Praėjusią vasarą vyko iškilmingas Radvilų giminės atstovų palaikų perlaidojimas. Šia proga, suprantama, buvo išsakyta nemažai pagiriamųjų žodžių šių didikų atžvilgiu. Kai kuriais atvejais su panegirikomis buvo perlenkta, procesą įvardijant, kaip „nykštukai didžiavyrių laidotuvėse“ ar panašiai, tokiu būdu duodant suprasti, kad Radvilos buvo pasišventę Lietuvos didybės kūrėjai, su kuriais mums, šiuolaikiniams menkystoms, nėra ko ir lygintis. Nesiginčysiu dėl šiandieninės Lietuvos ne itin aukštų moralės standartų, tačiau norėčiau išsakyti vieną kitą abejonę ir dėl Radvilų giminės didybės, o ypač pasišventimo valstybės reikalams.
Radvilų giminės galybė neginčijama ir lengvai pagrindžiama statistiškai: jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10 053 kaimus. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų. Toks vieno klano įsigalėjimas valstybės tarnyboje vargu ar buvo naudingas pačiai valstybei – mūsų dienų standartais tokia sistema vienareikšmiškai apibūdintina, kaip korupcinė, kai aukšti ir galingi pareigūnai net ir pačius žiopliausius savo sūnėnus ar svainius įtaisydavo į neaiškios atsakomybės, bet didžiojo kunigaikščio rūmų hierarchijoje visai padoriai atrodančias dignitorijas – pakamorės, taurininko, stalininko ir pan.
Radvilų ir kitų LDK magnatų sukurta korupcinė valstybės valdymo sistema nėra visai svetima šiandieninei Lietuvos Respublikai, tik mūsų kvazidemokratijoje kažkaip nebelabai įmanoma sukurti galingus tinklus, remiantis vien kraujo giminystės teikiamais ištekliais – ir gimstamumas nebe tas, kaip XVI amžiuje, ir Briuselis už tokį įžūlumą nepagirs. Tenka klanus formuoti kitais pagrindais – kartu medžiojant, studijuojant, ištvirkaujant, vagiant ir pan. Taip susiformuoja galios centrai, kuriuos galima tik kaip nors sąlyginai įvardinti. Galbūt po trijų šimtų metų Lietuvos istorikai juos irgi vertins teigiamai, teigdami, kad XXIV amžiaus politiniams liliputams toli iki XXI amžiaus „didžiavyrių“, ir su naivia pagarba dėstys, kad „Dujotekanos“ grupuotė (o galbūt koks nors „Tauro“ medžiotojų būrelis ar pan.) padovanojo Lietuvai 1 prezidentą, 3 ministrus pirmininkus, 17 ministrų, 28 ambasadorius ir 43 valstybinių įmonių vadovus, neskaičiuojant daugybės smulkesnių pareigūnų, ir valdė 30 tūkstančių samdomų darbuotojų. Kažkodėl šiuo metu tokio grupuočių pasiekimai LR piliečius nelabai džiugina – spėju, kad LDK miestiečius ir baudžiauninkus Radvilų galybė nuteikdavo panašiai.
Bet gal ta sistema, nors ir pagrįsta nedidelės žmonių grupės klestėjimu visuomenės sąskaita, buvo efektyvi ir galiausiai naudinga valstybei? Radvilų giminės dominavimas LDK sąlyginai skaičiuojamas nuo XVI a. pirmosios pusės iki XVII a. antrosios pusės. Šio laikotarpio pradžioje matome visai pusėtinai besilaikančią valstybę. Aišku, agresyvi Vytauto despotija jau tolima praeitis, lėtapėdis karalius Kazimieras leido Maskvai užgrobti Tverę ir Naugardą, perduodamas jai strateginę iniciatyvą. Maskva netruko tuo pasinaudoti ir jau atėmė iš Lietuvos nedideles teritorijas ir, akivaizdu, kad tuo neapsiribos. Tačiau situacija dar toli gražu nėra beviltiška – Maskva dar nėra ta „machyna“ su neišsenkamais ištekliais, kurią matome XVIII amžiuje. XVI amžiaus Maskva dar tik bando krutėti Uralo kryptimi , gyventojų skaičiumi ji jau viršija LDK, bet didelė dalis teritorijos yra Tverė ir Naugardas, kurie dar atsimena savo nepriklausomybę ir nepraleis progos ją atkurti. Užkariauti Kazanės ir Astrachanės totoriai apskritai yra musulmonai, iš kurių negali tikėtis jokio lojalumo bedievių carui. Aišku, strateginė padėtis ne pati geriausia, bet dar nereikalaujanti genialių sprendimų – pakanka, kad reikalu užsiimtų administratoriai, turintys truputį didesnius už vidutinius gabumus ir motyvaciją.
Deja, Radvilų ir kitų LDK administratorių veiksmai šitoje situacijoje yra sunkiai paaiškinami. 1558 metais prasidėjo karas su Maskva dėl Livonijos. Jis nebuvo labai sėkmingas – prarasta dalis svarbios teritorijos, bet nebuvo ir katastrofiškas – didesnius mūšius LDK kariuomenė laimi. Normali valdžia tokioje situacijoje pasistengtų surinkti daugiau pinigų, padidinti kariuomenę ir pribaigti įsibrovėlius. Bet gal jau visi ištekliai išnaudoti, rezervų nebėra? 1528 m. kariuomenės surašymo duomenimis, 10 stambiausių didikų giminių davė kariuomenei 4188 raitelius (Kęsgailos -768, Radvilos – 760). Tuo metu karas su Maskva nevyksta, pasitaiko pasienio susidūrimų su Krymo totoriais. Turime ir 1567 metų kariuomenės surašymą – jau dešimt metų vyksta nuožmus karas, ir jūs turbūt manote, kad 10 stambiausių didikų giminių pakratė savo pinigų skrynias ir pasiuntė į mūšį bent penkis kartus daugiau raitelių? Kurgi ne jų netgi mažiau, negu taikiais 1528-aisiais – 4174 (Radvilos -939, Chodkevičiai – 709). Beje, 1528 metais Radvilos valdė 18 240 valstiečių kiemų, o 1567 metais – 28 170. Tai kažin ar verta kalbėti apie nesuskaičiuojamas ir neatremiamas maskvėnų ordas – niekas tiesiog neparodė rimtesnių pastangų jas atremti, nors krašto ištekliai dar buvo neišnaudoti – tiesiog tuos išteklius valdė gobšūs žiurkėnai.
Geopolitinę problemą Radvilos ir Chodkevičiai išsprendė gana originaliai – 1569 metais LDK sudarė Liublino uniją su Lenkija. Lenkijos Karūnai LDK atidavė beveik pusę savo teritorijos, o už tai lenkai (tiksliau vengrų kilmės karalius Steponas Batoras) rimtai užsiėmė krašto gynyba, surinko pinigų, pasamdė kareivių ir išvijo maskvėnus atgal. Žiūrinti iš valstybės pozicijų, toks lengvas didžiulės teritorijos atidavimas kvepia išdavyste, bet savanaudiškiems LDK didikų interesams šis žingsnis davė visokeriopą naudą – Lenkijai atiduotose žemėse buvę jų dvarai savininkų nepakeitė, taip pat jie įgijo teisę pirkti dvarus Lenkijoje, ir nereikėjo rūpintis brangiai kainuojančiais karo reikalais – šį reikalą perėmė lenkai. Beje, kai XVII amžiaus pradžioje atsirado paskutinis šansas pažaboti laikinai nusilpusią Maskvą, prie lenkų suorganizuotos invazijos LDK ponai prisidėjo minimaliai (matyt, irgi iš įgimto gobšumo). Tokia trumparegystė greitai davė rezultatų – 1655 metais Vilnius buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, o LDK didysis etmonas Jonušas Radvila tuo metu Kėdainiuose sudarinėjo išdavikišką sutartį su kraštą siaubusiais švedais.
Taigi, Radvilų dominavimo rezultatai buvo nekokie – per maždaug 120 metų jie prarado daugiau kaip pusę teritorijos, o likusioji buvo visiškai nusiaubta priešų kariaunų. Be abejo, giminės narių tarpe būta ir puikių karių, ir šviesių žmonių (pvz. kartografas, pravarde Našlaitėlis), bet kur kas labiau ši giminė (kaip ir dauguma kitų LDK didikų dinastijų) pasižymėjo gobšumu, savanaudiškumu ir parazitavimu valstybės sąskaita. Labai norėtųsi, kad Lietuvos Respublikai pavyktų išvengti tokių „geradėjų“, kaip kirvarpos, sugriaužusios senąją LDK. Kol kas nelabai pavyksta...