Natūralią baimę nugalėjo motyvacija – noras išvyti okupantus ir užtikrinti, kad bent Natalijos sūnus gyventų laisvą, laimingą ir taikų gyvenimą.
Natalija iš Charkivo rodo savo namo sieną, apgadintą rusų sviedinio skeveldrų. Moteris pati jau pradėjo ją remontuoti.
„Per gimtadienį mane „pasveikino“ orkai. Skeveldros skrido tiesiai į namą, stogą ir kiemą. Štai, prašom. Tai, beje, mažylio kambarys, stovi jo stalas. Ir atskrido. Mes jį šiek tiek užcementavome“, – pasakoja savanorė Natalija Novikova.
Per savo gimtadienį moteris buvo namuose su dvylikamečiu sūnumi. Jie per stebuklą išgyveno, o vaikui prireikė psichologinės pagalbos. Tai buvo pirmasis karo smūgis 37-erių Natalijai. O paskutinis lašas buvo, kai jos gyvenimo draugas iš mūšio lauko namo buvo parvežtas karste. Nuo to laiko Natalija nebelaiko užpuolikų žmonėmis.
„Iš pradžių buvo tiesiog šokas. Kaip ir visiems kitiems. O dabar... Negaliu jų vadinti žmonėmis. Aš negaliu ramiai būti namuose. Vasario pabaigoje mano draugą atvežė karste. Kaip jūs jaustumėtės? Aš jų nekenčiu“, – kalba Natalija.
Po šių įvykių Natalija nusprendė tapti savanore ir stoti į frontą. Iki 2014-ųjų moteris turėjo visiškai ramų darbą, tačiau prasidėjus Rusijos invazijai Donbase, ji ėmėsi taktinių mokymų – dirbo policijoje, kurį laiką tarnavo Ukrainos ginkluotose pajėgose, tačiau neturėjo jokios kovinės patirties. Natalija sako, kad dabar atėjo jos laikas, nes ji mokėsi kariuomenėje, įveikė baimę. Jos didžiausia motyvacija – sūnus.
„Noriu, kad jis gyventų taikioje šalyje, noriu, kad niekur nevažiuotų į užsienį. Taip pat noriu, kad mes visi, ne tik mano šeima, bet ir mes visi gyventume ramų gyvenimą, kokį turėjome prieš karą. Mama tam nepritarė, bet tėvas mane palaikė. O mano sūnus? Jis šiek tiek sukrėstas, žinoma, bet mane palaiko“, – tvirtina Natalija.
Natalija ne tik savanoriauja ir kovoja fronto linijoje, bet ir tiesiogiai šturmuoja priešo pozicijas. Jau kelis mėnesius ukrainiečiai laukia dar vienos didelės jų kariuomenės kontratakos. Dėl to Vidaus reikalų ministerija pradėjo kampaniją „Puolamoji gvardija“.
„Priimtas sprendimas suformuoti naujas puolamąsias brigadas. Ukrainoje jų turėsime 8. Jos bus įkurtos Nacionalinės policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Ukrainos nacionalinės gvardijos pagrindu“, – teigia Charkivo srities karinės administracijos vadovas Olegas Sinegubovas.
Savanoriai jau pradėjo aktyvius mokymus. Kadangi daugelis jų neturėjo jokios kovinės patirties – jie mokomi visų karinių pagrindų: kaip elgtis su ginklais, įrengti kovos pozicijas, teikti medicininę pagalbą, ir, žinoma, šturmuoti priešo pozicijas.
„Pratybų metu stengiamės savanoriams perduoti savo patirtį, kurią įgijome 2014–2015-aisiais vykdydami kovines operacijas“, – kalba Ukrainos nacionalinės gvardijos instruktorius „Alex“.
Mokymai vyksta trimis etapais. Bendrieji kariniai mokymai, be kurių nė vienas kovotojas nebus įleistas į mūšio lauką. Specializuotas mokymas: snaiperių, kulkosvaidininkų, granatsvaidininkų, o trečiajame etape – būrių, kuopų ir batalionų užduočių treniruotės.
„Mane pirmiausia motyvuoja mano šeima. Kad jie visada būtų apsaugoti: mano vaikai, žmona, tėvai, giminės. O antra, mane motyvuoja tai, kad mes neleisime okupantams patekti į mūsų tėvynę Ukrainą“, – tikina savanoris „Sheva“.
Puolamosios brigados – tai galimybė sugrįžti į kariuomenę tiems, kurie anksčiau to negalėjo padaryti. O tai, kad Ukrainos valdžia į karą veža „visus, kas papuola po ranka“ – pasak Ukrainos kariškių, tėra Rusijos propagandos tezės.
„Nuo pat karo pradžios buvau nuvykęs į karo prievolės tarnybą, tačiau mano specialybės neprireikė. Tik vasarį, kai buvo paskelbta programa, įstojau į Ukrainos nacionalinę gvardiją“, – sako savanoris „Pioner“.
28 tūkstančiai žmonių jau pateikė prašymus tarnauti „Puolamojoje gvardijoje“. Ne visi į ją pateks dėl gana griežtos atrankos, tačiau tiek savanorių, anot Ukrainos Vidaus reikalų ministerijos, užteks visiems sukurtiems daliniams sukomplektuoti.
