Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.06.09 11:00
Aleksandros Stankevič darbai eksponuoti jau septyniose parodose. Dienos centro „Mes esame“ archyvo nuotr.

Aleksandros Stankevič darbai eksponuoti jau septyniose parodose. Dienos centro „Mes esame“ archyvo nuotr.

Aleksandra Stankevič, 32 metų kompleksinę negalią turinti moteris, nepaliauja visus stebinti išskirtinai savita tapyba. Moteris gyvena Valakampių socialinių paslaugų namuose, o dienomis lanko VšĮ dienos centrą „Mes esame“. Šiame dienos centre Aleksandra ir nutapė savo darbus, kurie buvo eksponuojami jau septyniose parodose. Parodos vyko Lietuvos dailės akademijoje, Mykolo Romerio universitete, Nacionaliniame vėžio institute, Vrublevskių bibliotekoje ir kitur.

Žiūrėdami į Aleksandros darbus, žmonės žavisi spalvų derme, iš paveikslų trykštančia teigiama energija ir stebisi, kad šiuos paveikslus nutapė intelekto negalią turinti moteris, neprofesionali profesionalė. O ką apie tuos darbus mano pati Aleksandra ir žmonės, ne vienus metus esantys šalia jos?

REKLAMA

„Man gražu balta spalva“

Aleksandrą sutinku dienos centro keramikos dirbtuvėse. Akį traukia Aleksandros nulipdytos vazos, įvairiai nuglazūruoti dubenėliai. Pati moteris daug nekalba, tik pasako, kad jai patinka keramika, ir rodo savo nulipdytą ryškiomis spalvomis glazūruotą dubenėlį.

Kai paklausiu, kada pradėjo piešti, Aleksandra nuoširdžiai atsako: „Šiandien“. Jos kalba nėra aiški, tačiau kai pagiriu ryškias, labai gerai suderintas jos piešinių spalvas, pašnekovė sako, kad jai labai patinka jas derinti: tamsiai mėlyną derina su žalia ar raudona. Tik juodos spalvos nemėgstanti, tačiau jai labai graži balta spalva. Moteris sako daug piešianti nuo vaikystės, piešia jūrą, debesis, o labiausiai jai patinka parinkti spalvas.

Aleksandros kalboje žodžių mažai, tačiau negali nejusti, kad ji džiaugiasi, jog domiuosi jos darbais. Matyti, kad paveikslai jai labai svarbūs. Šalia mūsų – artimiausi šiame centre Aleksandrai žmonės: keramikas, užimtumo specialistas Algimantas Patamsis ir socialinė darbuotoja Laura Žilinskienė. Jie padeda geriau pažinti Aleksandrą ir jos darbus.

„Kartais, kai neturime molio ir negalime lipdyti, centro lankytojams siūlau piešti“, – sako Algimantas ir pasakoja, kad pirmieji Aleksandros piešinukai buvo labai paprasti, bet originalūs. Ji labai kruopščiai dirbo ir stebino profesionalumu, nors piešti jos niekada niekas nemokė. Iš pradžių Aleksandra piešė ant popieriaus pieštukais, paskui – ant kartono guašu. Pastebėję jos norą tapyti ir nepaprastą gebėjimą derinti spalvas, Algimantas ir Laura pasirūpino, kad Aleksandra galėtų tapyti ant drobės teptukais. Algimantas pasakoja, kaip stebėjo, ką darys Aleksandra, gavusi teptuką ir drobę, o ji lyg niekur nieko pradėjo tapyti.

REKLAMA

„Žiūrėjau, kaip ji dirba, ir negalėjau atsistebėti. Ji žaidžia spalvomis, tarsi būtų profesionali dailininkė, dirba be galo kruopščiai“, – sako L. Žilinskienė ir priduria, kad Aleksandra pati sugalvoja savo paveikslams pavadinimus. Kartais, tiesa, tie pavadinimai visai neatitinka to, ką vaizduoja paveikslas, bet Aleksandra turi savo nuomonę ir sako: čia – „Žolė“, čia – „Jūra“, „Deganti pieva“. „Įsižiūrėjusi į paveikslus pamatau tai, ką pati Aleksandra juose mato“, – sako Laura.

Ji pasakoja, kad Aleksandros darbų parodose sutikti žmonės dažnai klausia: kas padeda šiai merginai tapyti? Kas ją mokė? Išgirdę, kad Aleksandros piešti, kaip ir lakštingalos giedoti, niekas nemokė, nustemba ir pripažįsta matantys fenomeną. Jau 13 metų VšĮ „Mes esame“ dirbanti Laura sako, kad pradėjusi lipdyti, piešti, tapyti Aleksandra pasidarė ramesnė, linksmesnė, ją nustojo varginti agresijos priepuoliai. „Atėjusi į centrą moteris tuojau skuba į dirbtuves, o pamačiusi drobę, ant kurios galės tapyti, tiesiog dreba iš džiaugsmo.“

Laura pasakoja, kad į Aleksandros paveikslų parodas atvyksta visa jos palaikymo komanda – draugai iš Valakampių socialinių paslaugų namų. Padovanoja Laurai gėlių, ji pasako kalbą. Aleksandra tuomet spinduliuoja džiaugsmu, jaučiasi įvertinta, o atėjusi į dirbtuves vėl puola tapyti. „Žvaigždžių liga jai negresia“, – pajuokauja Laura, paskui pasako, kad Aleksandros tapytą paveikslą „Šimtmečio vėliava“ nupirko vieno viešbučio savininkai. Lietuvos vėliavą Aleksandra nutapė savitai, bet spalvas sudėliojo taip, kokios jos ir yra mūsų vėliavoje.

REKLAMA

Rodydami Aleksandros paveikslus Algimantas ir Laura sako, kad kiekviename iš jų atsispindi moters jausmai, emocijos, išgyvenimai. O ką yra išgyvenusi pati Aleksandra? Kaip klostėsi jos gyvenimas iki pradedant lankyti šį centrą? Sutarusi vėliau pratęsti pokalbį su dienos centro „Mes esame“ darbuotojais, ieškau žmonių, kurie žino šios neeiliniais gabumais apdovanotos moters istoriją.

Kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią?
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
20,4%
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
43%
Socialinės kampanijos.
31,2%
Nežinau, man tai neaktualu.
5,4%

REKLAMA

Dvynes išskyrė likimas

Vilniaus vaikų ir jaunimo pensiono direktoriaus pavaduotoja Loreta Meiluvienė šioje įstaigoje dirbo dar tuomet, kai iš sutrikusio intelekto kūdikių namų į pensioną buvo perkeltos proto negalią turinčios dvynės Aleksandra ir Viktorija. Mergaitėms tada ėjo treti metukai. Aleksandros proto ir intelekto sutrikimas buvo vidutinis, o Viktorijos – sunkus. Abi dvynės nuo pirmųjų gyvenimo dienų augo sutrikusio intelekto kūdikių namuose. L. Meiluvienė sako, kad apie mergaičių tėvą žinių neturi, o mama vieną iš dvynių kuriam laikui buvo pasiėmusi, bet tinkamai neprižiūrėjo. Vėliau mergaitės buvo perkeltos į vaikų ir jaunimo pensioną. Pensione motina jų nė karto neaplankė, o paskui pensiono darbuotojai gavo žinią, kad mergaičių mama mirė. Aleksandros dvynė sesuo Viktorija mirė nesulaukusi pilnametystės. Aleksandra daugiau giminių neturi, o jeigu ir turi, apie juos nežino.

„Stengėmės, kad Aleksandros nuolat neslėgtų sesers netektis, – sako Loreta ir pasakoja, kad gyvendama pensione Aleksandra buvo labai smalsi, vis klausinėdavo auklėtojos, kaip gyvena jos vyras ir katinas. – Aleksandra labai greitai sudėliodavo net pačias didžiausias dėliones, turėjo savo metodiką, dėliodavo atvirkštine tvarka, o mes niekaip negalėjome perprasti, kokia ta jos dėliojimo metodika.“ Ji priduria, kad jau gyvendama pensione Aleksandra piešė ir labai gražiai siuvo – prisiūdavo maišelių, pagalvėlių ir mėgdavo savo siuvinius visiems dovanoti. „Dabar, kai Aleksandra gyvena socialinės globos namuose, vis tiek pensione apsilanko su savo siūtomis dovanomis. O piešdavo ir pensione.“

REKLAMA

Valakampių socialinių paslaugų namų socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė pasakoja: „Mes Aleksandrą apgyvendinome viename kambaryje su garbaus amžiaus močiute. Ir neapsirikome – Aleksandra nuoširdžiai globoja močiutę. Rūpinasi, kad žiemą ji būtinai apsivilktų paltą, atneša jos skrybėlę.“

Aušra pastebi, kad Aleksandra moka viskuo džiaugtis. „Įdedame jai į centrą vežtis kavos, kokį skanėstą, ir ji netveria džiaugsmu, – pasakoja A. Žukauskienė ir priduria, kad liūdna Aleksandrai būna tik tada, kai atvažiuoja socialinės globos namuose gyvenančiųjų artimieji, nes ji žino, kad neturi ko laukti. – Tuomet jai sakome, kad mes, visi šių namų darbuotojai, esame jos, o ji – mūsų.“

Dienos centro socialinė darbuotoja Laura priduria, kad nori surengti kuo daugiau Aleksandros darbų parodų, parodyti visuomenei, kokių gabumų turi intelekto negalią turintys žmonės, kaip svarbu padėti jiems atsiskleisti.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė

 

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų