Prieš keletą metų už Egipto piliečio ištekėjusi panevėžietė Rasa netikėjo mamos abejonėmis dukters laime. Dabar 30-metė moteris pripažįsta nenorinti prisiminti nė savo santuokos, trukusios vos porą metų, nė saulėtosios vyro tėvynės. „Nenoriu tvirtinti, kad mus išskyrė kultūrų skirtumas. Galbūt ir mūsų atveju galima kaltę dėl žlugusios santuokos suversti, kaip įprasta, nesutapusiems charakteriams. Tam, kad priimtum žmogų kitokį – tikintį į kitą dievą, besilaikantį kitokių papročių, turintį kitokį požiūrį į moterį ir vaikų auklėjimą, vien meilės neužtenka“, – išvadas daro Rasa.
Panevėžietės ir septyneriais metais vyresnio Ahmedo keliai susikirto emigrantų knibždančiame Londone. Prekybos centre užkalbinęs simpatiškas tamsaus gymio vaikinas Rasą taip sužavėjo savo guvumu, kad ši, ilgai negalvojusi, brūkštelėjo ne tik savo elektroninio pašto adresą, bet ir telefono numerį.
Užbūrė komplimentais
Ką tik į svečią šalį padirbėti viešbučio kambarine atvykusiai Rasai egzotišką pažintis padėjo išsivaduoti iš artimųjų, draugų ilgesio, netgi didžiulis miestas pirmą kartą iš Lietuvos koją iškėlusiai merginai nebeatrodė toks bauginantis.
„Mūsų draugystei nepritarė ne tik mano tėvai, bet ir draugai. Visi mane ragino, kad būčiau atsargesnė. Mat, prisiklausę visokių istorijų apie kitataučių ir kito tikėjimo vyrų skriaudžiamas lietuves, bijojo, kad ir panašaus likimo ir aš neišvengsiu. Bet jaučiausi tarsi pakvaišusi. Iki tol niekas man nebuvo rodęs tiek dėmesio, kiek Ahmedas. Per visą savo gyvenimą turbūt nebeišgirsiu tiek komplimentų, kiek per kelis draugystės mėnesius prisakė Ahmedas“, – „Sekundei“ pasakojo Rasa.
Panevėžietė pripažįsta ir pati truputį baimindavosi dėl mylimojo kilmės, tačiau po pusmečio ryžosi apsigyventi kartu. Į trečią dešimtį įpusėjusi mergina tikėjo suradusi savo vietą po saule ir svajojo apie šeimos židinį.
„Norėjau šeimos, jaukių namų. Abu svajodavom apie būrį atžalų. Jis, kilęs iš septynių vaikų šeimos, planavo ir pats būti daugiavaikiu tėvu. Ahmedas buvo įsitikinęs, kad gimdyti ir auginti vaikus – moters pareiga. Į tas, kurioms užtenka vieno ar dviejų vaikučių, žiūrėjo skeptiškai“, – pamena Rasa.
Pabėgo su vaiku ant rankų
Oficialiai įtvirtinti santykių pora trumpam sugrįžo į Lietuvą. Praėjus vos porai metų panevėžietė į tėvynę parskrido be atgalinio bilieto į Londoną. Ir ne viena – su metukų sūneliu ant rankų.
Vienoje Londono kavinėje virėju darbavęsis Ahmedas žmonai kategoriškai uždraudė ne tik dirbti, bet ir siekti mokslų. Jo supratimu, moters vieta – namuose.
„Viešbutis man turėjo būti tik laikina stotelė Londone. Lietuvoje įgijusi anglų kalbos mokytojos specialybę nenorėjau visą gyvenimą lenkti nugaros. Svajojau baigti ekonomikos kursus, gal net savo verslą pradėti. Ahmedo šeimos vizija buvo visai kitokia“, – gailisi per vėlai praregėjusi Rasa.
Pasak jos, dažni ginčai įsiplieksdavo ir dėl pinigų. Ahmedas mėgo gyventi plačiai, neskaičiuodamas išlaidų.
Rasos teigimu, jam mažai rūpėjo, kad persikėlus gyventi į namą nuomos kaina pasidarė šeimai nepakeliama našta, kad gimus vaikui išlaidos šoktelėjo keliskart, o pajamos nedidėjo.
„Vaiką jis mylėjo beprotiškai. Didžiuodavosi, kad pirmas gimė sūnus. Bet nė vieno karto nėra naktį kėlęsis jo pamaitinti, nuraminti verkiančio, niekada nėra pakeitęs sauskelnių. Jaučiausi tarsi būčiau tarnaitė savo pačios namuose“, – prisipažįsta Rasa.
Moteris išgyveno skaudžias skyrybas. Žmonos sprendimą pasukti skirtingais keliais Ahmedas įvertino kaip didžiulį pažeminimą. Rasa nenori prisiminti tuomet namuose vykusių dramų ir jos kūną ženklinusių mėlynių.
„Labiausiai bijojau, kad iš manęs gali atimti sūnų“, – teigia Rasa.
Moteris ryžosi avantiūrai – patikinusi, kad skrenda aplankyti seniai matytų tėvų ir pažadėjusi grįžti, išprašė išleidžiama į Lietuvą. Rasa dėkoja likimui ir tuomet Ahmedui atostogų nesutikusiam duoti darbdaviui.
„Išlipusi Rygos oro uoste Achmedui iš karto paskambinau ir pasakiau, kad nebegrįšiu, o dokumentus dėl santuokos nutraukimo atsiųsiu. Iki šiol negaliu atsistebėti, kaip tąkart jis sugebėjo susivaldyti. Dėl to, kad iširo šeima, kalta ne Ahmedo kilmė, o mudviejų nesusikalbėjimas. Vien todėl, kad man nepasisekė, nenoriu daryti apibendrintų išvadų, jog visi arabai blogi šeimos vyrai. O kiek įvyksta skyrybų su lietuviais – ką tada turėtume pasakyti apie savo tautiečius?“ – svarsto skaudžią santykių dramą išgyvenusi Rasa.
Libane pasijuto sava
Iš Panevėžio rajono mažo kaimelio kilusi ir už libaniečio ištekėjusi Lina tvirtina: nors arabų papročiai ją vis dar stebina, tačiau gausioje vyro šeimoje Libane jaučiasi sava.
„Libaniečiams įgimtas nuoširdumas ir svetingumas. Be to, kraštas pastebimai europietiškėja“, – įsitikinusi Lina.
Mergina juokauja, kad su būsimuoju vyru susipažinti padėjo batai. Berlyne aukle dirbusi mergina kartą su draugėmis po iškylos per parduotuves nusipirkusi naujus batelius persiauti užsuko į kavinukę.
Prie gretimo staliuko sėdėjo ir Ali su draugais. Vaikinams užkalbinus smagias merginas Lina nepratarė nė žodžio. Vėliau jaunuolis pripažino, kad būtent šviesiaplaukės santūrumas jį ir sužavėjęs.
Užteko trijų pažinties mėnesių, kad pora kartu išvažiuotų į Olandijos sostinę Amsterdamą, kur vaikinas gavo darbą. Vėliau kurį laiką pagyvenę Ali šeimoje Libane sutuoktiniai jau trejetą metų apsistoję Londone ir jame mato savo ateitį.
Griauna mitus apie arabus
Lina neslepia, kad Lietuvoje likę giminės, sužinoję apie jos pasiryžimą tekėti už musulmono, atvirai reiškė abejones. Tačiau dvylikos vaikų šeimoje užaugusio Ali artimieji europietę sutiko kaip dukterį ir seserį.
Lina nesutinka su nuomone, kad musulmonai nepakantūs kitatikiams. Netgi skirtingų tikėjimų vaikai vedami į vieną mokyklą. Libane tuokdamasi lietuvė atliko būtiną formalumą – pripažino musulmonų tikėjimą, tačiau išpažįsta krikščionybę.
Gryna neteisybe Lina vadina ir kalbas, kad arabų šeimose moteris užima tarnaitės vietą.
„Arabai nemėgsta, kad moteris dirbtų. Išlaikyti šeimą – vyro pareiga. Bet namo parnešami pinigai atiduodami moteriai. Žinoma, galbūt yra vyrų, išnaudojančių sutuoktines, bet ir Lietuvoje ne visos šeimos darnios“, – įsitikinusi Lina.
Ji tvirtina plačioje Ali giminėje nesutikusi nesutariančių porų. Be to, nemažai moterų turi darbą. Tiesa, anot jos, libanietės nesirenka vadinamųjų juodų – valymo, tvarkymo darbų. Jie paliekami emigrantėms.
Ali šeimoje kurį laiką gyvenusios Linos pareiga buvo rūpintis sūneliu ir namais. Jauna moteris niekur nedirbo, o sutuoktinis, kaip ir dera tvarkingos šeimos galvai, uždirbtus pinigus patikėdavo žmonai.
Šią libanietišką tradiciją šeima išsaugojo iki šiol. Dabar Lina Londone augina jau du vaikučius, o Ali dar labiau stengiasi, kad jo šeimai nieko netrūktų.
Linos teigimu, arabas vyras labai dėmesingas savo moteriai: visada pastebės ir pagirs naują drabužį, makiažą ar šukuoseną, padėkos už kiekvieną darbą.
Anot pašnekovės, Libane teisės aktai numato, kad tėvams išsiskyrus vaikai iki 13-os metų gyvena pas motiną. Vėliau juos turėtų pasiimti auginti tėvas, tačiau, Linos teigimu, visada atsižvelgiama į vaikų norus.
Moteris įsitikinusi, kad jų šeimai niekada neprisieis klausti sūnų, ką jie pasirinktų – mamą ar tėtį.
Neįnoringos slavės
Mišriose santuokose gimę vaikai, sulaukę šešiolikos, patys gali nuspręsti, kokią tautybę pasirinkti. Pasak Panevėžio civilinės metrikacijos skyriaus specialistės Jūratės Lipskienės, tėvai, registruodami gimusį vaiką, dažniausiai pasinaudoja teise ir jo gimimo liudijime nenurodo atžalos tautybės.
Metrikacijos skyriaus darbuotojai pastebi tendenciją, kad vaikui lietuvio tautybę suteikti linkę slaves vedantys vyrai lietuviai.
„Jei tėtis – lietuvis, o mama – rusė, baltarusė ar ukrainietė, dažniausiai tėvai prašo vaiko gimimo liudijime nurodyti lietuvio tautybę. Bet kai lietuvės teka už egzotiškų šalių piliečių, laukiama, kol vaikui sukaks šešiolika ir pats pasirinks tautybę“, – teigė J.Lipskienė.
Registruoti santuoką apsisprendusioms mišrioms poroms tenka migracijos skyriuose atlikti patikrinimo testus. Pagal juos specialistai įvertina, ar taip nebandoma sudaryti fiktyvios santuokos, suteikiančios galimybę ne Europos Sąjungos šalių piliečiams laikinai apsigyventi ES.
Panevėžio apskrities VPK Migracijos skyriaus Užsieniečių reikalų poskyrio viršininkės Renatos Gailiušienės teigimu, pastaruoju metu tikrinama kone kiekviena pora. Sužadėtiniams tenka atsakyti į 20 testo klausimų – apibūdinti bendrą gyvenamąjį būstą, išvardyti antrosios pusės artimųjų, giminaičių, bendrų draugų vardus.
Mokytis kantrybės ir supratimo
Daiva Balčiūnienė, psichologė
Daugiau sunkumų patiria mišrios santuokos partneris, gyvenantis svetimoje šalyje. Jam tenka taikytis prie kitokių papročių, kultūros, religijos. Tai didžiausi rizikos faktoriai, apsunkinantys bendravimą. Kad pora būtų darni, svarbu, jog sutaptų jos vertybės, požiūriai, partneriai jaustų fizinį potraukį viens kitam. O augusiųjų skirtingose šalyse skiriasi ir mentalitetai, todėl nesutarimai kyla netgi dėl smulkmenų. Pavyzdžiui, Vakarų kultūroje linkstama vaikui suteikti daugiau laisvės, o Rytų šalyse akcentuojama ypatinga pagarba tėvams, vyresniems šeimos nariams.
Dar sudėtingiau, jei vienas iš sutuoktinių gyvena kito šalyje ir nemoka jos kalbos. Už užsieniečių ištekėjusios ir į vyrų šalį išvykusios gyventi lietuvės dažnai guodžiasi, kad nemokant kalbos sunku susirasti tokį pat kvalifikuotą darbą, kokį turėjo iki santuokos. Jos priverstos daugiau laiko praleisti namuose, mažėja jų draugų ratas, kyla finansinės nepriklausomybės problemų. Moteris slegia, kad turi prašyti sutuoktinių pinigų. Nors vyras nešykštus ir nedaro iš to problemos, bet vis tiek žmona jaučiasi nejaukiai.
Apsigyvenusiesiems sutuoktinio šalyje sunkumų kyla netgi pramogaujant. Draugų ar artimųjų vakarėlyje, net ir puikiai mokant kalbą, svetimšaliui sunku pritapti, nes nežino tų pačių dainų, anekdotų, augdamas nematė tų pačių filmų, kaip jie. Užsienietis, neturintis to paties kultūrinio paveldo, negali pasijusti tos bendruomenės dalimi.
Tačiau viskas įveikiama, jei abu sutuoktiniai stengiasi, yra tolerantiški, sugeba susitarti, kokia kalba kalbės jų vaikai, kokią religiją jie išpažins, kaip bus lankomi seneliai, kaip skirstys šeimos biudžetą. Jei pora išsiaiškina esminius dalykus, mokosi kantrybės ir supratimo, darniai sugyventi įmanoma.
Faktai:
Santuokų su užsienio piliečiais daugėja.
Statistikos departamento duomenimis, 2009-aisiais įregistruota 3,3 tūkst. (16 proc.) santuokų su užsienio piliečiais.
Pernai užsieniečiams ranką ir širdį pažadėjo 2,3 tūkst. mūsų šalies moterų ir beveik 1000 vyrų.
Dažniausiai (16,8 proc.) lietuvės ranką ir širdį pažadėjo vokiečiams, 9,3 proc. dailiosios lyties atstovių rinkosi JAV piliečius, 9,2 proc. – rusus, 5,9 proc. – Jungtinės Karalystės piliečius.
2000 m. su užsieniečiais susituokė perpus mažiau – 1,6 tūkst. Lietuvos piliečių.
Kasmet Europos Sąjungoje registruojama apie 170 tūkst. mišrių porų ištuokų.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
