Kam praneštumėte, gatvėje, namų kieme ar kur kitur išvydę mušamus vaikus? Ir ar apskritai praneštumėte? Štai, ką sako gyventojai:
„Mintinai nežinau tų numerių, bet skambinčiau 112 ir atsilieptų, suteiktų pagalbą informacijai.“
„Nežinau, aš tikriausiai skambinčiau į policiją ar tuo bendruoju pagalbos numeriu ir tikėčiausi, kad mane nukreiptų.“
Per keturis savo veiklos mėnesius Vaiko teisių linija sulaukė apie poros tūkstančių skambučių. Skambina ir patys vaikai dėl savo brolių, seserų, smurto prieš juos. Skambina pranešti apie patiriamą fizinį skausmą, sukeltą tėčio ar mamos.
„Tai vienas iš tų, ką vaikai aiškinasi pranešdami, kad aš patiriu fizinį smurtą. Mane tėtis du metus muša ir aš dabar einu iš mokyklos, man tikrai labai baisu grįžti. Ką jūs darytumėt, kaip reaguotumėt. Ar aš turiu jums pranešti, ar policijai?“, – kalba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Alytuje įsikūrusiame centre skambučių linijos veikia darbo dienomis. Prie telefonų dirba tam apmokyti specialistai, pasiruošę nedelsiant reaguoti ir išsiųsti tarnybas į įvykio vietą. Iniciatyva „Vaiko rytojaus nepalik rytojui“ siekiama, kad skambučių ir pranešimų apie galimą smurtą prieš vaikus – psichologinį, fizinį, seksualinį – būtų kuo daugiau. Ir kad kiekvienam rūpėtų.
„Šita kampanija tikiuosi neturės pabaigos todėl, kad kiekvienas atvejis, kuomet mes pamatome nebūtinai akivaizdų reiškinį, kai vaikas patiria smurtą. Tačiau kyla dvejonė ir dėl užslėpto vaiko elgesio: nedrąsumą, neįsitraukimą į klasės veiklą, kažkokios lyg baimes“, – teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Pagalbos linija skambina ne tik vaikai, bet ir tėvai.
„Tėvai sako aš nežinau, kaip būti. Mane taip auklėjo. Nu vat niekaip nesusikalbam ar matematika sprendžiat arba neklauso, kada pareiti ar savo kambario nesitvarko. Aš nežinau, kaip susivaldyti. Toks užkyla pyktis. Tai tikslas – kviesti žmones keisti savo elgesį“, – aiškina I. Skuodienė.
Anot specialistų, nors šalyje suvokimas apie vaikų auklėjimą keičiasi, liūdna, tačiau visgi didelė dalis tautiečių dar vis mano, kad vaiką bausti fizinėmis bausmėmis – suduodant rykšte, diržu – yra tinkama auklėjimo priemonė. Na, o vaikams kartais sunku identifikuoti smurto apraiškas. Todėl užaugus su šia našta, pasireiškia liekamieji reiškiniai.
„Išlenda kaip netikėti impulsai. Kaip noras save žaloti, kaip agresija prieš kitus kartais arba noras skriausti mažesnius ir jaunesnius, gyvūnus. Išsilieti ant gyvūnų. Pradedama skriausti gyvūnus“, – aiškina psichologė, psichoterapeutė doc. dr. Asta Adler.
Didžiausią nerimą psichologams kelia paauglių destrukcija užaugus blogą pavyzdį rodžiusiuose šeimose.
„Neramina iš tikrųjų labai augantys savižalos mastai. Dėl to, kad paaugliai labai ir eksperimentuoja. Ir ieško. Jie nori atsiskirti nuo šeimos. Išlaikyti savo autonomiją ir neparodyti, kad jiems yra blogai“, – kalba doc. dr. A. Adler.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė pristatė ir tarptautinį ženklą, kuriuo vaikas maskuoja savo riziką gerovei. Išvydus tokį ženklą, suaugęs žmogus turėtų nedelsiant susirūpinti:
„Užlenkiame nykštį, visais kitais pirštais jį uždengiame ir gaunasi tokiu būdu suspaustas kumštis.“
Praėjusiais metais mūsų šalyje kone trys tūkstančiai vaikų galimai patyrė smurtą. Tačiau realūs skaičiai gali būti dar didesni.
