Apžvalgininkai teisūs sakydami, kad Olandijos ir Prancūzijos rinkėjų sprendimas atmesti Europos Sąjungos Konstituciją grindžiamas skirtingomis baimėmis, ir teisingai pažymi, kad tos baimės mažai susijusios su naujos ES sutarties nuostatomis.

Tačiau viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių abi šalys atmetė Konstituciją, yra iš esmės ta pati, žyminti ne ką kita kaip filosofinę Europos integracijos krizę. Abiem atvejais Europos Sąjungos senbuvės, atrodo, suabejojo kertiniu ES principu. Jos nusprendė, kad Europos Sąjungoje gal jau per daug liberalizmo.

Olandai pabūgo vieno liberalizmo ir Europos Sąjungos kertinių principų - žmonių judėjimo laisvės. Tiksliau, ne judėjimo laisvės žmonių, kurie yra „nuosaikūs europiečiai“, o žmonių, kurie yra musulmonai fundamentalistai. Olandams Turkijos priėmimo į Europos Sąjungą galimybė, ko gero, sukėlė ne tiek baimės dėl pačių turkų, kurie pakankamai nuosaikūs, kiek sustiprino baimę, kad gausiai Europoje apsigyvenantys musulmonai, atrodo, ne tik neperima kertinių liberalios visuomenės principų, ypač tolerancijos kitaminčiams ir kitiems tikėjimams, bet juos tiesiai šviesiai atmeta, o politinis elitas šios problemos nesiryžta spręsti.

REKLAMA

Šią baimę ypač paaštrino pernykštis olando kino režisieriaus Theo van Gogho nužudymas. Van Goghas susilaukė grasinimų sukūręs filmą „Nusižeminimas“ apie moterų padėtį musulmoniškose šalyse. Režisierių gatvėje nušovė islamistas, paskui dar perpjovė jam gerklę ir prisegė prie jo kūno atsišaukimus prieš Vakarų šalis, žydus ir pasaulietę politikę iš Somalio Ayaan Hirsi Ali, kuri parašė van Gogho filmo scenarijų.

Liberalizmo krizė olandų visuomenėje pasireiškia plataus masto viešomis diskusijomis: kiek galima toleruoti netoleranciją? T.y. kaip turėtų elgtis liberalūs žmonės su žmonėmis, kurie iš principo, remdamiesi sąžinės ir tikėjimo laisve, atmeta liberalizmą?

Vakarų visuomenėse ilgai šios liberalizmo dilemos neteko svarstyti, nes religinis užsidegimas, iškeliantis ištikimybę Dievo įsakymams ir jais grindžiamą dorovę prieš pasaulietiškus įstatymus, Europoje jau seniai užgeso. O su ideologiniais liberalizmo priešais, tokiais kaip kairiųjų teroristai, kadangi jų buvo nedaug, galima buvo elgtis kaip su paprastais kriminaliniais nusikaltėliais. Socialinio liberalizmo principais ilgą laiką Vakarų visuomenėse mažai kas abejojo (o išorinių priešų, kaip antai komunistų šalys, Vakarų šalių vidaus politikai keliamas pavojus atrodė suvaldomas įprastomis, t.y. su liberalizmu neprasilenkiančiomis priemonėmis). Daug kas užmiršo, koks tas liberalizmas iš tiesų gali būti trapus.

REKLAMA

Niccolo Machiavellis populiariojoje kultūroje nelaikomas dideliu liberalu. Bet jis liberalizmo problemą gerai suprato, pabrėždamas, kad pasaulis nėra palankus tokios rūšies gerumui. Būdamas tokiu būdu „geras“, kai aplink tiek yra „blogų“, ilgai neišliks nei tavo gerumas, nei tu pats! Kas nori, kad šiame pasaulyje išliktų nors kiek gėrio ir gerų žmonių, turi, anot Machiavellio, išmokti kartais būti „negeras“. Machiavellio patarimą galima suvokti kaip patarimą liberalams ir kitiems „geriesiems“, kad su neliberaliais žmonėmis elgdamasis liberaliai gali pražudyti tą patį liberalizmą apskritai.

Filosofas Emanuelis Kantas, žinoma, su tuo nesutiktų, kaip su tuo nesutinka daugelis šiandienos liberalų. Anot Kanto, mes privalome būti „geri“, kad ir kokie būtų to padariniai. Negalime išsižadėti principo, nes bijome, kad laikydamiesi jo susilauksime neigiamų padarinių. Turime būti teisingi, net jei dėl to prapultų pasaulis! - pareiškė Kantas.

Jei žmonės su tuo nesutinka - jei nemano, kad paaukoti pasaulį arba tai, kas jame yra gera, vardan gerumo yra logiška ar reikalinga, tai turbūt yra dėl to, kad jiems gėrio buvimas reiškia ne tik ištikimybę gėrio principams, bet ir konkretų gėrio bei gerų žmonių buvimą ir išlikimą pasaulyje. Jie gal tik tada išaukština toleranciją, kai gali būti tikri, kad tolerancija tolerantiškų žmonių ir tolerancijos apskritai nepražudys. Kaip pažymėjo vienas tokios rūšies liberalas: „Liberalizmas nėra savižudybės paktas“.

REKLAMA

Bet liberalizmas tokiu atveju vertybių skalėje užima ne pirmą, o antrą vietą ir yra aukojamas, jei laikymasis jo kelia grėsmę liberalizmo arba bent liberalių žmonių išlikimui. Tai savo ruožtu yra dilema, nes kartais gali tekti ginti liberalizmą neliberaliais veiksmais. Tobulas liberalizmas arba tolerancija ne tik kad neįmanomi, bet ir tie neliberalūs veiksmai, nors ir liberalizmo vardan - kaip dažnai sakoma apie karą su terorizmu - kelia grėsmę tam pačiam liberalizmui, kurį neva giname. Vienintelis nuoseklus šios dilemos sprendimas yra nurodytas Kanto. Tie, kuriems toks sprendimas nepriimtinas, tenka blaškytis. Geriausiu atveju randami nenuoseklūs, pragmatiški sprendimai, kurie, reikia viltis, nekelia liberalizmui didesnės grėsmės, nei jam kelia jo priešai!

Prancūzijoje tokios baimės, atrodo, šiek tiek lėmė ES Konstitucijos referendumo rezultatus - ir čia būgštaujama dėl kai kurių musulmonų neliberalumo, pvz., dėl arabų rajonuose siautėjančių gaujų, užpuldinėjančių merginas, atsisakančias dengti savo veidą, ir dėl šalyje veikiančių islamistų kuopelių, atmetančių kertinius prancūziško ir europietiško socialinio liberalizmo principus. Bet rezultatams dar didesnę įtaką, atrodo, turėjo prancūzų baimė, kad „angloamerikietiškas liberalizmas“, kuris neva lydės ES Konstitucijos priėmimą, reikš blogesnį gyvenimo lygį.

REKLAMA

Šiuo atveju iškyla panaši liberalizmo problema: norima liberalizmo pliusų - augančio ūkio, darbo vietų, didesnių mokesčių įplaukų, laiduojančių plataus masto gerovės valstybę, kurias tegali sukurti privati, laisva ekonomika. Tačiau nenorima tos konkurencijos, kuri yra laisvo ūkio prielaida, kuri verčia dirbti našiai, nuolat ieškoti naujų nišų pasaulio ūkyje, kuriame tiek nebereikia brangiai dirbančių žemdirbių ir gamyklų darbininkų. Ekonominio liberalizmo teoretikai žadėjo, kad laisva prekyba praturtins visas šalis, tačiau nepažadėjo, kad kiekvienoje šalyje žemdirbiai, staliai, mūrininkai ar gamyklų darbininkai gyvens labai gerai. Ir štai išryškėja dar viena liberalizmo dilema: laisva prekyba, kapitalo ir darbo judėjimo laisvė gali pagerinti šalies ūkio padėtį, tačiau nėra jokių garantijų, kad tai pagerins visų jos piliečių ūkio padėtį. Šalyje, kurioje labai daug piliečių dirba darbus, kuriuos daug našiau gali dirbti kitų šalių darbininkai, nereiktų stebėtis, kad didelio pritarimo nesusilaukia nauji įstatymai ar sutartys, kurios konkurenciją padidintų, ir kad vietoj to ieškoma priemonių nuo tokios konkurencijos apsisaugoti.

Bet kaip nėra garantijų, kad ekonominis liberalizmas kiekvienam žmogui bus naudingas, taip ir nėra gero būdo nuo pasaulinės konkurencijos apsisaugoti, neišsižadant esminių laisvių ir tos pačios gerovės, kurios nuolat siekiame. Uždrausdami verslininkams ir bendrovėms savo kapitalą pervesti į užsienio filialus, tik atbaidome investicijas į savo ūkį. Uždrausdami pigių prekių importą, kenkiame savo šalies vartotojams, smunka jų pragyvenimo lygis. Trukdydami iš užsienio atvykstantiems asmenims dirbti ir verstis mūsų šalyje, išsižadame ne tik mokesčių pajamų šaltinio, bet ir kūrybiškumo bei energijos žmonių, kurie savo idėjomis ir užsidegimu galėtų išjudinti mūsų ūkį, sukurti naujų darbo vietų ir prisidėti prie mūsų pačių gerovės.

Ir šios liberalizmo dilemos sprendimas, atrodo, gali pareikalauti neliberalių priemonių: gali tekti neliberalia politika subsidijuoti, remti, gelbėti žmones, nesugebančius išsiversti naujose, liberalesnėse sąlygose, siekiant išvengti socialinių krizių ir priešiškumo permainoms, kurios ilgainiui šaliai ir daugumai žmonių bus naudingos. Tačiau kovoje su netolerancija, kaip ir su neliberaliomis priemonėmis, ir čia tos neliberalios priemonės kelia grėsmę liberaliems tikslams, kurie vis stumiami į ateitį vardan pataikavimo rinkėjams ir nesitaikymo su tikrove. Jei Prancūzijos politikai nors aiškintų rinkėjams, kad tik liberali ūkio politika ilgainiui laiduos ūkio augimą ir darbo vietas, žadėdami pereinamuoju laikotarpiu pagalbą tiems, kuriems sunku prisitaikyti. Anaiptol tokie politikai kaip prezidentas Jacques’as Chiracas (Žakas Širakas) tikina rinkėjus, kad Prancūzija kaip nors atsiribos nuo pasaulio ūkio ir globalizacijos veiksnių ir viskas bus kaip lig šiol. Tik tada neturėtume stebėtis, kad rinkėjų nuotaikos atitinkamai nukrypsta prieš ekonominę integraciją su tokiomis šalimis kaip Lietuva, kurios Prancūzijai ir jos kaimynėms tampa vis rimtesnėmis varžovėmis.

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Įspėja dėl „FaceApp“
DABAR RODOMA
Įspėja dėl „FaceApp“
DABAR RODOMA
Romainiuose nudurtas jaunas vyras
DABAR RODOMA
Įtariamoji nužudymu suimta trims mėnesiams
DABAR RODOMA
Moteris pas gydytojus papuls tik 2021 m.
DABAR RODOMA
Liūtis skandino Tauragę
DABAR RODOMA
Vilniuje rastas apdegęs lavonas
DABAR RODOMA
Pasikeitus prezidentui bus pokyčių ir Vyriausybėje
DABAR RODOMA
Paštininkai vis dažniau lieka apkandžioti
DABAR RODOMA
Vilniuje nugriovė kryžių
DABAR RODOMA
Klaipėdos zoologijos sode susirūpinimas kankinamais gyvūnais
REKLAMA
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų