• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vidaus degimo varikliai, lyginant juos su elektros motorais, pasižymi gana siauru efektyvaus galios atidavimo diapazonu. Norint užtikrinti optimalų sukimo momentą esant skirtingam važiavimo greičiui, varikliui būtina viena ar kita pavarų dėžė.

Vidaus degimo varikliai, lyginant juos su elektros motorais, pasižymi gana siauru efektyvaus galios atidavimo diapazonu. Norint užtikrinti optimalų sukimo momentą esant skirtingam važiavimo greičiui, varikliui būtina viena ar kita pavarų dėžė.

REKLAMA

Nors šiandien šešių laipsnių mechaninė transmisija tapo visuotiniu standartu, padedančiu gamintojams atitikti griežtas emisijų normas, šio inžinerinio sprendimo istorija prasidėjo kur kas anksčiau.

Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje.

REKLAMA
REKLAMA

Fizikos apribojimai ir dviejų svirčių eksperimentas

Pirmąją trijų laipsnių mechaninę pavarų dėžę dar 1894 metais pademonstravo prancūzų inžinieriai Louis-René Panhardas ir Émile'is Levassoras.

REKLAMA

Nors automobilių pramonė tobulėjo, pavarų skaičius augo gana lėtai. Net ir įpusėjus dvidešimtajam amžiui, keturių laipsnių mechanizmai išliko populiariausiu pasirinkimu.

Tai lėmė ne inžinerinių žinių trūkumas, o gamybos kaštai bei erdvės apribojimai – ypač kai gamintojai pradėjo masiškai montuoti variklius skersai.

Poreikis didinti pavarų skaičių atsirado konstruojant vis galingesnius sportinius automobilius, tačiau pirmuoju žingsniu link šešių pavarų tapo inžinerinė gudrybė, o ne visiškai naujas mechanizmas. 

REKLAMA
REKLAMA

1932 metais pristatytas „Auburn Speedster 851“ modelis pirkėjams pasiūlė šešių greičių sistemą, kurią iš tiesų sudarė įprasta trijų laipsnių pavarų dėžė, sujungta su dviejų pakopų galiniu reduktoriumi.

Praktiškai tai reiškė, kad be jau įprastų trijų pavarų, vairuotojas galėjo papildomai pasirinkti „ilgą“ arba „trumpą“ diferencialo perdavimo santykį, todėl bendras galimų greičių skaičius padvigubėdavo iki šešių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai leido automobiliui turėti labai platų perdavimų diapazoną, tačiau sistemos valdymas reikalavo specifinių įgūdžių – vairuotojas privalėjo valdyti dvi atskiras perjungimo svirtimis, o reduktoriaus režimus buvo galima keisti tik važiuojant ne didesniu nei 64 km/val. greičiu.

Superautomobilių era ir bekelei skirta „Porsche“ pavara

Tikroji šešių laipsnių mechaninė transmisija debiutavo 1967 metais, pasirodžius „Alfa Romeo 33 Stradale“. Nors oficialiai tai buvo bendro naudojimo keliams skirtas modelis, realybėje jo gamyba buvo labai simbolinė – italai surinko vos 18 vienetų, kurie iš esmės buvo lenktyninio „Tipo 33“ bolido adaptacijos.

REKLAMA

Šiam išskirtiniam projektui inžinieriai parinko „Colotti T.34“ pavarų dėžę. Mažiau nei 35 kilogramus svėręs mechanizmas leido efektyviai išnaudoti 2,0 litrų V8 variklio generuojamą 220 AG galią.

Kito ryškaus pokyčio teko laukti iki 1983 metų, kai debiutavo „Porsche 959“. Šis superautomobilis, galėjęs pasiekti 317 km/val. greitį, taip pat turėjo šešių laipsnių pavarų dėžę, tačiau su unikalia konfigūracija.

REKLAMA

Užuot žymėjus pirmąją pavarą skaičiumi „1“, ant perjungimo svirties puikavosi raidė „G“ (vok. Gelände – bekelė).

Ši pavara išsiskyrė itin trumpu perdavimo santykiu – net varikliui pasiekus 7600 sūkių per minutę, automobilis važiavo vos 59 km/val. greičiu. Toks neįprastas sprendimas buvo tiesioginis legendinės B grupės ralio palikimas, kurį „Porsche“ inžinieriai sumaniai išnaudojo siekdami, kad galingas modelis atitiktų specifinius kai kurių valstybių triukšmo apribojimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dešimtmečio pabaigoje šešių laipsnių dėžes taip pat pradėjo naudoti ir kiti sportinių automobilių gamintojai. 1989 metais 6 pavarų dėžė atsirado „Corvette ZR-1“, „BMW 850i“ bei „Dodge Viper RT-10“ modeliuose.

Amerikietiškuose automobiliuose šeštoji pavara gavo itin „ilgą“ perdavimo santykį, skirtą išimtinai greitkeliams – tai leido važiuoti dideliu greičiu išlaikant minimalius variklio sūkius ir taip taupant degalus.

REKLAMA

Debiutas pačiame silpniausiame modelyje

Visi anksčiau minėti modeliai priklausė prabangių arba egzotiškų automobilių kategorijai, kurios paprasti pirkėjai negalėjo įpirkti. Paradoksalu, tačiau šešių laipsnių mechaninė pavarų dėžė į masiškai gaminamų automobilių segmentą įžengė, vėlgi, italų gamintojo pastangomis. 

REKLAMA

Dėl sunkiai suprantamų priežasčių „Fiat“ inžinieriai pirmosios kartos „Punto“ modelyje šešių laipsnių pavarų dėžę sumontavo ne tam, kad pagerintų sportinės „GT“ versijos savybes, o siekdami išgelbėti mažyčio 1,1 litro darbinio tūrio, vos 55 arklio galias išvystančio varikliuko dinamiką.

Palyginti su standartiniu penkių pavarų dėže, naujoji transmisija gavo trumpesnes pirmąsias pavaras, o tai leido silpnam automobiliui greičiau įsibėgėti. Na, bent jau simboliškai. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

6 laipsnių pavarų dėžę turėjęs „Punto“ iki 100 km/val. įsibėgėdavo per 16 sekundžių arba 0,5 sekundės greičiau nei modelis su 5 pavarų dėže. 

Antrojoje dešimtojo dešimtmečio pusėje šešių pavarų dėžės nustojo būti pavieniais inžineriniais eksperimentais.

Štai, 1996-aisiais pasirodęs „Peugeot 306 GTi6“ net savo pavadinimu akcentavo specialiai lenktynių padalinyje sukonstruotą naujovę.

Beveik tuo pat metu šeštoji pavara tapo prieinama ir „premium“ segmento pirkėjams, pasirinkusiems atnaujintą „BMW M5“, „Porsche 968“ ar išskirtinės komplektacijos „BMW 740i“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų