Užmerktos akys: 10 paskutinių legendinių automobilių su atverčiamais žibintais

Tam buvo dvi pagrindinės priežastys: neigiama įtaka aerodinamikai pakeltoje padėtyje ir sugriežtinti pėsčiųjų saugumo reikalavimai. Prisiminkime dešimt paskutinių ryškių modelių, puošusių kelius savo „miegančiomis akimis“.

Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje.

Chevrolet Corvette C5 (1997–2004)

Penktoji „Corvette“ karta, žinoma kaip C5, buvo milžiniškas technologinis šuolis, transformavęs šį modelį iš amerikietiškos „Muscle car“ ikonos į tikrą pasaulinio lygio sportinį automobilį, galintį mesti iššūkį Europos grandams, tokiems kaip „Porsche 911“.

C5 tapo paskutine „Corvette“ karta, išlaikiusia šį tradicinį modelio bruožą – atverčiamus žibintus, kurie buvo neatsiejama jo įvaizdžio dalis nuo pat 1963 metų, tačiau inžinerine prasme C5 buvo revoliucinis.

Vietoj senamadiškos konstrukcijos, čia pirmą kartą panaudotas rėmas, kuris buvo keturis kartus standesnis už pirmtako. Tai leido sukurti itin tiksliai valdomą važiuoklę. Kita svarbi naujovė – pavarų dėžės perkėlimas prie galinės ašies, leidęs pasiekti beveik idealų 50/50 svorio paskirstymą tarp ašių.

Automobilio širdimi tapo visiškai naujas, 5,7 litro LS1 V8 variklis, kuris buvo lengvas, galingas ir stebėtinai ekonomiškas. Bazinė jo versija generavo 345 AG, o vėliau pasirodžiusiame Z06 modelyje debiutavo dar galingesnė LS6 modifikacija, pasiekusi 405 AG.

Šis modelis ne tik dominavo JAV rinkoje, bet ir skynė pergales Le Mano 24 valandų lenktynėse, įrodydamas, kad amerikietiškas sportinis automobilis gali būti ne tik greitas tiesiojoje, bet ir neįtikėtinai pajėgus lenktynių trasoje.

Cizeta V16T (1991–1995)

Tai – vienas beprotiškiausių ir rečiausių visų laikų superautomobilių, gimęs iš automobilių inžinieriaus Claudio Zampolli ir legendinio kompozitoriaus Giorgio Moroderio ambicijų.

Jo vizitinė kortelė – ne tik keturi atverčiami žibintai, bet ir absoliučiai unikalus 6,0 litrų V16 formos variklis. Iš esmės, tai buvo du „Lamborghini Urraco“ V8 varikliai, sujungti į vieną monstrą, kuris buvo sumontuotas skersai automobilio centre (būtent tai ir reiškia „T“ raidė pavadinime – Transversale).

Šis 64 vožtuvų agregatas generavo 540 AG ir leido automobiliui pasiekti 328 km/val. greitį. Dizainą kūrė legendinis Marcello Gandini, o linijos yra labai panašios į jo pirminį „Lamborghini Diablo“ eskizą, kurį vėliau sušvelnino tuometiniai „Lamborghini“ savininkai „Chrysler“.

Zampolli norėjo išlaikyti tyrą, agresyvų Gandini dizainą, todėl „Cizeta V16T“ atrodo kaip „Diablo“ laukinė versija. Dėl milžiniškos kainos, sudėtingumo ir ekonominių sunkumų buvo pagaminta tik apie 10 šių automobilių (įskaitant prototipus), todėl pamatyti jį gyvai yra neįtikėtina sėkmė. 

De Tomaso Guara (1993–2004)

Tai buvo paskutinis modelis, sukurtas prižiūrint pačiam aistringam kompanijos įkūrėjui Alejandro de Tomaso. „Guara“ buvo bekompromisis, į vairuotoją orientuotas sportinis automobilis, gimęs iš „Maserati Barchetta“ lenktyninio bolido platformos.

Dėl glaudaus bendradarbiavimo su „Ford“, šis egzotiškas superautomobilis naudojo patikimą amerikietišką 4,6 litro V8 variklį iš „Ford Mustang SVT Cobra“, kuris, priklausomai nuo versijos, išvystė apie 320 AG.

Kėbulas buvo pagamintas iš stiklo pluošto, o važiuoklės pagrindą sudarė aliumininis rėmas. Automobilis pasižymėjo itin sportiška, lenktyniniams bolidams būdinga pakabos konfigūracija su stumdomaisiais strypais.

Nors „Guara“ svėrė vos 1200 kg ir buvo giriamas už aštrų valdymą, jis taip pat buvo laikomas itin reikliu ir neatlaidžiu vairuotojo klaidoms. Per visą gamybos laikotarpį buvo pagaminta vos apie 50 šių automobilių, įskaitant kupė, kabrioleto ir „Barchetta“ versijas. 

Ferrari 456M (1998–2003)

„Ferrari“ buvo viena didžiausių atverčiamų žibintų gerbėjų – šis elementas puošė beveik visus modelius nuo septintojo dešimtmečio, tačiau sugriežtinti saugumo reikalavimai privertė šios idėjos atsisakyti. 

Patobulinta 456M versija (Modificata) tapo paskutiniu „Ferrari“ modeliu, turėjusiu šį legendinį dizaino elementą.

456 buvo ne viduryje variklį turintis superautomobilis, o prabangus 2+2 tipo „Gran Turismo“ automobilis, skirtas greitoms ir komfortiškoms kelionėms. Jo elegantišką dizainą kūrė „Pininfarina“ studija.

Po ilgu variklio gaubtu slėpėsi 5,5 litro V12 variklis, generavęs 442 AG – tuo metu tai buvo galingiausias serijinis priekyje sumontuotas variklis pasaulyje po „Ferrari F40“.

Atnaujinta M versija gavo patobulintą aerodinamiką, interjerą ir traukos kontrolės sistemą, tačiau išlaikė klasikinius atverčiamus žibintus.

Tai buvo vienas paskutinių „senosios mokyklos“ „Ferrari“ automobilių, suderinusių analoginį vairavimo malonumą su prabanga, ir elegantiška pabaiga visai atverčiamų žibintų erai Maranelo istorijoje.

Honda NSX (1990–2001)

Pirmosios kartos „Honda NSX“ buvo tikras inžinerinis šedevras, amžiams pakeitęs superautomobilių pasaulį. Tai buvo pirmasis serijinis automobilis su visiškai aliumininiu monokoko tipo kėbulu, o jo kūrime dalyvavo legendinis F-1 pilotas Ayrtonas Senna.

„Honda“ tikslas buvo sukurti automobilį, kuris greičiu ir valdymo savybėmis nenusileistų „Ferrari“, tačiau būtų patikimas ir patogus vairuoti kasdien. Ir jiems tai pavyko.

Automobilio širdis – aukštasūkis V6 variklis su revoliucine VTEC sistema. Nors jo galia nebuvo didžiausia segmente (iš pradžių 274 AG), dėl itin lengvo ir standaus kėbulo bei tobulai suderintos pakabos NSX trasoje buvo neįtikėtinai greitas.

Atverčiami žibintai tapo neatsiejama aštraus, F-16 naikintuvo kabiną primenančio dizaino dalimi. NSX buvo gaminamas itin ilgai, tačiau atverčiamų žibintų jis neteko po 2002 metų modelio atnaujinimo, kai dėl JAV saugumo reikalavimų juos pakeitė fiksuoti ksenoniniai žibintai. Iki tol jis buvo laikomas japonišku „Ferrari“ ir etaloniniu superautomobiliu.

Lamborghini Diablo (1990–1998)

Ikoniškas dešimtojo dešimtmečio superautomobilis, tapęs legendinio „Countach“ įpėdiniu. „Diablo“ buvo paskutinis „Lamborghini“ flagmanas, sukurtas dar iki tol, pro duris įžengė „Audi“ vadovai ir perėmė „Lamborghini“ kontrolę į savo rankas. 

Automobilio dizainą kūrė Marcello Gandini. Po variklio gaubtu riaumojo milžiniškas V12 variklis, iš pradžių generavęs 492 AG ir visą galią siuntęs tik į galinius ratus, todėl vairuoti jį buvo tikras iššūkis. Vėliau pasirodžiusi VT versija gavo visų varančiųjų ratų pavarą.

Būtent „Diablo“ buvo paskutinis „Lamborghini“ modelis su atverčiamais žibintais. 1999 metais, jau prižiūrint „Audi“, modelis buvo atnaujintas, ir, siekiant atitikti JAV saugumo reikalavimus, atverčiamus žibintus pakeitė fiksuoti analogai, pasiskolinti iš „Nissan 300ZX“.

Šis sprendimas iki šiol vertinamas prieštaringai, tačiau originaliosios versijos su „miegančiomis akimis“ išlieka tikruoju paskutinio „laukinio“ „Lamborghini“ simboliu.

Lotus Esprit V8 (1996–2004)

Legendinis britiškas superautomobilis, kurio pleišto formos dizainas, sukurtas Giorgetto Giugiaro, atrodė futuristiškai net ir po kelių dešimtmečių.

Nors „Esprit“ buvo gaminamas nuo 1976 metų, didžiausiu lūžiu tapo 1996 metai, kai į jį buvo sumontuotas ilgai lauktas, pačių „Lotus“ inžinierių sukurtas 3,5 litro V8 variklis su dvejomis turbinomis.

Šis 355 AG generavęs agregatas pagaliau suteikė „Esprit“ galią, atitinkančią superautomobilio išvaizdą. Per savo ilgą gyvenimą modelis ne kartą buvo atnaujintas, tačiau išlaikė savo esminius bruožus – aštrų dizainą ir, žinoma, atverčiamus žibintus, kurie tapo jo vizitine kortele.

Paskutinės jo versijos buvo gaminamos iki pat 2004 metų, taip užbaigiant vieno ilgaamžiškiausių sportinių automobilių istoriją. „Esprit“ taip pat įsiamžino kine, ypač kaip Jameso Bondo automobilis filme „Šnipas, kuris mane mylėjo“.

Mazda RX-7 (FD) (1992–2002)

Dar viena Japonijos legenda ir, daugelio nuomone, vienas gražiausių visų laikų japoniškų automobilių. Paskutinės kartos RX-7 (žymimos FD kodu) su savo aptakiomis, nesenstančiomis formomis, lengvu svoriu ir unikaliu 1,3 litro rotoriniu 13B-REW varikliu tapo daugelio automanų svajone.

Būtent šiame modelyje buvo panaudota sudėtinga dviejų turbinų sistema, leidusį iš mažo darbinio tūrio išspausti įspūdingą galią (iki 280 AG Japonijos rinkai skirtose versijose).

Tačiau RX-7 buvo mylimas ne tik dėl galios, bet ir dėl tobulo 50/50 svorio paskirstymo bei neįtikėtinai tikslaus valdymo, kuris leido jam konkuruoti su gerokai brangesniais sportiniais automobiliais.

Grakštų ir aerodinamišką automobilio siluetą pabrėžė būtent atverčiami žibintai. Deja, sudėtingas ir daug priežiūros reikalaujantis rotorinis variklis bei vis griežtėjančios taršos normos lėmė, kad 2002 metais šio išskirtinio modelio gamyba buvo nutraukta.

Venturi Atlantique 300 (1991–2000)

Retas prancūziškas superautomobilis, dažnai vadinamas „prancūziškuoju Ferrari“. „Venturi“ siekė konkuruoti su tokiais grandais kaip „Porsche“, ir „Atlantique 300“ buvo brandžiausias jų kūrinys.

Elegantiškas stiklo pluošto kėbulas slėpė patikimą 3,0 litrų V6 variklį, kuris vėlesnėse versijose su dvejomis turbinomis pasiekė per 300 AG.

Automobilis buvo giriamas dėl puikaus valdymo ir komfortiškos pakabos, tačiau dėl ribotų gamybos apimčių ir menkos rinkodaros didelio populiarumo nesulaukė.

Vis dėlto, tai buvo vienas paskutinių ir ryškiausių prancūziškų sportinių automobilių su atverčiamais žibintais, iki šiol vertinamas kolekcininkų dėl savo retumo ir išskirtinio stiliaus.

Pontiac Firebird (1993–2002)

Ketvirtoji ir paskutinė „Firebird“ karta išlaikė atverčiamus žibintus iki pat gamybos pabaigos ir tapo tikra dešimtojo dešimtmečio amerikietiškų „Muscle car“ eros ikona.

Automobilis pasižymėjo itin agresyviu ir aerodinamišku dizainu. Nors bazinės versijos turėjo V6 variklius, tikrąjį „Firebird“ charakterį atskleidė „Trans Am“ ir „Formula“ modifikacijos.

Jose buvo montuojami galingi V8 varikliai, pasiskolinti iš „Chevrolet Corvette“ – iš pradžių LT1, o vėliau ir legendinis LS1, kurio galia siekė 325 AG.

Tai buvo vienas paskutinių „tikrų“ amerikietiškų sportinių automobilių, siūliusių didžiulę galią už palyginti nedidelę kainą, o atverčiami žibintai suteikė jam piktą ir atpažįstamą išvaizdą, kuri puikiai tiko jo charakteriui.