tradicijos

Asociacija „Už gyvūnų teises” nepritaria Sartuose vykstančioms žirgų lenktynėms. Nors Sartų lenktynės turi ilgametes tradicijas, tradicijomis negalima pateisinti žirgų išnaudojimo. Prieš porą metų vykusiose Sartų lenktynėse pastebėtas kraujuojantis žirgas sukėlė publikos pasipiktinimą. Asociacijos „Už gyvūnų teises“ narė Gabrielė Vaitkevičiūtė sako, kad iš burnos paleistas kraujas tėra maža dalis to, ką sportiniams žirgams tenka iškęsti per savo gyvenimą.

Apie sinchroninį plaukimą tikriausiai kiekvienas iš jūsų esate girdėję. Ir matyti tokį reginį ko gero teko ne kartą. Tačiau ar esate susidūrę su sinchroniniu ėjimu? Lietuviams tai nėra būdinga, o štai japonai turi gana senas tokio vaikščiojimo, vadinamo „Shuudan Koudou“, tradicijas. Dar nuo 1966-ųjų rengiamos komandų sinchroninio ėjimo varžybos. Tai išties įspūdingas reginys.

Nors šv. Kalėdos jau praėjo ir esame susitelkę ties netrukus ateisiančiais Naujaisiais metais, dar šiek tiek norėtume sugrįžti į akimirksniu praskriejusią vieną gražiausių metų švenčių. Apie šv. Kalėdų tradicijas savo šalyje balsas.lt papasakojo Prancūzijoje gyvenantis Florianas Pezeu. – Papasakok, kokios yra Kalėdų tradicijos Prancūzijoje? – balsas.lt pasiteiravo 24-erių F. Pezeu. – Kaip ir įprasta daugelyje šalių, taip ir Prancūzijoje, per šv.

Po kalėdinių vaišių dar sunkiai kvėpuodami planuojame, ką dėsime ant naujamečio stalo. Vieni dievagojasi daugiau nepersivalgysiantys, kiti bando save drausminti, galvodami apie griežtas dietas, suprantama, po švenčių. Henrieta Aleknienė Praėjus šventėms, dažnas pyksta ant savęs niekaip negalėdamas suprasti, kodėl ir šįsyk, kaip visada, persivalgė. Tačiau labai stebėtis nevertėtų – tokios mūsų švenčių tradicijos.

LRT.lt Keitimosi dovanomis grandinę reikėtų sustabdyti, mano LRT prodiuseris ir laidų vedėjas Audrius Giržadas. Jis teigia pastebįs, kad dažnai apsikeičiame vokeliais, norėdami būti praktiški, nors vietoje to pakaktų jaukios vakarienės ir smagiai praleisto laiko.

LRT.lt Iš savo vaikystės Kalėdų Seimo opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius ryškiausiai prisimena eglutę ir stebuklo laukimą, kad po ja bus kažkas padėta. „Taip pat gerai atsimenu eglutės puošimą dideliais burbulais ir didelį skausmą, kai, būdamas mažas, nepasiekdavau užkabinti žaislų ant eglės šakų ir žaislas suduždavo", – LRT.lt prisipažįsta politikas. – Pone A. Kubiliau, kaip, Jūsų manymu, turi atrodyti tikra šventė? – Tikra šventė yra namuose.

LRT.lt Keičiasi gyvenimas ir mes strimgalviais per jį lekiame, todėl net nebepajuntame didžiosios paslapties užgimimo, kalbėdama apie šv. Kalėdas sako etnomuzikologė, televizijos bei radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Vis dėlto, anot pašnekovės, ši šventė yra tarsi vertybių perkainavimo diena: „Tad visiems linkėčiau, kad ta dvasios revizija įvyktų“. Ką labiausiai prisimenate iš vaikystės Kalėdų? Kalėdų laukimas buvo kažkoks stebuklingas. Namuose būdavo ypatinga švara.

„Daniškas Kalėdas geriausiai apibūdina populiari sezono dainelė, kur priedainyje vis dainuojamaa: „Kalėdos trunka ilgai, baigiasi visi pinigai.“ Kadangi mano vyras danas, švenčiame pagal griežtą grafiką – vieni metai Danijoje, kiti – Lietuvoje. Šiemet man namo grįžti neteks, tad ta dainelė ausyse skambėti pradėjo jau prieš kelis mėnesius“, – balsas.lt pasakojo Danijoje gyvenanti Aistė Hoffbeck. Balsas.lt paprašė Aistės papasakoti apie šventinį Kalėdų laikotarpį Danijoje.

Erwinas Perzy III žino keletą svarbių dalykų apie sniego gamybą – tai yra jo šeimos verslas. 57-erių austras yra gerai žinomo sniego rutulio kūrėjo vaikaitis. Jo seneliui Erwinui Perzy ši idėja 1900-aisiais kilo netikėtai, rašoma BBC. Masinė gamyba prasidėjo 1905 metais, o po 108 metų kompanija „Original Vienna Snow Globes“ vis dar laikosi puikiai. E. Perzy III kompanijai vadovauja jau nuo 8 dešimtmečio. Čia dirba 30 darbuotojų, pusė iš jų namuose, tačiau per metus visi pagamina 200 tūkst.

Karolis Birgilas Įėjus pro įprastas Senamiesčiui duris, pasitinka kaljano kvapas. Maloniai pasiūloma prisėsti ant odinės sofos ir palaukti besimėgaujant viskiu. Taip atrodo XIX amžiaus džentelmenų oazė Vilniuje. Du politikos ir ekonomikos studentai sumanė atkurti barzdaskučių amatą ir įkūrė vienintelį tokį saloną Lietuvoje. Pavadinimas logiškas – „Barzdaskučiai”. Kaip teigia vaikinai, apie konkurentus sužinojo tik tada, kai išsinuomojo patalpas.

Daugelyje pasaulio šalių iki šiol gyvos gan kurioziškos tradicijos, vienaip ar kitaip įtakojančios bendrą sutuoktinių gyvenimą. Indijoje, pavyzdžiui, pagrindinėmis moters dorybėmis laikomas kuklumas ir nuolankumas: žmona turi visu kuo įtikti vyrui, namuose atlikti pačius purviniausius darbus. Bet, vieną kartą metuose Indijos provincijoje paskelbiamas matriarchatas... Tą dieną vyrai, su geltonais turbanais ant galvų ir pintais skydais draugiškai palieka miestą.

Kiekviena jaunavedžių pora, iškilmingai registruojanti santuoką, išgirsta: „Meilės ženklan apsikeiskite žiedais…” . Taigi šeimos gyvenimas prasideda nuo santuokos simbolio, kuris, kaip ir kiti simboliai, turi ilgą istoriją. Joje galima rasti užuominų, tinkamų įvairiausioms idėjoms patvirtinti. Informacija dalinasi rimtų pažinčių portalas Darnipora.lt. Nelabai raštingam žmogui žiedas su antspaudu senovėje atstojo jo asmenybės liudijimą.

Dažnai piktinamės, kad jaunuoliai vangiai dalyvauja valstybinėse šventėse. Į tokius priekaištus jie atšauna: „Šios šventės kasmet vienodos ir neįdomios.“ Jaunosios kartos neįkvepia oficialios kalbos, daug kartų girdėtos dainos ir graudenimai nykiose mokyklų ar kultūros centrų salėse. Jie nori valstybei svarbias datas minėti įvairiau, nuoširdžiau ir linksmiau. Vieni pirmųjų naujas valstybinių švenčių tradicijas ėmė kurti Kauno statybininkų rengimo centro mokiniai.

Išdidžiai civilizacijos lopšiu vadinama Persija spaudos antraštėse dažniau šmėsteli ne kaip istorinių vertybių mėgėjų ar smalsių turistų traukos centras, o kaip uždara ir net baugoka šalis. Šiuolaikiniams keliautojams, išdrįsusiems mesti iššūkį stereotipams, Iranas atskleidžia ne tik savo savitumą, istorinius turtus bei nesumeluotą svetingumą. Apie tai, kuo keliautojus žavi Iranas, kalbamės su knygos „Kerintis Iranas: tolimas ir artimas“ autore Rita Matulionyte.

Pasaulis yra margas. Dažnai net neįsivaizduojame, kaip žmonės gyvena pasaulio vietovėse, esančiose tūkstančius kilometrų nuo mūsų. Jeigu ir žinome šiek tiek, dažniausiai iš filmų ar naujienų. Šiame straipsnyje pateikiame keistų ritualų pavyzdžių, kurie vis dar atliekami pasaulyje. Moterų genitalijų apipjaustymas (Afrika) Apipjaustant vaginą paliekama tik tokia anga, kad per ją galėtų pratekėti šlapimas ir menstruacijų kraujas.

Vilmantė Lokcikaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt Meksikos sostinėje duris atvėrė pirmoji mariačio akademija. Taip tikimasi tradicinę meksikiečių muziką, kurią atlieka sombrerais pasipuošę muzikantai, pakelti į naują lygį. Vienintelis dalykas, kurį meksikiečiai mėgsta labiau nei tekilą, yra mariačis. Jausmingos dainos, atliekamos muzikantų, pasipuošusių sombrerais, įtrauktos į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Ne tik Baltų, bet ir kitos pasaulio tautos šventėmis pažymi vasaros saulėgrįžą. Apie tai, kuo išskirtinė Joninių šventė, kokius senosios lietuvių kultūros papročius ir tradicijas išlaikėme iki šių dienų, kokia šių ritualų simbolika, kalbamės su etnologe Gražina Kadžyte.

Ketvirtadienį įtakingiausi pasaulio politikai, bankininkai, milijardieriai, tarptautinių bendrovių vadovai ir Europos karališkųjų šeimų atstovai rinkosi į kasmetinę neformalią Bilderbergo konferenciją. Senos tradicijos Legendomis ir sąmokslo teorijomis apipinta Bilderbergo grupės konferencija vyksta nuo 1954 metų.

 Lietuvoje užaugo naujoji vadovų karta – jauna nebūtinai amžiumi, o idėjomis, pasiryžę rizikuoti ir, jei tik reikės, už sumanymus atsakyti savo kailiu. Mažiau formalumų, daugiau skaidrumo, vienybės ir lygybės – tokiomis vertybėmis šie nauji vadovai galės dalytis, tikėtina, sėkmės lydimose organizacijose.

„Konekesko“ ir „Kobelco Construction Machinery Co.“ sutarė dėl „Kobelco“ ekskavatorių tiekimo atnaujinimo Suomijos ir Baltijos šalių rinkoms. „Konekesko“ yra pirmoji Europoje įmonė, grįžtanti į naują „Kobelco“ prekybos atstovų tinklą. „Kobelco Construction Machinery Co.“ 2012 m. gruodžio 31 d. nutraukė pasaulinį susivienijimą su „CNH Global N.V.“. Pirmą kartą per 10 metų „Kobelco“ sugrįžta į Europos, Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Vidurio Rytų ir Rusijos rinkas.

Provokuojančiai apsirengę romų merginos, svaiginančiai besisukančios grojant čigoniškai muzikai, stengiasi patraukti raumenis aptempiančiais marškinėliais ir odiniais švarkeliais apsirengusių vaikinų dėmesį. Susirinkimo aplinka asketiška, labai primena automobilių pardavimo aikštelę, o aprangos kodas asocijuojasi su pigiu naktiniu klubu. Nenuostabu, kad tokius surinkimus vietiniai pakrikštijo „nuotakų turgumi“, straipsnio įžangoje rašo Dailymail.co.uk.

Kartais tradicijos šiek tiek pabosta, o kartais jų tiesiog nebeužtenka, kad šventė išties būtų įspūdinga ir smagi. Na, o kiekvienas renginių organizatorius jums patvirtins: šventė be „programos vinies“, be ko nors ypatingo, įspūdingo ir netikėto – ne šventė, o tik paprastas pasisėdėjimas. Norite, kad ši Velykų šventė jūsų vaikams įsimintų ilgam? Tikrai nesiūlysime šeimyninių pusryčių paįvairinti fejerverku.

Šeimyniniuose santykiuose svarbu išlaikyti artimą bei šiltą tėvų ir vaikų bendravimą. Šeimos pietūs ne tik patenkina mūsų fizinius ir emocinius poreikius, bet taip pat suteikia progą praleisti laiką šeimos rate, sutvirtina šeimyninius ryšius bei gali tapti gražia tradicija. Tarpusavio šeimos narių gerų santykių palaikymui, kurie grindžiami savitarpio supratimu ir pagarba, reikalingas nepertraukiamas bendravimas, buvimas kartu.

Senovėje Velykų simbolis kiaušinis buvo labai svarbus žmogaus gyvenime. Senoliai manė, kad iš jo užgimė žemė.Įvairiais raštais margindami kiaušinių lukštus senoliai esą perteikdavo savo archajišką pasaulio suvokimą. Profesorius Libertas Klimka margučius renka jau kelias dešimtis metų. Jo kolekcijoje vien tautodailininkų, kurie kiaušinius margina pagal senovines tradicijas, darbai. Esą senoliai pirmąjį margutį visada dažydavo ugnies ir kraujo spalva, kuri simbolizuodavo auką.

Magiškais ženklais ir spalvomis išmargintas kūrinys, pavadintas margučiu, tapo didžiosios Velykų šventės simboliu. Lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, esą pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Žmonės, pastebėję, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, ėmė laikyti jį stebuklingu, gretinti su dangumi, saule, mėnuliu. Siekdami kiaušiniams suteikti ypatingos galios, juos išrašydavo, išmargindavo paslaptingais ženklais ir raštais, dažydavo įvairiomis spalvomis.

Vasario 9 d. Vilniuje prasideda Užgavėnių – vienos ryškiausių ir įdomiausių tradicinių kalendorinių švenčių renginiai.   Šeštadienį nuo 11 val. Gedimino prospekte ir V. Kudirkos aikštėje vyksiančioje Užgavėnių mugėje bus kepami blynai, kiti gardumynai, jais vaišinami Užgavėnių persirengėliai, į šventę besirenkantys vilniečiai ir miesto svečiai. Nuo 16 val. Gedimino pr.

Visi kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami į Užgavėnių šventę, kuri vyks vasario 10 d., sekmadienį, nuo 12 val., VDU Kauno botanikos sode (Ž. E. Žilibero g. 6). Susirinkusiems žadamos įvairios Užgavėnių linksmybės: aleksotiškai riebus „užsigavėjimas“, persirengėlių paradas, šokiai ir žaidimai, gražiausių kaukių rinkimai, Lašininio ir Kanapinio mūšis, Morės deginimas ir atsisveikinimas su žiema. Pasak Kauno botanikos sodo direktorės prof.

Etnokultūros centrui pakvietus rengtis artėjančioms Užgavėnėms – pasigaminti kaukių – panoro gausus klaipėdiečių būrys. Specialistus nustebino, kad dauguma ėmėsi ne paprastesnės papjė mašė technikos, o nutarė išsidrožti medines kaukes.

 Buvusiam Alytaus ir šalies policijos vadovui Vytautui Grigaravičiui prisistatinėti beveik netenka - jį žmonės pažįsta ir žino ne tik Alytuje. Tik kartais kolegoms ar partneriams iš užsienio valstybių tenka apie save papasakoti. „Prisistatau kaip įmonės vadovas", - sako prieš penkerius metus „civilioku" , kaip pats vadina, tapęs ir bendrovei AS Double Invest vadovauti pradėjęs vyras.

 Interneto platybėse klajoja „instrukcija“, kaip vargšui į Lietuvą atklydusiam ir mūsų krašte per ilgai užsibuvusiam užsieniečiui susiprasti, kad čia jis jau per ilgai. Jeigu šie teiginiai užsieniečiui jau ne svetimi, vadinasi, jis jau pakankamai laiko praleido Lietuvoje: – Jūs valgote tik „Čili“ tinklo restoranuose. – Jus dedate kečupą ant picos ir galvojate, kad valgote kaip italas. – Pusė jūsų draugų išvykę dirbti į Jungtinę Karalystę, Skandinavijos šalis ar JAV.

„... aš plaukiau per marmuro jūrą, aš plaukiau per Marmuro jūrą...“ - kažkas many kartojo šiuos žodžius lyg neparašyto eilėraščio eilutę, lyg mantrą. Kartojo ir vos ne visą dieną būnant prie Auksinės sikhų šventyklos Amritsare, Pandžabo – penkių upių valstijos ir labai labai seno krašto – mieste. Mieste, kuris net nebuvo įrašytas į mūsų pradinį kelionės po Indiją planą, į kurį mes, negavę bilietų į traukinius, „užšokom“ pakeliui, bandydami priartėt prie Radžastano miestų, ypač Džaipuro.

Sausio 6-osios vakarą stačiatikiai minės Kūčias ("Sočelnik"), kitą dieną sės prie Kalėdų stalo. Iki Senųjų Naujųjų metų, sausio 13-osios, merginos mėgins laimę burdamosis. Apie senąsias tradicijas „Šiaulių kraštui“ pasakojo Šiaulių rusų kultūros centro narė, miesto „Santarvės“ vidurinės mokyklos etikos mokytoja Jelena SAMOLIENĖ. Pagrindinis patiekalas – „sočivo“ Sausio 6-oji – paskutinė didžiojo, 40 dienų stačiatikių prieškalėdinio pasninko diena.

Gruzijoje kelerius metus gyvenanti lietuvė Rasa Kuzmaitė Balsas.lt papasakojo, kaip vietiniai sutiko Naujuosius metus. Priešingai nei lietuviams, gruzinams metų sandūra yra tik švenčių pradžia. Po mažiau kaip savaitės jie švęs Kalėdas, o sausio 14-ąją – Senuosius Naujuosius metus. „Gruzinams Naujieji metai pati yra didžiausia metų šventė. Jau prieš savaitę turguose būna daug žmonių ir prekybininkų, kurie paršiukus, vištas, sūrius, vaisius ir kitus produktus pardavinėja tiesiog ant šaligatvių.

 Nuo senovės Kūčių vakaras laikytas stebuklingu – tikėta, kad tuomet tvarte prabyla gyvuliai, šulinyje vanduo virsta vynu, o pranašystės ir sapnai išsipildo. Kūčios būdavo didelė šventė, lydima tradicinių apeigų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti visus darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama skaldyti malkas, kulti, nes manyta, jog triukšmą sukeliantys darbai ateinančią vasarą prišauks audras su kruša. Pasiruošę šventėms žmonės prausdavosi.

Artėjant Kalėdoms pats laikas pakalbėti apie tarpukario Lietuvos kalėdines dovanas. Šis paprotys buvo labiau paplitęs miestuose, kaimuose nesišvaistė dovanomis vien tam, kad patenkintų miesčionių išsigalvojimą keistis dovanomis. Apie 1937 metus pradėta skelbti, kad miestuose galų gale po truputį nyksta paprotys rengti prašmatnias kalėdines puotas su gausybe įmantrių valgių ir gėrimų.

Likus vos savaitei iki Kūčių, Lietuvos atstovybės ir lietuvių bendruomenės visame pasaulyje prisimena senovinius Kūčių ir Kalėdų papročius ir kartu pasitinka didžiąsias metų šventes. Gruodžio 15 dieną Almatos Švenčiausiosios Trejybės katedroje pirmą kartą Kazachstane šventosios Mišios buvo aukojamos lietuvių kalba. Mišias laikė Talgaro Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos klebonas kunigas Kastytis Šulčius.

„Ar turėčiau jam duoti savo numerį?“ „Kodėl jis dar nepaskambino?“ „Negaliu turėti rimtų santykių, nes nemoku įsipareigoti.“ „Tu man patinki, bet aš tavęs nemyliu...kol kas.“ „Aš esu pasiruošęs atsiklaupti ir perkelti šiuos santykius į naują lygmenį.“ „...Ji pasakė TAIP!“ Žinome tokias istorijas. Netgi jas matėme. Kiekviename bendrabučio kambaryje ir per televizorių pilna istorijų apie…meilę ir meilinimąsi.

Naujieji metai neabejotinai yra viena smagiausių, triukšmingiausių metų progų, švenčiama bene visame pasaulyje. Tik šventimo tradicijos laikas gali skirtis dėl tikėjimo, tradicijų, papročių. Lietuvoje pastebima tendencija, kad vis daugiau žmonių senuosius metus palydi ir Naujuosius sutinka ne namuose ar svečiuose, kaip daugelį metų buvo įprasta, o pasinaudoja skrydžių pasiūlymais (www.tagoo.lt/skrydžiai) ir vyksta į užsienį.

„Žinoma, kepamais sausainiais“, – juokiasi žurnalistė ir kulinarė Beata Nicholson. Smagiau dovanoti pačiai B. Nicholson pasakojo, kad Kalėdų dvasią pajunta labai anksti, vos suspindus pirmosioms švenčių lemputėms. „Vienais metais taip laukiau Kalėdų ir taip norėjau kuo greičiau namie pajausti jų dvasią, kad eglutę pasipuošiau jau gruodžio pirmąją. Aišku, iki švenčių ji man numetė visus spyglius, todėl turėjau pirkti naują“, – prisipažino ji. – Kalėdos – jau ne už kalnų.

Šiuolaikinėje Japonijoje geišos tapo retenybe, o jų pasirodymai – tik kelių didžiųjų miestų pramogų rajonų pasididžiavimu. Keičiantis Japonijos ekonomikai ir verslo aplinkai, brangios tradicinių geišų paslaugos tampa tiesiog neįkandamos. Prieš šimtą metų Japonijoje buvo daugiau kaip 80 tūkst. geišų, o dabar šios profesijos atstovių belikę vos apie tūkstantį. Eitaro yra vienintelis Japonijoje vyras-geiša. Jis dalyvauja pasirodymuose, atlikdamas moterišką šokėjos partiją.

Gyvoji tradicija Nendrinių stogų meistras Virginijus Mileška savo rankomis jau beveik pastatė namą su žemaitiškais tradiciniais motyvais. Jo nuomone, tradicinis namas – labiausiai tinkamas mūsų kraštui. Čia pat ir statybinės medžiagos: savas miškas, nendrynai. Liaudiška dvasia Kai važiavome į sodybą, sniego ir šalčio dar nebuvo. Pievų takelis atvedė iki senos sodybos šalia Jusaičių alkakalnio Šiaulių rajone. Sodyba su dviem naujais pastatais. Naujais, tačiau ne naujoviškais.

Šv. And­rie­jaus die­ną pra­si­de­da Sau­lės su­grįž­tu­vių, Ka­lė­dų, lau­ki­mas – ad­ven­to lai­ko­tar­pis, ku­rio me­tu iki di­džių­jų me­tų šven­čių praei­na ke­tu­ri sek­ma­die­niai.

Jeigu kur nors egzistuoja tokia vieta, kuri puikiai nusimano, kaip reikia švęsti festivalius, tai, be abejonės, yra Indija. Nuo masinių didelių miesto festivalių iki paprastų vietos mugių, Indijos kalendorius kupinas įvairiausių švenčių. O vienas iš įspūdingiausių festivalių, kurio nederėtų praleisti nė vienam Indijoje rudens sezonu apsilankiusiam turistui, yra Divali arba Šviesos šventė. Divali, kaip ir bet kuri kita didelė šventė, neatsiejama nuo keitimosi dovanomis.

Prieš lapkričio pirmąją ar­ti­mie­ji skubėjo į ka­pi­nes, dar­bo pa­dau­gė­jo ir ka­pų tvar­ky­mo įmo­nėms. Ak­men­ka­liai pa­ste­bi, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės dau­giau pi­ni­gų ski­ria mi­ru­sių­jų ka­pams ne­gu vai­kų moks­lams. Et­no­lo­go pro­fe­so­riaus Li­ber­to Klim­kos nuo­mo­ne, žmo­nių rū­pes­tis ka­pais yra per­dė­tas. Pa­mink­lai ma­žė­ja Ser­ge­jus Gu­ze­je­vas, ka­pų tvar­ky­mu už­sii­man­čios įmo­nės sa­vi­nin­kas, sa­ko, kad pi­ni­gų ka­pams žmo­nės iš­lei­džia vis dau­giau.

Tūkstantmečius skaičiuojančios pomirtinio gyvenimo sampratos šiandien smarkiai pakitusios. Jei senoji lietuvių kultūra buvo stipriai orientuota į mirtį, dabar, slopstant tikėjimui, pomirtiniu gyvenimu jau apskritai abejojama. Tuo metu santykiai su mirusiųjų pasauliu apsiriboja kone vien tik IX a. pabaigoje atsiradusia kapų puošyba žvakutėmis, ar pokariu – puošyba gėlėmis.

Viena smagiausių rudens švenčių – Helovinas. Nors dauguma lietuvių šią šventę ignoruoja. Tačiau mano nuomone, tai puiki proga praskaidrinti niūrius rudens vakarus su grupele draugų. Daugelis mano, kad šią šventę sugalvojo amerikiečiai, tačiau ištikrųjų ji sietina su keltiškąja Airija. Helovino pagrindinės ištakos yra Sauino šventė  – senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo švenčiami lapkričio pirmąją.

Vėlinės – metas ne tik aplankyti artimųjų kapus, bet ir permąstyti mūsų santykį su išėjusiaisiais amžinybėn. Nesame turtingi, tačiau užsieniečius stebiname prabangiais mirusiųjų miestais ir jų pagerbimo švente, kurioje, deja, komercinio šurmulio vis daugiau nei rimties ir atminties.

Lapk­ri­čio 1-ąją tra­di­ciš­kai lan­ko­mi ar­ti­mų­jų ka­pai ir už­de­ga­mos žva­kės. Šiau­lių uni­ver­si­te­to ka­pe­lio­nas Ri­man­tas Prans­kai­tis sa­ko, kad ap­lan­kius ka­pus, už­de­gus žva­kę rei­kia ne­pa­mirš­ti ir su­kal­bė­ti mal­dos, ant­raip ka­pų ap­lan­ky­mas bus la­biau gė­lių dar­že­lio tvar­ky­mas, o ne am­ži­no­sios ra­my­bės lin­kė­ji­mas mi­ru­siems.

Jungtinės Tautos (JT) kritikuoja rekordinį egzekucijų skaičių Irane, praneša agentūra AFP. Per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius šalyje mirties bausmė įvykdyta 300 žmonių, Niujorke sakė JT žmogaus teisių įgaliotinis Iranui Ahmedas Shaheedas. Pernai Irane būta 670 egzekucijų. Skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, tai yra didžiausias rodiklis pasaulyje. Spėjama, kad tikrieji skaičiai yra dar didesni, nes Irano žinybos dažnai slepia informaciją apie mirties bausmių vykdymą.