Valgymo sutrikimai tarp paauglių: pirmieji ženklai, kurių tėvai gali nepastebėti

Ši tendencija matoma ne tik užsienio statistikoje. Ją savo praktikoje pastebi ir „ID Clinic“ gyvensenos medicinos specialistė Kotryna Nausėdė, parengusi šį straipsnį. Į konsultacijas vis dažniau atvedami paaugliai, kurių tėvai jau būna pastebėję progresavusius valgymo ir elgesio pokyčius.

Kas iš tikrųjų yra valgymo sutrikimas?

Valgymo sutrikimai – tai ne trumpalaikis noras laikytis dietos ar praeinanti paauglystės fazė, kaip kartais manoma, o rimti psichikos sveikatos sutrikimai, galintys turėti sunkių pasekmių ir fizinei sveikatai.

Dažniausios formos paauglystėje – nervinė anoreksija, kai ribojamas maisto kiekis ir jaučiama baimė priaugti svorio, nervinė bulimija, kuriai būdingi persivalgymo epizodai ir kompensacinis elgesys, pavyzdžiui, vėmimas, laisvinamųjų vartojimas ar pernelyg intensyvus sportas, bei vengiantis arba ribojantis valgymo sutrikimas (ARFID), kai maisto vengimas nesusijęs su kūno vaizdu, o, pavyzdžiui, su jusliniu jautrumu ar nerimu.

Tėvams labai svarbu žinoti, kad valgymo sutrikimas gali išsivystyti ir normalaus ar didesnio svorio paaugliui. Vis dar gajus mitas, kad valgymo sutrikimą visada galima atpažinti iš itin liekno kūno. Tačiau vien kūno masės indeksas neleidžia atmesti valgymo sutrikimo – rimtų problemų gali turėti ir paauglys, kurio svoris nėra mažas.

Būtent todėl liga kartais pastebima pavėluotai, kai jau atsiranda medicininių komplikacijų – tėvai paprasčiausiai nesitiki jos matydami vaiką, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo sergantis.

Ženklai, kuriuos tėvai gali pastebėti per vėlai

Vienas sudėtingiausių šios ligos bruožų – sergantysis gali greitai išmokti ją slėpti. Paauglys retai pasakys, kad bijo priaugti svorio – dažniau kalbės apie norą sveikai maitintis ar daugiau sportuoti. Šie žodžiai patys savaime nėra sutrikimo požymis, tačiau verta sunerimti, kai toks noras tampa vis griežtesnis ir nelankstus, o kartu atsiranda kitų ženklų.

Tėvams verta atkreipti dėmesį į maisto slėpimą ar išmetimą, slaptus persivalgymo epizodus, ryškų susirūpinimą kalorijomis ar vadinamuoju „švariu“ maistu, taip pat pastebimą kūno apimčių mažėjimą, kurį paauglys aiškina tiesiog sveikos mitybos ar sporto rezultatu.

Kitas signalas gali būti iškreiptas savo kūno vertinimas, kai paauglys save mato per storą ar netobulą, nors aplinkiniai to nemato. Nerimą gali kelti ir staigus, intensyvus sportavimas, tapęs privalomu ritualu, o ne malonia veikla, arba dažnas pasitraukimas į vonios kambarį iš karto po valgio, galintis signalizuoti apie vėmimą.

Yra ir fizinių ženklų, kuriuos gali pastebėti šeimos gydytojas ar patys tėvai. Pavyzdžiui, nubrozdinimai ar sukietėjusi žymė ant rankos krumplių – vadinamasis Raselio simptomas (Russell's sign), galintis atsirasti dėl pakartotinio dantų kontakto su ranka sukeliant vėmimo refleksą.

Dėl dažno vėmimo taip pat gali padidėti paausinės seilių liaukos, todėl veidas skruostų srityje kartais atrodo pilnesnis, nors kūno svoris mažėja. Kiti galimi požymiai – sausa oda, plaukų slinkimas, pūkuoti plaukeliai ant kūno (lanugo), sutrikęs mėnesinių ciklas, žemas kraujospūdis ar sulėtėjęs pulsas.

Ką specialistė mato savo praktikoje?

„Į konsultacijas atvestų paauglių atvejais dažnai matau, kad susitelkimas į kūną ima nustelbti kitas gyvenimo sritis – atsiranda stiprus troškimas būti lieknam arba itin raumeningam“, – pastebi „ID Clinic“ gyvensenos medicinos specialistė Kotryna Nausėdė.

Už šio troškimo gali slypėti labai skirtingi dalykai: nerimas, perfekcionizmas, poreikis kontroliuoti bent vieną gyvenimo sritį, kai kitos atrodo nevaldomos, socialinių tinklų spaudimas ar sportinė aplinka, kurioje kūno forma tapatinama su žmogaus verte.

Specialistė taip pat pastebi, kad sutrikimą gali paskatinti tėvų ar bendraamžių komentarai apie kūną, pasakyti be jokios blogos intencijos. Todėl verta vengti pastabų apie paauglio išvaizdą, ypač kai jos skamba kaip vertinimas.

Kodėl reikalingas komandinis gydymas?

Valgymo sutrikimų gydymas retai apsiriboja vienu specialistu. Dažniausiai reikalingas kompleksinis požiūris: šeimos gydytojas įvertina medicininę būklę, mitybos ar gyvensenos medicinos specialistas dirba su mitybos atkūrimu ir su maistu susijusiomis baimėmis, o psichikos sveikatos specialistas – su emociniais ir psichologiniais sutrikimo veiksniais. Priklausomai nuo situacijos, gali būti taikoma šeimos terapija, kognityvinė elgesio terapija ar paaugliui pritaikyta individuali terapija.

Kai kuriais atvejais reikalinga ir medikamentinė pagalba gretutinėms būklėms, pavyzdžiui, nerimui ar depresijai gydyti. Ankstyvas kreipimasis į specialistus reikšmingai gerina prognozę tiek fizinio, tiek psichologinio sveikimo požiūriu.

Jei tėvai pastebi bent kelis iš minėtų ženklų, verta neatidėliojant pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar specialistu, dirbančiu su paauglių mityba ir psichikos sveikata. Kuo anksčiau sutrikimas atpažįstamas ir pradedama teikti tinkama pagalba, tuo didesnė sėkmingo sveikimo tikimybė.

Šaltiniai:

Luginaah, N. A., Dhillon, S., Batung, E. S., Ziegler, B. R., & Luginaah, I. (2025). The impact of the COVID-19 pandemic on children and adolescents eating disorders: A systematic review. Children and Youth Services Review.

Tan, J. S. K., Tan, L. E. S., Davis, C., & Chew, C. S. E. (2022). Eating disorders in children and adolescents. Singapore Medical Journal, 63(6), 294–298.