tradicijos

Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse šį savaitgalį vyksta festivalis šeimai „Čia visa Lietuva“. Susipažinti su liaudies kultūra ir papročiais čia traukia tūkstančiai žmonių, praneša LTV Naujienų tarnyba. Šis renginys surengtas antrus metus iš eilės. Autentiško lietuviško kiemo žaidimų aikštelė it medus mažiesiems – čia galima išmėginti bėgimą su kartimis, slidėmis ar pasivažinėjimą dubeniu. Pastaroji atrakcija sulaukė ypatingo tėvų ir vaikų dėmesio.

„Naujas šeimos sąvokos apibrėžimas turėtų didesnę prasmę, nes šiuo metu gyvename per daug liberaliai“, – pareiškė Seimo pirmininkė Irena Degutienė, komentuodama naują Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektą, kuriuo siūlomą apibrėžti šeimos sąvoką. Naujausiame projekte, kuris bus teikiamas Vyriausybei, šeima laikomi tėtis, mama ir vaikai arba bevaikiai sutuoktiniai.

Tailande kasmet vyksta netradicinis vegetarų festivalis. Jis trunka 9 dienas, ir jo metu dalyviai turi laikytis begalės taisyklių. Šiomis dienomis jie negali valgyti mėsos, gerti alkoholinių gėrimų, užsiimti seksu, turi dėvėti baltus drabužius, laikytis higienos ir palaikyti virtuvėje tvarką. Keisčiausia tradicija – įvairių daiktų naudojimas veido badymui: peiliai, stiklas, kardai, pjūklai ir t.t. Kiekvienas kraujo lašas ar gautas randas simbolizuoja dvasios apsivalymą.

Kinija išgarsėjo ne tik savo tradicijomis bei tūkstantmete kultūra, bet ir dėl didelių, modernių miestų, lėmusių ekonominį šalies pakilimą. Nors atrodytų, kad vietų, kuriose būtų galima rasti senąją tradicinę, kinų kultūrai būdingą aplinką, jau beveik nebeliko, tokie miestai kaip Zouvang, nepasiduoda okupuojami dangoraižių ir turistus vilioja tradicine architektūra ir vandens kanalais, kuriuose lyg Venecijoje plaukioja gondolos.

Šanchajaus automobilių parodoje debiutavo dar koncepcinis „BMW M5 Concept“, o dabar jau pranešama, kad serijinis „M5“ debiutuos rudeninėje Frankfurto automobilių parodoje. Artėjant debiutui atskleidžiama vis daugiau įdomių detalių. Bavarai patvirtino, kad tarp „BMW M5“ modifikacijų bus ir versija su visų ratų pavara.

Tradicija virtusi Jurginių šventė Miežiškiuose nuaidėjo ir šįmet. Žemės ūkio darbų pradžios miežiškiečiai rinkosi paminėti šeštadienį į Angelų slėnį ketvirtąkart. Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje aukotomis mišiomis prasidėjusi šventė užsitęsė iki pat vakaro. Joje nestigo dainų, šokių, vaišių ir atrakcijų. Svarbiausiu Jurginių akcentu tapo į laukus išvažiuoti paruoštų plieninių žirgų šventinimas. Į bažnyčioje vykusias Mišias miežiškiečiai rinkosi šeštadienio vidurdienį.

2011 m. gegužės 7 d. (šeštadienį) 12 val., Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kviečiame susirinkti prie Rasų kapinių koplyčios ir pagerbti čia besiilsinčius lietuvių kalbos puoselėtojus, modernios visuomenės kūrėjus. Sueigos metu ant postamento užkelsime nuvirtusį kunigo, spaudos darbuotojo, pirmųjų Vilniuje lietuviškų vakarų organizatoriaus, choro steigėjo, muziko Juozapo Ambraziejaus (1855–1915) antkapinį paminklą.

D. Britanijos karališkieji jaunavedžiai sraigtasparniu išskrido iš Bakingamo rūmų po dieną ir naktį trukusios vestuvių šventės. Neatskleidžiama, kur šeštadienį išskrido naujieji hercogas Williamas ir hercogienė Kate, rašo BBC. Savo vestuves pora šventė puotaudami ir šokdami Bakingamo rūmuose drauge su 300 draugų ir artimųjų. Karališkoji pora šventė iki paryčių. Manoma, kad medaus mėnesio jie išsirengs vėliau, nors jų planai dar nepaviešinti.Vestuvių priėmimą surengė Velso princas.

Dar iki šiol tokias tradicijas išsaugoję Dzūkijos kaimai ir šiandien lalavo: lankė kaimynus ir sveikino juos su Prisikėlimo švente. Lalavimas per Velykas – išskirtinė dainingiausio regiono, Dzūkijos, tradicija. Anksčiau anot senolių, lalaudavo tik nevedę vyrai, o lalauti pradėdavo jau pirmą Velykų vakarą. Šiandien Varėnos rajono Matuizų kaimo lalauninkai, vyresni ir jaunimas, į svečius išsiruošė iš pat ryto: ėjo iš trobos į trobą, dainavo dainas, sveikino visus su prisikėlimo švente.

Tapo madinga atsigręžti į praeitį: kaip anais laikais viskas buvo puikiai sudėliota... Taigi, proseneliai apie jokius ginčus dėl lyderiavimo šeimoje nė nesapnavo. Pasakyta: „Žmonos, pakluskite savo vyrams,“ – ir šventa. O ir kaip nepaklusi, kai viskas ant jų pečių laikėsi – vyrai aprūpindavo šeimą, statydavo namus, imdavosi ir sunkaus darbo, ir atsakomybės... Ir savo pavardę duodavo žmonai ir vaikams.

Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Kai kurie papročiai pagoniški Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan. – tai krikščionybės suformuoti papročiai.

Lietuvai apsipratus Europos Bendrijoje, oficialiu valstybės politikos orientyru tapo patriarchalinės normos, išmoningai dekoruojamos tradicinių šeimos vertybių retorika, teigia Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė. „Lietuvoje šeimos politikos stiprinimas siejamas su valstybinių lyčių lygybės mechanizmų naikinimu. Žlugus planams įkurti Šeimos ir socialinių reikalų ministeriją, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patyrė restruktūrizavimą.

Pirmąjį kovo savaitgalį vykstanti viena seniausių ir gražiausių Vilniaus miesto švenčių – Kaziuko mugė šįmet vėl sulauks iš visos Lietuvos atvykstančių amatininkų. Kovo 4–6 dienomis sostinėje 85 amatininkai ne tik prekiaus savo pagamintais tautinio paveldo gaminiais, bet ir juos demonstruos, supažindins su tradicinio amato technologijomis.

Šaltą žiemos vakarą dažnai pasvajojame apie šiltus kraštus. Todėl „Fluxus ministerija“ nusprendė išpildyti slapčiausius vilniečių norus. Todėl jau šį ketvirtadienį,  vasario 24 d. 19 val. kviečia visus į indiškos kultūros vakarą. Mantros, bhadžanai, indiški šokiai, vegetariškos vaišės, pokalbiai apie indišką dvasingumą, smilkalų kvapas – visa tai leis kiekvienam apsilankiusiam šiek tiek pamiršti kasdienybę ir nusikelti į visai kitą pasaulį.

Gyvąją etninę kultūrą puoselėjantys lietuviai mano, kad emigrantus iš užsienio gali sugrąžinti ne pinigai ir turtai, o etnokultūra. Tuo įsitikino iš Kelmės į Londoną važiavęs Perkūno dienos švęsti etnokultūros žinovas ir skleidėjas Valdas Rutkūnas. „Gal ir keista, bet iš kai kurių lietuvių girdėjau, kad tik išvažiavę į užsienį jie surado Lietuvą“, – sakė lietuviškų papročių puoselėtojas.

Penktadienį Indijos aktyvistų grupės „Ram Sena“ nariai protestavo prieš šv. Valentino dieną. Aktyvistai degino šv. Valentino dienos plakatus ir skandavo šią dieną smerkiančius šūkius. Daugybė Indijos organizacijų, norėdamos išsaugoti tradicinę šalies kultūrą ir pasipriešinti Vakarų įtakai, griežtai paragino šalies gyventojus nešvęsti šv. Valentino dienos. Kompromisų nepripažįstančios grupės teigia, kad šv.

Ką gali pasiūlyti šveicarams tūkstantis lietuvių, įleidusių šaknis svetingoje šalyje? Atsakymas – paprastas. Savo gilius amžius menančią kalbą ir atkakliai griautą, bet nesugriautą kultūrą. Daugelis helvetų entuziastingai domisi Lietuvos gamta, istorija, literatūra, o patys drąsiausieji pasiryžta net ir išmokti lietuviškai. Vienas jų – Alfredas Anderau iš Liucernos – šį rudenį keturias savaites savo lietuvių kalbos įgūdžius tobulino Lietuvoje.

Japonijoje Naujųjų sutikimas – šeimos šventė. Šios tradicijos šventai laikomasi, nes paskutinę naktį į namus sugrįžta protėvių sielos. Tačiau dievybės ir protėvių dvasios ne visur panorės užsukti. Nešvarią vietą aplenks, taigi švenčių išvakarėse surengiama generalinė ruoša, o piktosios dvasios išvejamos specialiomis apeigomis.

Jeigu šiuolaikinis, Kalėdas vien kaip dovanų gausą, skanėstais nukrautą stalą, ryškiaspalvėmis reklamomis rėkiančias nuolaidas parduotuvėse ir elektroninius Kalėdų Senelius, džeržgiančius „Džingl bels„, suvokiantis vaikas manęs paklaustų, kas išties yra Kalėdų stebuklas ir koks šios šventės pojūtis, nesiūlydamas savęs pavyzdžiu, nekritikuodamas šiuolaikinių vertybių, neketindamas moralizuoti, graudenti ar mokyti, papasakočiau jam tik kelias lakoniškas patirtis, lyg rodydamas senus senutėlius žai...

Elektroninių sveikinimų paslaugas siūlančių interneto svetainių savininkas V. Galinaitis sako neįžvelgiantis konkurencijos tarp elektroninių bei popierinių atvirukų, nes esą tai skirtingos nišos. Tuo tarpu leidyklų ir knygynų atstovai pastebi, kad žmonės popierinių atvirukų kiekvienais metais nuperka vis mažiau, tačiau juos vis dar siunčia norintieji artimiesiems parodyti daugiau asmeninio santykio ir ypatingo dėmesio.

Kūčios užima labai svarbią vietą mūsų tautiniame pavelde, juk Kūčių nakties tradiciją visame pasaulyje turi tik dvi tautos - lietuviai ir lenkai. Neturi jos nei anglai, nei ispanai, nei vokiečiai, nei olandai, amerikiečiai ar kitos tautos. Taigi savo Kūčių papročiais esame tikrai išskirtiniai – atstovaujame unikaliai bei išsaugojimo vertai tradicijai.

Dovanų ieškojimo maratone užsimirštame, kad ne išleistų pinigų kiekiu vertinamos didžiausios metų šventės. Kokios jos turėtų būti? V. Povilionienė: pasaulį galėtume nustebinti Kalėdų laukimas – koks jis buvo anksčiau? Ne kartą sakiau, kad labai daug nereikalingo blizgesio, per gausu linksmybių. Mano jaunystės laikais jaunimas prisilaikydavo – į šokius, vakarėlius nevaikščiodavo. Mėnesį prieš Kalėdas, sako, atkeliauja vėlės pas mus, tad nereikėtų triukšmauti – gali nelaimę prikviesti.

Europiečiams, JAV, Kanados gyventojams Kalėdos reiškia žiemą ir sniegą. Tačiau daugybė krikščionių švenčia ir be sniego, ir be eglučių. Afrika Šiltos šventės Afrikoje yra apie milijardas gyventojų. Maždaug 400 mln. jų – krikščionys. Likusieji – musulmonai (apie 450 mln.) ir stabmeldžiai, tradicinių vietinių religijų sekėjai. Kalėdų dieną džiaugsmingos krikščioniškos giesmės sklinda nuo Sacharos iki Pietų Afrikos. Kaip ir Europoje, čia lankomos giminės, žmonės keičiasi dovanomis.

Ne vienas esame pajutę nusivylimą, kai po bėgiojimo po parduotuves, perkant kalėdines dovanas, dekoracijas, maistą, susėdę prie stalo nejaučiame šventės. Taip yra todėl, kad pamiršome šventės esmę, nemokame jos laukti ir jai ruoštis.

Šeštadienį Seimo Pirmininkė Irena Degutienė kartu su parlamentine maldos grupe rengia dešimtuosius nacionalinius maldos pusryčius. Nacionalinių maldos pusryčių susitikimo tema –  „Amžinosios vertybės bei politinė išmintis krizės ir sunkmečio fone". Seimo rūmuose šeštadienį vyksiantys nacionaliniai maldos pusryčiai prasidės 11 valandą.

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, sveikindama konferencijos „Lietuvos tautinis paveldas: dabartis ir perspektyvos“ dalyvius ir svečius, ragino „nenurašyti“ tautinio paveldo, kurį Lietuvos svečiai dažnai vertina daug labiau nei mes patys. I. Degutienė pažymėjo, kad jai labai džiugu matyti, kaip šiandienos Lietuvos ūkininkai, ypač jaunimas, atsigręžia į tradicines vertybes ir stengiasi išsaugoti bei atgaivinti tautinio paveldo tradicijas.

Prieš keletą metų už Egipto piliečio ištekėjusi panevėžietė Rasa netikėjo mamos abejonėmis dukters laime. Dabar 30-metė moteris pripažįsta nenorinti prisiminti nė savo santuokos, trukusios vos porą metų, nė saulėtosios vyro tėvynės. „Nenoriu tvirtinti, kad mus išskyrė kultūrų skirtumas. Galbūt ir mūsų atveju galima kaltę dėl žlugusios santuokos suversti, kaip įprasta, nesutapusiems charakteriams.

Šv. Kalėdų išvakarėse visai šeimai susirenkant prie Kūčių stalo įsivyraujanti harmonija, ramybė ir susikaupimas itin sustiprina jos narių dvasinį ryšį, kuriuo yra paremta visos tautos vienybė. Šiemet Seimui Kūčių dieną – gruodžio 24–ąją – paskelbus šventine diena yra dar labiau užtikrinamas lietuvių papročių ir tradicijų puoselėjimas bei grįžimas prie šeimos ir dvasinių vertybių.

Prasidėjęs Adventas žymi artėjančią pačią didžiausią katalikišką šventę – Kristaus gimimą. Keturios savaitės rimties ir susikaupimo, nekantraus laukimo daugeliui padeda tinkamai pasiruošti šiai šventei. Senos tradicijos Kaip žinia, Kūčios jau nuo senovės buvo didžiausia metų šventė, kai visa šeima susirinkdavo prie apeiginio stalo.

Sugrįžimas prie senovės ištakų šiandien yra savotiška mada. Tapo madinga sudarinėti genealoginį medį, ieškoti ir atnaujinti ryšius su tolimais giminaičiais, skaityti močiučių memuarus. O toks įvykis kaip vestuvės, neišsiverčia be tradicijų sekimo. Įvairiose šalyse jos skirtingos ir dėl to įdomiau būna dalyvauti tokiose situacijose. Vengriškų vestuvių tradicijos Tradicija signalizuoti sutinkant vestuvinio kortežo automobilius atėjo iš Vengrijos.

Kalėdos - labiausiai švenčiama krikščionių šventė - dabartinį savo pavidalą įgavo per šimtus metų suderinus religines ir tautines tradicijas. Todėl ši šventė turi ir universalių, ir kiekvienai šaliai būdingų bruožų. Suomija - Hyvaa Juolua. Kūčių dieną suomiai eina į sauną, o paskui visa šeima sėda prie stalo ir klausosi radijo laidos "Hyvaa Juolua", šis pavadinimas reiškia "Taikių Kalėdų". Taip jie sako ir sveikindami vieni kitus.

Tragiška jaunos čečėnės žūtis atskleidė dar vieną šios šalies problemą – nuotakų grobimą. Taip vadinamas nuotakų grobimas yra kai kuriose tautose tebeegzistuojanti tradicija, kai mergina tiesiog pagrobiama ir prieš savo valią tampa vyriškio žmona. Būtent toks atvejis atsitiko Čečėnijoje. Jaunai merginai išėjus į parduotuvę, prie jos pribėgo vyriškis iš jėga įsisodino į automobilį. Tačiau dideliu graičiu skriejantis automobilis kelyje susidūrė su sunkvežimiu. Per avariją mergina žuvo.

Mūsų šalyje lapkričio 1-oji yra minima kaip Visų Šventųjų diena. Rytoj minėsime Vėlines. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.

Lapkritis – vėlių mėnuo. Ilgais rudens vakarais mirusiojo siela sugrįžta susitikti su artimaisiais ir tarsi primena: mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji glūdi mumyse, nors gyvename skirtingose erdvėse. Anas pasaulis ir bendravimas su juo – paslaptingas. Jis lydi žmones nuo žilos senovės. Tačiau jaučiame, kad gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas mums reikalingas.

Anglosaksų šalyse teigta, jog naktį prieš Visų šventųjų dieną dvasių pasaulis susitinka su gyvųjų, tad mirusiųjų sielos vaikšto tarp mūsų. Norėdami apsisaugoti, žmonės degino laužus, ruošė dvasioms skirtą maistą bei užsiėmė burtais. Su krikščionybe šventė užsimiršo ir visu smarkumu atgimė tik Jungtinėse Valstijoje, maždaug prieš 100 metų. Šiandien moliūgai su išpjautomis akimis bei vaikai, reikalaujantys saldainių, sutinkami beveik visose pasaulio šalyse.

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė pastebi, kad ryškiomis dirbtinėmis gėlėmis išpuoštos kapavietės artimesnės meksikiečiams, o ne lietuviams. Anot jo, lietuviai nuo seno kapus puošdavo natūraliais, neišsiskiriančiais žalumynais. Kokios seniausios žinios apie lietuvių mirusiųjų pagerbimą? Ką sako istoriniai šaltiniai? Mirusiųjų minėjimo papročiai tikriausiai yra patys seniausi. Mirusiuosius žmonės vienaip ar kitaip paminėjo dar kai nebuvo jokių šaltinių.

Vėlinės – viena seniausių ir autentiškiausių lietuviškų švenčių, kuomet lietuviai lanko artimųjų kapus, juos puošia gėlėmis, uždega žvakutes. Žvakės liepsna, anot etnologų, simbolizuoja ne tik šviesą, kuri parodo pasiklydusioms vėlėms kelią į dangų, bet ir šilumą, kuria gyvieji pasidalija su mirusiais.

Kelmiškiai savo miesto vardą kildina iš kelmo, mat kadaise šioje vietoje ošė neįžengiamos girios, kurias iškirtę ir kelmus išrovę žmonės čia įkūrė miestą. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą jis paminėtas 1410 m. XV a. pradžioje Kelmei buvo suteikta privilegija rengti turgus ir prekymečius. Yra kelios labai rimtos priežastys, dėl kurių Kelmę aplankyti tiesiog būtina.

Viltis – universali sąvoka įvairių kultūrų ir įsitikinimų žmonėms. Visame pasaulyje jie viliasi sulaukti geresnio gyvenimo, meilės ar sėkmės. Nesvarbu, ar tai būtų daroma Japonijoje, Kinijoje ar garsiajame Romos Trevio fontane. Mes savo ruožtu kviečiame peržvelgti gražiausių tradicijų, skirtų vilčiai išreikšti, nuotraukas iš viso pasaulio.

Lietuvos politikoje gebama susirieti per bet kokį jubiliejų, šventes ar pakasynas. Smulkučiai klausimai bemat virsta siužetais, vertais meksikietiškų melodramų. Papročiai Simbolių, minėtinų datų, o kartais net keistokų tradicijų turi visos valstybės ir nacijos. Norvegija, be visa kita, suteikia karinius laipsnius pingvinams, prancūzai nesusiskaičiuoja per istoriją nusidriekusių savo respublikų.

Manantieji, kad trumpąjį savaitgalį organizuoti „nišinį“ renginį, kuriame net alaus nebus, yra beviltiška, klydo. Praėjusį sekmadienį Rumšiškėse pirmą kartą Lietuvoje buvo organizuota „Pirties diena“ – renginys, skirtas sveikos gyvensenos ir lietuviškos pirties mėgėjams. Renginys vyko su šūkiu „Pažink lietuvišką pirtį", o pagrindinis šventės akcentas - Rumšiškių muziejaus teritorijoje atkurta dvigalė dvaro pirtis, vienu metu garinėje talpinanti net 25 pirties mėgėjus.

Viena didžiausių metų švenčių Velykos simbolizuoja ne tik pavasario atėjimą bei gamtos atbudimą, bet ir minimos kaip Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų šventė. Į klausimą ar ši krikščioniška šventė turi sąsajų su pagonybės kultūra, etnologas Libertas Klimka atsakė: „Žinoma, tai visų senųjų kultūrų šventė – pavasario lygiadienis.

Tūkstančius metų žmonėms rūpi, kas jų laukia ateityje. Ar kitąmet ištekėsiu? Koks bus tas būsimasis vyras? Ar nieko nestokos šeima? Gyvendami vienovėje su gamta ir ją stebėdami, žmonės išmoko skaityti ženklus ir spėti orus, derlių. Galbūt panašiai galima nuspėti ir savo likimą? Profesorius istorikas etnologas Libertas Klimka sako, kad visos tradicinės šventės yra skirtos tam, kad žmogus labiau draugautų su gamta. Ryšys su gamta, jos pažinimas buvo svarbus mūsų protėviams žemdirbiams.