• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tačiau jis buvo. Su šiuo okupantu  Lietuva kovojo taip pat,  kaip ir su Sovietų sąjunga. Tik nešaudė, bet grūmėsi kietai ir dėl to kentėjo ne ką mažiau, kaip nuo sovietų. Apie jį kalbėti paskatino  į mano rašinius apie partizanus „Balsas.lt“ ir  “Bernardinai.lt” tinklapiuose kai kurių skaitytojų atsiliepimai, kuriuose dar vis padvokia senos bolševikinės atrūgos, teršiančios  partizanus  hitlerinio nacizmo pamazgomis.

REKLAMA
REKLAMA

Banditai, naciai, tie vadinami partizanai, nekaltų žmonių žudikai, Hitlerio paslaugūnai, Lietuvą  Vokietijai parduoti siekę, o tu siūlai jiems paminklą statyti, net mūsų sostinėje Vilniuje, dar gana gausokai pilasi sovietinės srutos ant  šių  lietuvių tautos didvyrių  garbingų vardų.

REKLAMA

Kaip atsakymą į šias nesąmones siūlau jiems susipažinti su  neseniai Vilniaus universiteto išleista žinomo išeivijos politologo prof. dr.Tomo Remeikio knyga “Lithuania under German occupation 1941 -1945”. Tai leidinys anglų kalba -dėl to knyga darosi dar naudingesnė, nes  šia  jautria tema, šiurpią  tikrovę  pateikianti, svetimomis kalbomis  lietuvių literatūra dar labai  reta.

REKLAMA
REKLAMA

732 psl. dokumentų  rinkinys, neabejotinai įrodo lietuvių, net vokiečių “paslaugūnais” laikomų kai kurių tuometinės savivaldos viršūnių, nuolatinę atkaklią kovą su naciškuoju  okupantu dėl lietuvių tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės. Tai išskirtinai vertingas dr. Remeikio darbas, nes tuolaikinę lietuvių tautos bei jos valstybės padėtį ir lietuvių nusiteikimą vokiško okupanto atžvilgiu  parodo neabejotinai autentiškais dokumentais, kurie griauna dar ir šiandien  daugelio metamus kaltinimus lietuviams už neva  bendradarbiavimą su naciais. Knygoje  sutelkti dokumentai, daugiausia atranka iš  jų gausios krūvos Lietuvos valstybiniame archyve, aiškiai paliudija, kad jokio lietuvių bendradarbiavimo su naciais nebuvo, bet visą okupacijos laikotarpį vyko jų ryškus  pasyvus pasipriešinimas, siekiant  išsprūsti iš  Vokietijos replių, bet taip pat  išvengiant  ir sovietinės  okupacijos sugrįžimo. O  tautai tai buvo ypatingai sunkus uždavinys, dargi priimant dėmesin, kad nė kokios pagalbos iš niekur Lietuva nesulaukė, nors, tiesiog aklai Vakarais pasitikėdama,  jos tikėjosi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gal čia  kenkė ir  perdėtas “pūtimas” apie vokiečių sutikimą su gėlėmis  pirmosiomis  Vokietijos – Sovietų sąjungos karo dienomis, nors  gėlės vokiečių kariams, be abejo, buvo tiesa, nes  įžūliai bjaurūs  1940 -1941 sovietų okupacijos metai ir trėmimai savaitę prieš karą  buvo tokie siaubingi, kad lietuviai ir patį velnią būtų džiugiai sveikinę, jeigu sovietus iš Lietuvos jis būtų vijęs. Nors, bent Iš dalies, sveikinimai turėjo dar ir kitą prasmę. Lietuvių tauta  pati jau buvo sukilusi prieš sovietinį okupantą, pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, vokiečius sutiko kaip draugiškos kaimynės karius, kovojančius prieš bendrą  priešą. Buvo vilties, kad ir Vokietija galbūt santykiaus su Lietuva  kaip su nepriklausoma valstybe.Tačiau padėtis greitai keitėsi, ir po šešių savaičių  ši viltis žlugo: į Lietuvą atvyko nacių partijos civilinė valdžia, panaikino sukilimo pastatytą vyriausybę ir įvedė savo, jau kaip okupanto, valdžią. Ir Lietuvai vėl nieko kita nebeliko, kaip tik stoti į kovą ir prieš šį naują okupantą..Tačiau ji prasidėjo kiek vėliau, nes vokiečiai bandė žaisti gana gudrų politinį žaidimą  ir juo  šio karo pradžią šiek tiek nutęsė.

REKLAMA

Gerai žinodami lietuvių  tautos nusiteikimą  prieš sovietus ir norėdami jį išnaudoti, Lietuvai jie davė neva savivaldą. Paliko sukilimo sudarytos vyriausybės iš dalies atkurtą buvusią, iš dalies sukurtą naują  Lietuvos valdymosi sandarą, duodami jai ir šiek tiek laisvės. Vyriausias Lietuvos ; valdytojas, iš Berlyno atsiųstas nacis Adrian T. von Renteln, šalia savęs iš žinomų lietuvių sudarė generalinių tarėjų tarybą, pagal  pareigas - lyg kažkokį ministrų kabinetą, jos pirmininku pakvietė buvusį  Lietuvos  kariuomenės generolą Petrą Kubiliūną, pagal pareigas – lyg ministrą  pirmininką, taip sukurdamas kažkokį lyg ir savarankiškos  Lietuvos vadovybės įvaizdį. Tačiau  netruko paaiškėti, kad tai tik įvaizdis ir tebuvo, nes per šią tarybą, tiksliau - per jos pirmininką,  Lietuvą valdė jis pats. Kietai ir griežtai. Per jį tuojau pat išryškėjo ir tikrieji  Hitlerio valdomos Vokietijos tikslai: išnaudoti Lietuvos ūkį karo reikalams, vieną dalį Lietuvos jaunimo įjungti į karo lauko veiksmus - čia buvo panaudoti sukilimo vyriausybės suorganizuoti lietuvių batalionai kaip atkuriamos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pradžia -  kitą dalį išsivežti į Vokietiją darbams, o kraštą kolonizuoti, atkeliant  į jį vokiečius ir pirmiausia įsodinant juos į  sovietų ištremtų lietuvių sodybas. Vokietijos frontui prieš  Sovietų sąjungą stiprinti iš  buvusios  Lietuvos kariuomenės dalinių  suorganizuoti  vokiečių stropiai prižiūrimą  lietuvių  SS  legioną.

REKLAMA

Šiuos  tikslus supratusi, Lietuva  pradėjo vokiečiams  priešintis. Tačiau čia  ryškėjo  ir viena didelė bėda. Knygos autorius dr.Tomas Remeikis ją  aptaria taip:

“Lietuvos inteligentija buvo stipriai provakarietiška, bet kaip jai elgtis grįžtančios sovietų armijos atžvilgiu? Vakarai Lietuvai nepriklausomybės užtikrinti  fiziškai negalėjo, taip  palikdami ją vieną  nuo naujos okupacijos gintis ir  kaip nors išsilaikyti iki karo pabaigos, kurį, be abejo, turėjo laimėti Vakarai…”

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O tuo laiku jų žavus dokumentas, garsioji Atlanto Chartija, kuria Lietuva visu šimtu nuošimčiu pasitikėjo ir laikė visų savo kovų dėl laisvės atrama, užtikrino Europos grąžinimą į prieškarinę padėtį. Todėl, pagal Remeikį, Lietuvai reikėjo imtis kažkokios prieštaringos politikos: gretintis su Vakarais, tačiau bent šiek tiek taikytis ir prie vokiečių ir kartu su jais gintis nuo gresiančios  sovietų okupacijos, kad  išvengus lietuvių tautos genocido, vykdyto 1940-1941 metais. Todėl Lietuvai reikėjo kartu ir kovoti prieš  vokiečius, bet kartu ir prie jų derintis bendrai kovai prieš  Sovietų sąjungą. Tokia  politika  Lietuva tegalėjo užsiimti su naciškuoju okupantu grumdamasi tik pogrindiniu ir tik šaltu karu. Šį būdą lietuviai ir rinkosi. Kaip jis vyko, gana aiškiai ir, manyčiau, pakankamai tiksliai  parodo šis išeivijai jau gerai  pažįstamo ir Lietuvai neblogai  žinomo mokslininko politologo  prof. dr. Tomo Remeikio dokumentų rinkinys. Būdingas ir prigimtimi, ir turiniu, ir ypač keliu į Vakarus, stropiai kontroliuojamos  okupacijos laikotarpiu. O šis kelias  buvo galimas irgi tik dėl pasirinkto lietuvių kovos būdo – šiokio tokio prisiderinimo prie vokiečių, įsigyjant bent šiokį tokį jų pasitikėjimą.

REKLAMA

Turbūt niekam nereikia  aiškinti, kad okupanto įvairiausi nurodymai  okupuotiems pavaldiniams  ir pavaldinių  įvairiausi atsiliepimai, slapti  bei vieši,  vyko ne tik  žodžiu, bet ir raštu. Raštų  turinys  sudarė  daugiau ar mažiau tikrovišką  Lietuvos padėties vaizdą. Tačiau  jį susidaryti galėjo ne tik  tų raštų paliesti pareigūnai ar įstaigos, bet ir pašaliniai žmonės, pašalinės įstaigos, svetimos valstybės, net ir priešai. O šiuo atveju ir Vokietijos  priešas - Vakarai.

REKLAMA

O tai ypač svarbu buvo  prieš okupantus  kovojančiai Lietuvai, kartais net tų pačių Vakarų  nacių  paslaugūne įtariamai, nes kas šalia  pačių kovotojų galėjo žinoti  apie  pogrindžio  kovą  okupanto kietai prižiūrimoje,  nuo pasaulio uždarytoje,  Lietuvoje, kai visa  vieša  žiniasklaida buvo  okupanto  rankose. Taip pat turbūt niekam nereikia aiškinti, jog  okupantui buvo  itin svarbu, kad apie jų okupuoto krašto padėtį kiti žinotų tik tiek ir tik taip, kaip okupantas nori, todėl  visuomet visi okupantai  jų nenorimas skleisti žinias stropiai  saugo. Taip buvo daroma  ir  Lietuvoje. Tačiau Lietuvos pogrindis vis dėl to sugebėjo pro tą užtvarą  pralįsti ir visas norimas žinias įteikti nacių priešui, šiuo atveju - Vakarams, tiesiog į rankas. Ir ne taip sunkiai.

Dėl susidarytų sąlygų kai kurie savivaldos pareigūnai lietuviai nekliudomi ir nekratomi iš Vilniaus ir Kauno galėjo nuvažiuoti į Berlyną. O čia gyvenantieji lietuviai žinojo kelią į Švediją  ir juo palaikė ryšį su Švedijoje likusiais buvusiais nepriklausomos  Lietuvos atstovybės  pareigūnais, bendraujančiais  su Stokholme veikiančia JAV atstovybe. Ši gautus dokumentus tuojau pat išversdavo į anglų kalbą ir diplomatiniu keliu persiųsdavo į  Vašingtoną. Tokiu būdu  JAV vadovybė žinojo, kas iš tikrųjų Vokietijos okupuotoje Lietuvoje darosi. Smulkiau  apie tai  papasakosiu  kitame rašinyje, išryškindamas ir svarbesnių dokumentų, liečiančių  okupuotos Lietuvos kovą su naciškuoju okupantu, turinį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų