REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
79
Henrikui Daktarui – 60! Prisiminė klaidą, kuri negrįžtamai pakeitė jo gyvenimą Audriaus Bareišio nuotr.

1957-ųjų gruodžio 12 d. gimė nusikalstamo pasaulio autoritetu iki šiol vadinamas Henrikas Daktaras. Iki gyvos galvos nuteistas ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę atliekantis H. Daktaras būtent šiandien mini savo 60-metį.

79

1957-ųjų gruodžio 12 d. gimė nusikalstamo pasaulio autoritetu iki šiol vadinamas Henrikas Daktaras. Iki gyvos galvos nuteistas ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę atliekantis H. Daktaras būtent šiandien mini savo 60-metį.

REKLAMA

Nors jubiliejus gražus, bet džiaugtis Henytė neturi dėl ko. Kaip prisimena pats, tik 50-metį jam pavyko atšvęsti laisvėje: „Tiek 20-metis, tiek 30-metis, tiek 40-metis, tiek, štai dabar, ir 60-metis – už grotų. Sunku pasakyti, ar sulauksiu 70-mečio. Apie tai dabar tikrai negalvoju.“

Prieš pat savo 60 metų jubiliejų H. Daktaras sutiko duoti išskirtinį interviu naujienų portalui tv3.lt. Sužinokite, kokiomis nuotaikomis gyvena H. Daktaras.

- 60 metų. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?

- Taip, 60 metų, net nesitiki, kad jau tiek. Senas jau, net gėda pagalvoti, kad 60 metų man (šypsosi – aut. past.).

REKLAMA
REKLAMA

- Ką jums reiškia šis solidus jubiliejus?

- Absoliučiai nieko, kalėjime stengiuosi gimtadienių nešvęsti. Nesidomiu nei savo, nei kitų gimtadieniais. Nors ir prašau kalėjimo administracijos, kad leistų iš parduotuvės nusipirkti bent kokį tortą, pyragą. Bet čia faktiškai viską uždraudė. Gal gimtadienio proga ir leis. Antrą kartą 60 metų jau nesulauksiu. Iki 120 galiu ir neišgyventi (juokiasi – aut. past.). Gal gimtadienio proga duos papildomą pasimatymą su šeima. Čia nieko negali žinoti.

REKLAMA

- Tai planuojate, kad žmona, vaikai aplankys?

- Taip, turėtų atvažiuoti žmona, mama, dukra ir sūnus. Toms trims valandoms. Gal iš parduotuvės kokį saldainį/šokoladą nupirksiu. Stengiuosi saldumynų nevalgyti, bet ta proga reikės save palepinti.

- Ką norėtumėte gauti dovanų?

- Kalėjime? Nieko. Na, gal nebent tortą. Seniai ragavau. Kavos. O jei dar konjakėlio 50 gramų, tai jau visas gimtadienis (šypsosi – aut. past.). O jei rimtai, geriausia dovana tokiomis sąlygomis – artimi žmonės. Turėtų brangiausi žmonės atvykti. Dėl jų tik ir gyveni šiame pasaulyje, kitaip jis būtų beprasmis, kai gauni bausmę iki gyvos galvos. Nebūtų be jų verta ir gyventi.

REKLAMA
REKLAMA

- O anūkų jūsų vaikai negalės atsivesti į pasimatymą?

- Ne, gali tik trys suaugę būti vienu metu. O anūkai priskiriami suaugusiems žmonėms. Kartą leido, tai paskui visi problemų daug turėjo. Buvo trys suaugę ir du anūkai. Nepatiko kai kuriems žmonėms tai.

Taip gimtadienį ir švęsiu kalėjime. Gaila, 60 metų juk. Bet tik 50-tą jubiliejų švenčiau laisvėje, nes tiek 20 (bendroje zonoje), tiek 30 (Sibire), tiek 40 (Vilniaus zonoje) metų proga buvau nelaisvėje.

- Iš tiesų, beveik jau buvote gavęs išankstinę dovaną, kai visai nedaug trūko, kad būtumėte perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Kas nutiko?

- Prokuroras vienas sugalvojo, kad esą „mano asmeniški interesai perkėlus į Pravieniškes taps aukščiau nei visuomenės“. Aišku, kad man svarbiau žmona ir vaikai. Gerbiu tą visuomenę, bet artimieji – svarbiausia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O teismas palikdamas mane Lukiškėse nusprendė, kad nesu vertas dažniau matytis su šeima. Prokuroras iš viso prikalbėjo nesąmonių. Esą išvažiuosiu į zoną, netoli Kauno būdamas vėl pradėsiu viską organizuoti. Jis pamiršo, kad man 60 metų, tai sakiau, kad jis būdamas 30-ties greičiau galės tą daryti nei kad aš atlikdamas bausmę Pravieniškėse.

Mano visi draugai išmirę. Kas buvo nuo jaunystės, tai arba išmirė, arba meluodami prikalbėjo nesąmonių. Ten jaunimas dabar siautėja, man dar saugotis, kad negaučiau malkų nuo jų. Dar prisakė, kad man ir kaliniams Pravieniškėse grėstų pavojus. Klausiau, tos įkalinimo įstaigos vadovo, ar realus tas pavojus, tai jis atrašė, kad tokios informacijos nėra, nes nesu ten gyvenęs.

REKLAMA

Prokuroras iš lemputės sugalvojo tuos argumentus. Nors pirmoje instancijoje mane jau praleido. Bet kažkas paskambino ir liepė prokurorui mane iki gyvenimo pabaigos laikyti Lukiškėse. Tad pusmečiui viskas nusikėlė. Metė per bortą, pusei metų kritau atgal, kur ir buvau.

- Ar dar tikitės, kad bent 70-metį švęsite laisvėje?

- Kas mane ten išleis? Net į zoną (Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją – aut. past.) bijo išleisti, tai kur čia į laisvę paleis.

- Ar įkalinimo įstaigoje tarp kalinių yra kažkokia tradicija sveikinti su gimtadieniu?

- Tai ten dviese-trise susitinkame. Aš, Vertelka ir Matijošaitis. Tai jie nebent pasveikina. Gimtadieniai čia nelabai yra švenčiami. Kalėjime nėra švenčių, visos dienos vienodos.

REKLAMA

- Bet švenčių dienomis vis tiek kitaip jaučiatės?

- Taip, prisimeni gimines, artimuosius. Bet visos dienos šiaip vienodos. Geriau negalvoti, kad šventės, nes pasidaro tik sunkiau.

- Tai geriausia ir realiausia dovana būtų ta, kad išleistų į Pravieniškes?

- Taip, žinoma. Su žmona galėčiau bent parą laiko pakalbėti. Dabar per tas tris valandas neįmanoma visko apsitarti. Aš senis. O susitinkam kartą per du mėnesius. Jei duoda papildomų pasimatymų, tai kartą per mėnesį susitinkame. Juokauju, kad jaunas kaip zuikis buvau, o dabar kaip garvežys, kol įsigazuoji, jau durys atsidaro ir viso gero.

- Prakalbote apie sveikatą. Kaip jaučiatės?

- Jaučiasi, kad 60 metų. Padidėjo spaudimas. Sąnariai jaučiasi. Nuolat sportuoju. Sporto narkomanas esu. Po sporto spaudimas susitvarko. Be to, kai nesportuoju, tai neturiu nuotaikos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Jums 60 metų. Jei galėtumėte, ką darytumėte kitaip savo gyvenime?

- Jei iš naujo pradėčiau gyventi? (Taip – žurnalistas). Oooo, tai daug kas būtų kitaip. Aš užaugau tarp plėšikų, banditų, žemo intelekto žmonių. Man aiškino, kad mes esame geri, o visi žurnalistai, inteligentai yra blogis.

Taip ir gyvenau galvodamas. Tik paaugęs supratau, kad čia būtent mes esame visi blogi. O jie yra geri. Jei galėčiau sugrįžti atgal, tai organizuočiau verslą su inteligentais, kitas lygis būtų. Su aukštesnio lygio žmonėmis. Daryčiau Lietuvai geriau. Būčiau milijonierius verslininkas. Viską sugebėčiau.

O dabar papuoliau į tą liūną. Kai turėjome „Vilijos“ restoraną, tai atėjo tokie aukšti žmonės ir sakė, kad turi verslą, pažįsti stambius verslininkus, eik su jais ir daryk kartu, nes su nusikalstamu pasauliu tu pražūsi.

REKLAMA

- Kodėl nepasirinkote tokio kelio?

- Nes buvau durnas. Tada man buvo kažkur 36 metai. Kaune veikė 33 gaujos, o aš dirbau kaip „antikorupcijos“ pirmininkas. Buvau „teisėjas“. Per dieną daug konfliktų įvykdavo, turėdavau po 5-6 tokius susitikimus. Visus gesindavau. Kaune būdavo 33 gaujos, bet tvarka buvo. Dievas man davė šitą darbą.

Man siūlė išeiti, bet jei būčiau palikęs viską, tai būtų kilęs karas. Daug jaunų vaikinų būtų žuvę. Aš su visais sugyvendavau. Užaugau tarp jų ir mokėjau su jais bendrauti. Buvo gaila juos palikti.

Bet po to patys pridavė ir apšmeižė. Čia viena didžiausių klaidų mano gyvenime. Nors tie vis, kuriems padėjau mane gerbtų, bet jie į verslus pasuko, kita veikla užsiimti pradėjo ir nebenori su manimi bendrauti, jiems neapsimoka to daryti. Juk sugadinsiu jų reputaciją, o tais laikais buvo garbė su manimi bendrauti.

REKLAMA

Bet viskas yra prieš Dievą. Esu daug gyvybių išgelbėjęs, už tai Dievas man ir padeda. Per stebuklą likau gyvas. Mane ne kartą sprogdino, šaudė. Gal 5 kartus buvau labai arti mirties. Laikas yra duotas kiekvienam ir jo nei atimsi, nei pridėsi. Taip turėjo būti.

- Koks 60 metų gimtadienis jums būtų tobulas?

- Laisvėje. Gamta savo daro. Nesinori numirti kalėjime. Norėčiau namuose mirti, šeimos rate. Tokia mirtis būtų garbingesnė.

- Tarkime, jei jus išleistų, bet nebegalėtumėte gyventi toje prabangoje (Užliedžių dvaras – aut. past.), kokioje gyvenote. Ar sutiktumėte?

- Aš prokuratūrai ir tyrėjams sakiau, kad viską atiduodu – tiek dvarą, tiek bet kurį kitą turtą. Su triusikais palikite, mes su žmona išvykstam į Ispaniją. Geriau ten ubagausim. Bet jiems tas netinka. Jie nori, kad prisipažinčiau, ko nepadariau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kam jiems tas prisipažinimas, jei ir taip iki gyvos galvos esate nuteistas?

- Matai, jie sako, kad yra taip, kad jei aš neprisipažįstu, tai valstybė silpnesnė už mane pasirodys. Negerai taip.

- Tai vienintelė išeitis yra laikyti iki mirties?

- Kažkas panašaus. Jie pyksta, kad esą esu tarsi nusikalstamo pasaulio simbolis į kurį gali visi lygiuotis. O jei sulaužytų mane, tai nebebūtų į ką lygiuotis. Todėl jiems svarbu, kad viską prisipažinčiau. Net ir tai, ko nepadariau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų