškiems asmenims padedančių organizacijų. Aktoriams buvo pasakyta, kad jei jeigu po valandos, praleistos tarp autistiškų žmonių, jie nuspręs, jog jiems to gana, teks atsisveikinti, o jei ištvers, galės kartu su jais kurti kai ką labai svarbaus. Tą patį vakarą abu aktoriai sutiko leistis į nuotykį. 

Tapo bičiuliais 

Filme „Ypatingieji“ svarbius vaidmenis atlieka ir autistiški jaunuoliai. Jų autoriai ieškojo žvalgydamiesi Paryžiuje ir Paryžiaus regione įsikūrusiose asociacijose. Tarp jų rado organizaciją „Turbulences“ – meno grupę, įdarbinančią žmones, turinčius bendravimo problemų, tarp jų ir autistus, ir pasiūlė suorganizuoti teatro dirbtuves. Būtent ten sutiko Benjaminą Lesieurą, kuris filme vaidina Josephą. Režisieriai sako, kad juos iš karto patraukė išskirtinė Benjamino asmenybė. Tiesa, vaikinas nekalbėjo arba komunikavo kartodamas atsitiktines frazes, prancūzų dainininkų vardus arba daugybę kartų klausė to paties, pavyzdžiui: „Ką orų pranešėjas turi pasakyti šį vakarą?“ 

Režisieriai sako pastebėję, kad Benjaminui dirbtuvės labai patiko. Jie vaikinui pasiūlė vaidmenį – nuo pat pradžių su juo elgėsi kaip su bet kuriuo kitu aktoriumi. Benjamino tėvai iš karto perspėjo, kad dirbti su jų sūnumi bus labai sudėtinga – jis niekada neryši kaklaraiščio, nesijuosia diržo, nemūvi kojinių ir negali pakęsti, kai kas nors liečia jo odą ir plaukus. Per 25 dienas režisieriai sugebėjo jį pripratinti prie kaklaraiščio, diržo ir kojinių, sutvarkė jo šukuoseną ir su juo susidraugavo. 

REKLAMA

Jie pastebėjo, kad Benjaminui labai patiko kostiumininkė Izabelė, o dar labiau – Marine, būtent jos savo psichologiniais metodais sugebėjo Benjaminą įtikinti, kad jis apsirengtų tai, ką reikia. Be to, Marine, nors ir nėra aktorė, puikiai suvaidino Brigitte – jauną darbuotoją toje pačioje komandoje. Režisieriai įsitikinę, kad taip puikiai nebūtų galėjusi suvaidinti jokia aktorė. 

Filmuojant režisieriai dažnai Benjamino prašė: „Pakartok dar kartą, grįžk į tą pačią vietą, pradėk vėl nuo pradžių, kartosim dar kartą“, ir jis visas užduotis atliko kaip ir bet kuris profesionalus aktorius. Kalbėdamiesi su gydytojais, režisieriai išsiaiškino, kad kine naudojama autistiškiems asmenims labai suprantama metodika – juk filmo scenas dažnai tenka kartoti, perfilmuoti. 

Patyrę ir jau žinomi aktoriai 

Dar vieną personažą, Valentiną, vaidinantis jaunasis Marco Locatelli, pats atėjęs į atranką prisipažino, kad jo brolis turi labai sunkią autizmo formą, todėl darbas šiame filme galėtų jį priartinti prie brolio, leisti jį pamilti. Marco puikiai susitvarkė su savo užduotimis, o jo dalyvavimas kuriant filmą režisieriams buvo labai prasmingas. 

Benjamino mamą įkūnijusią Hélène Vincent, vaidinusią ne viename E. Toledano ir O. Nakache filme, režisieriai vadina ypatinga aktore. Jie sako, kad negalėjo sukurti filmo nesuteikę žodžio tėvams. Juk autistiškus vaikus auginantys tėvai dažnai kalba tai, ką filme sako Benjamino mama: „Kas su juo bus, kai nebebus manęs? Šie vaikai mieli, kol maži, bet kai jie užauga, žmonių žvilgsnis į juos pasikeičia.“ 

REKLAMA

Filmo kūrėjai sako, kad kai tėvai išgirsta autizmo diagnozę, jie neturi laiko galvoti apie ateitį, jie turi būti nuolat pasirengę kovoti, o ši diagnozė amžina, neegzistuoja jokia remisija, nesvarbu, kiek žmogui metų – 20, 30 ar 50. 

Perteikė ir savo pačių emocijas 

Filmas „Ypatingieji“, kaip ir kiti šių režisierių filmai, pasižymi subtiliu humoru. Jie sutinka, kad kine, kaip ir gyvenime, komedija dažnai maskuoja liūdesį. Kūrėjai sako, kad humoras yra labai svarbus jų bendravime ir kad mokėti su humoru žiūrėti į aplinkybes reiškia laužyti taisykles, mokėti pamatyti situaciją iš šono. 

Vis dėlto režisieriai pasakoja, kad kurdami filmą jie patyrė daugybę emocijų, ir juokas yra tik viena iš jų. Filmo pabaigoje yra scena, kai Bruno žiūri į šokančius jaunuolius. Jis žino, kad jo sukurta asociacija gali būti uždaryta, bet žvelgdamas į šokančius jaunuolius supranta, kad elgiasi teisingai. Režisieriai sako, kad Bruno patiriama emocija perteikia ir tai, kaip jie patys jautėsi ruošdamiesi filmavimui ir ką bandė savo filmu pasakyti. 

P. S. Baigiamuosiuose filmo titruose rašoma, kad 5 proc. pelno, kurį kino kompanija „Gaumont“ uždirbs iš šio filmo, bus skirta asociacijų „Le Silence des Justes“ ir „Le Relais IDF“ veiklai remti.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.

Po filmo
2020-02-18 19:27:15
Ačiū už išsamų straipsnį. Būtent to ieškojau tuoj po filmo...
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Po filmo 2020-02-18 19:27:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Ačiū už išsamų straipsnį. Būtent to ieškojau tuoj po filmo...   ATSAKYTI

Top Video

Farai. Ne iš kelmo spirta pardavėja tapo didvyre – lietuvės gudrybė sustabdė vagišių
DABAR RODOMA
Farai. Ne iš kelmo spirta pardavėja tapo didvyre – lietuvės gudrybė sustabdė vagišių
DABAR RODOMA
Farai. Vairuotojo elgesys pareigūnus išvertė iš koto: mašina nevažiavo, o vyras „vairavo“
DABAR RODOMA
Pasidalijo, ką mama išdarinėjo lėktuve: dukrai teliko rausti iš gėdos
DABAR RODOMA
Pamačius, kaip bandoma išvažiuoti iš automobilių aikštelės aplinkiniai susiėmė už galvų
DABAR RODOMA
Košmaras autobuse: nufilmuota, kas dėjosi viduje per siaubingą avariją
DABAR RODOMA
Internautai negali patikėti savo akimis: neatskiria, kuri yra dukra, o kuri – mama
DABAR RODOMA
Visi mes žmonės. Skambinas įvardijo skyrybų su Krysko priežastį: galutinis taškas padėtas tik dabar
DABAR RODOMA
Gero vakaro šou. „TV Pagalbos“ žvaigždė Navickas prisiminė, kaip saugojo Landsbergį: pas jį prie durų miegodavom
DABAR RODOMA
Lietuvis įsiuto: bejėgio vilkiko vairuotojo nelaimė policijai sukėlė juoką
DABAR RODOMA
Gerbėjai dalijasi įrašu ir sako, kad princas Harry – svajonių vyras
REKLAMA
Didžiausias Viktorijos Mažonaitės pomėgis – kelionės (nuotr. asm. archyvo)
Viktorija Mažonaitė diabetu serga jau 25 metus. Ilgą laiką ji buvo atsiribojusi tylos siena ir apie savo ligą nekalbėjo – tarsi norėjo įrodyti sau ir kitiems, kad niekuo ...
Reikėjo mergaitėms padangių žydrų. (nuotr. asm. archyvo)
Tauragiškei Kristinai Liolaitei tebuvo 29-eri, kai per nelaimingą atsitikimą darbe neteko kojų. Antra tiek metų moteris pragyveno oficialiai pripažinta neįgalia, nors širdyje ...
Choro „Vėlyvis“ pasirodymas. L. Jakubauskienės nuotr.
Vilnietis Ruslanas Romas Šerkšnys apdovanotas ne vienu talentu. M. K. Čiurlionio meno mokykloje dailės skyriuje mokęsis menininkas tapo, skaptuoja iš medžio, kuria ...
JAV dokumentinio filmo („Crip Camp“) kadrai
8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilus įvairiausiems politiniams ir visuomeniniams judėjimams, į kovą už savo teises pakilo ir negalią turintis jaunimas. Naujame ...
 Laura Šakurskytė-Žilinskienė (dešinėje) su spektaklio aktoriais. Teatro „Drugelis“ archyvo nuotr.
Laura Šakurskytė-Žilinskienė, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos Viltis“ teatro „Drugelis“ vadovė, jau šeštus metus dirbanti su intelekto negalią ...
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų