tradicijos

Nors dabar Joninės ne vienam pirmiausia asocijuojasi su laužais, draugų kompanija ir užstalėmis, etnologė Eglė Valentė primena, kad senoji Rasų arba Kupolių šventė yra kur kas gilesnė. Pasak jos, bėgant metams ne tiek pamiršome pačią šventę, kiek dalį jos prasmės ir apeigų. Tai metas, kai gamta pasiekia savo brandos viršūnę, o žmogus turi progą sustiprinti ryšį su savimi, aplinka ir protėviais. Rasos nuo seno buvo viena svarbiausių metų švenčių.

Laidotuvių tradicijos Lietuvoje pamažu keičiasi. Nors pagarba mirusiajam išlieka svarbiausia vertybe, vis daugiau žmonių renkasi modernesnius sprendimus, atsisako kai kurių nusistovėjusių papročių ir ieško asmeniškesnių būdų atsisveikinti su artimaisiais. Apie besikeičiančias laidotuvių madas Lietuvoje naujienų portalui tv3.lt pasakoja laidojimo namų „Ramybės takas“ vadovė Ramutė Leščinskienė.

„TikTok“ platformoje paplito vaizdo įrašo ištrauka iš Manto Katlerio laidos „Paskutinė vakarienė“, kurioje svečiavęsis aktorius ir humoro jausmo nestokojantis Mantas Stonkus atvirai pasidalijo savo įžvalgomis apie šiuolaikines vestuves, jų vedėjus bei šventės žaidimus. Žinomas vyras neslėpė kritikos kai kurioms tendencijoms ir pateikė alternatyvą, kaip sukurti nepamirštamą šventę be didelių išlaidų madingiems šventės dirigentams.

Šiandien, vasario 17 dieną, Lietuvoje minimos dvi ypatingos dienos, kurias verta paminėti. Tai – lietuviams puikiai pažįstamos Užgavėnės ir visame pasaulyje minimi Kinų Naujieji metai. Dalijamės su jumis, ką vertėtų žinoti apie šias datas – susipažinkite ir atšvęskite! Užgavėnės Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų.

Slaugytoja iš Vokietijos socialiniuose tinkluose paskelbė vaizdo įrašą, kuriame parodo, ką daro po paciento mirties. Vaizdo įrašas sukėlė intensyvias diskusijas komentaruose. Paaiškėjo, kad daugelyje šalių iki šiol gyvuoja paprotys po artimojo mirties atidaryti langą. Nors tai laikoma prietaru, daliai žmonių jis turi gilią simbolinę prasmę. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tik kaip menka tradicija, tačiau daugeliui ji atlieka svarbią simbolinę funkciją.

Teatro, kino ir televizijos aktorė Gailė Butvilaitė, kuri net 18 metų gyveno Venesueloje pasidalino Naujųjų metų tradicijomis, atkeliavusiomis tiesiai iš Venesuelos. Socialiniame tinkle „Instagram“ ji pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame atskleidžia, kokios spalvos turi būti jūsų apatiniai šį vakarą, kad pritrauktumėt tai, ko norit kitiems metams. Įrašu ji sutiko pasidalinti ir su portalo tv3.lt skaitytojais.

Kalėdos – metas, kai namus užpildo jaukumas, nostalgija ir ypatingi ritualai, o kiekviena šeima šventes pasitinka savaip. Kartais savo tradicijomis pasidalija ir žinomi žmonės – ne išimtis ir kompozitorius ir atlikėjas Deivydas Zvonkus. Šiemet jis šventes pasitinka taip, kaip moka geriausiai – su humoru, lengvu chaosu ir… labai aiškiu patarimu, ko per Kūčias daryti geriau nereikia.

Kūčios yra viena jautriausių ir prasmingiausių metų švenčių, kai laikas sulėtėja, o namai prisipildo šilumos, kvapų ir laukimo. Tai vakaras, kai šeimos susėda prie bendro stalo, dalijasi kalėdaičiu, prisimena išėjusius artimuosius ir iš naujo atranda tikrąją bendrystės prasmę. Kunigas Ričardas Doveika atskleidžia, kokią gilią prasmę turi šis vakaras, primindamas, kad Kūčios – tai ne tik tradicijų rinkinys, bet ir dvasinis atsigręžimas į šeimą, santykius bei vienas kitą.

Šios Kalėdos TV3 televizijos rinkodaros vadovui ir laidų vedėjui Mindaugui Stasiuliui bus ypatingos – pirmą kartą jas jis švęs su jau ūgtelėjusiu sūnumi Motiejumi. Praėjusiais metais sūnus dar buvo visai mažytis, o dabar šeimos šventėms atsiveria visai kitos galimybės. Pasak M. Stasiulio, Kalėdų laukimas namuose jaučiamas gerokai stipriau, o šventinė nuotaika kuriama ne tik dekoracijomis, bet ir laiku kartu.  Žinomas vyras neslepia – atsiradus vaikui, keičiasi ir pats požiūris į šventes.

Vieno rusų žurnalisto, kuris laikė plakatą „Noriu tuoktis“ ir tiesioginiame eteryje pasipiršo savo merginai Olgai, klausimą Vladimiras Putinas pakomentavo „pavyzdiniu Kaukazo pavyzdžiu“, nutylėjęs, kad jo paties dukros nepanoro jaunystėje gimdyti vaikų, o siekė karjeros ir išsimokslinimo.  Žurnalistas sakė, kad jam 23 metai ir jie su mergina kartu jau aštuonerius metus, ir užduoda klausimą apie prieinamą hipoteką.

12 patiekalų vakarienė – viena ryškiausių Kūčių tradicijų lietuvių šeimose. Pastaraisiais metais mamų ir močiučių ruošiamus gardumynus ir ilgas valandas prie puodų vis dažniau keičia populiarėjanti tendencija, kuomet jau pagaminti šventiniai rinkiniai užsakomi tiesiai į namus.

Žiemos saulėgrįža, minima gruodžio 21 dieną – lietuviams, kaip ir kitoms Europos tautoms, ypatinga šventė nuo seniausių laikų. Šį gamtos virsmą žyminčiuose šventės laukimo, Kūčių vakaro, Kalėdų dienos ir tarpušvenčio papročiuose susipina pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos. Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) kviečia pasigilinti į šios šventės ištakas ir pasvarstyti, kaip tą virsmą pasitinkame šiandien.

Daugelis žino, kad nemaža dalis šiuolaikinių Kalėdų tradicijų mena neatmenamus laikus. Tačiau kurios tradicijos iš tiesų yra senos, o kurios – naujai sugalvotos? Ir kokios mūsų senolių tradicijos jau baigia išnykti? Anot tautosakos archyvo skyriaus jaunesniosios mokslo darbuotojos Gražinos Kadžytės, esminiai Kalėdų principai per šimtmečius beveik nepakito – kito tik jų formos, kurių šiuolaikinėse šventėse dažnai nė nebepastebime, tačiau vis dar laikomės.

Šios Kalėdos verslininkui, televizijos veidui Laurynui Suodaičiui bus ypatingos. Vyras atvirai papasakojo apie savo šeimos Kūčių ir Kalėdų tradicijas bei siekį puoselėti lietuviškąsias, tradicines šventinio stalo bei eglutės puošimo vertybes.  L. Suodaitis portalui tv3.lt papasakojo apie Kūčių ir Kalėdų tradicijas jo šeimoje. Kaip minėjo pašnekovas, kur šiemet švęs šventes – dar nežinia, tačiau visuomet yra du variantai. Vienas iš jų – gimtinėje, kitas – Vilniuje.

Lapkričio pirmosios dienos yra išskirtinės tuo, kad visi lietuviai skuba į kapines pagerbti mirusiųjų. Plazdančios žvakelės, vainikai ar puokštės rankose – tai įrankiai, padedantys parodyti pagarbą Anapilin išėjusioms vėlėms. Daugiau apie vėles ir Vėlines naujienų portalo tv3.lt skaitytojams sutiko papasakojo etnologė Eglė Valentė.

Artėjant Vėlinėms, pradėjote dairytis žvakių kapams? Dar ne taip seniai mūsų proseneliai kapus Vėlinėms puošdavo gerokai kukliau – meškauogėmis, medžių lapais ar vienu kitu gėlės žiedu ir būtinai vėlėms palikdavo vaišių. Per Vėlines Dzūkijoje vyrai ir naminukės prie mirusiųjų kapo išlenkdavo. Mat tikėta, kad išėjusiųjų vėlės saugo žmones dirbant ūkio darbus. Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.  Kadaise buvo kapai, o dabar – miškas.

Ne paslaptis, kad šių dienų pasaulis nepaliaujamai keičiasi ir visi stengiasi suspėti koja kojon žengti su juo. Pastebima, kad keičiasi ne tik vestuvinės tradicijos, kuriose retai kada jau pamatysi „piršlio korimą“ ar jaunųjų pasitikimą su duona ir druska, bet ir laidotuvės, kurių surengti neskubama, o susirinkusieji kartais pasipuošia net baltais ar spalvotais drabužiais.

Nors į vestuves vis dažniau įsilieja vakarietiški elementai, dauguma jaunųjų vis dar renkasi išlaikyti senąsias tradicijas – pasitikimą su duona ir druska, židinį ar pirmąjį šokį, kurios laikui bėgant tik šiek tiek kinta, tampa estetiškesnės ir pritaikomos prie šiuolaikinės šventės formato. Vestuvių planuotoja, „Wedding stories LT“ prekės ženklo įkūrėja Živilė Bugailiškytė sakė, kad senos vestuvių tradicijos, tokios kaip pasitikimas su duona ir druska, židinys ar pirmasis šokis vis dar išlieka.

Šį sekmadienį, gegužės 18 dieną, Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje pirmosiomis eilėmis bus paskelbta 61-ojo „Poezijos pavasario“ pradžia. Atsinaujinęs seniausias Lietuvoje poezijos renginys keičia tradiciją – festivalio laureatas bus paskelbtas poezijos šventės pradžioje. Šiais metais „Poezijos pavasario“ laureatę ar laureatą rinko komisija, kurioje buvo poetės Elena Karnauskaitė ir Dovilė Zelčiūtė, poetai Vytautas Kaziela, Julius Keleras, Antanas Šimkus.

Velykos – viena iš svarbiausių metų švenčių, kupina senovinių papročių, simbolikos ir gilios prasmės. Lietuvių tradicijos per amžius kito, bet jų esmė išliko ta pati – tai atgimimo, pavasario ir bendrystės šventė. Apie tai, ką Velykos reiškia šiandien ir kokias tradicijas iš senovės tebesaugome, pasakoja etnologė Eglė Valentė. Kai gamta bunda po ilgos žiemos, žmonės nuo senų laikų švenčia naujo gyvenimo pradžią.

Jau šį sekmadienį minėsime vieną šilčiausių ir jaukiausių šeimyninių švenčių – šv. Velykas, kurioms kiekvienuose namuose pradedama ruoštis iš anksto. Tad dabar, kol visi svarsto, kokiais gardžiais patiekalais pradžiuginti šeimą, vaikai jau nekantrauja marginti kiaušinius, o už lango pasirodęs giedras dangus ir saulės spinduliai maloniai šildo veidą, pateikiame jums jaukų pokalbį su Vytautu V. Landsbergiu apie jų šeimos velykines tradicijas.

Į Dzūkijos kaimą kiekvieną savaitgalį sugrįžtantis botanikos mokslų daktaras Mindaugas Rasimavičius, prisistatantis kaip šilinis dzūkas ir tikras kaimo vaikas, stebina kraštiečius jau ne vienus metus audžiamais divonais.  Mindaugas Rasimavičius – ne tik audėjas, jis ir projekto, skirto šilų dzūkų audimo tradicijos puoselėjimui „Parėdzymai“, narys bei penkerius metus trukusio Dzūkų kultūros festivalio „Čiulba Ulba“ vienas iš organizatorių.

Kūčios – tai viena iš seniausių ir reikšmingiausių lietuvių tradicijų, apimanti daugybę papročių, apeigų ir simbolinių veiksmų, išlikusių nuo mūsų protėvių laikų iki šių dienų. Kūčių vakarienė valgoma gruodžio 24 dieną. Ji žymi ne tik ilgai laukto Kalėdų laikotarpio pradžią, bet ir išskirtinę dvasinę būseną, susijusią su apsivalymu, susikaupimu ir ryšio su gamta bei antgamtiniu pasauliu atgaivinimu. Pasak etnologės doc. dr.

Lapkričio 2-oji – Vėlinių diena – Lietuvoje yra skirta mirusiųjų pagerbimui. Šią dieną žmonės keliauja į kapines, uždega žvakutes ant artimųjų kapų, prisimena mirusiuosius ir mintimis būna su tais, kurių nebėra šalia. Etnologės Eglės Valentės teigimu, Vėlinės yra šventė, per kurią žmonės nuoširdžiai išreiškia pagarbą ir meilę mirusiesiems bei dėkoja už visa tai, ką jie paliko, pagerbdami juos ir jų pasaulį.

Šiąnakt, birželio 24-ąją pasitiksime vieną gražiausių vasaros švenčių – Jonines, dar vadinamas Rasų švente arba Kupolinėmis. Tai viena iš svarbiausių ir giliausių mūsų tradicinių švenčių. Etnologė Eglė Valentė pasakoja, kad ši šventė simbolizuoja augmens ir žydėjimo kulminaciją. Šiuo laikotarpiu gamta yra kupina gyvybingumo, o mes švenčiame dvasios pilnatvę ir visagalės gamtos magiją.  E. Valentė sako, kad Joninės yra jaunas šios šventės pavadinimas, kurį priėmė bažnyčia.

Gegužės 19 dieną – Sekminės. Tai šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po šv. Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai. Miestiečiams ši šventė nebėra tokia aktuali kaip šv. Kalėdos ar šv. Velykos, mat jos metu daugiausia dėmesio skiriama naminiams gyvuliams – karvėms. Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu.

Šiandien, gegužės 15 dieną, minimas šv. Izidorius, Sėjos pabaiga. Šią dieną nuo senovės lietuviai pabaigdavo sėjos darbus, o lauko pakraščiuose ant kuolo pamaudavo raguočio kaukolę. Tikėta, kad taip laukai bus apsaugoti nuo visų nemalonių. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena paskelbta Izidoriaus varduvėmis – šv. Izidorius laikomas artojų globėju. Tikėta, kad jis padeda dirbti laukų darbus.

Velykos yra viena iš labiausiai lauktų ir svarbiausių švenčių krikščionių kalendoriuje, švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ši šventė asocijuojasi su pavasario atgimimu, viltimi ir atgijimu.  Etnologė Eglė Valentė pasakoja, kodėl kiaušinis yra laikomas šv. Velykų simboliu, kokios buvo senosios lietuvių šios dienos tradicijos bei ką padaryti per minėtąją šventę, kad laikas būtų palankus svajonių išsipildymui.  „Šv. Velykos yra ypatingos tuo, kad jos yra šv.

Šiandien, kovo 25-ą dieną Lietuvoje minimos Gandro ir apsireiškimo mergelei Marijai šventės.  Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto.

Operos solistė ir Vilniaus mero Valdo Benkunsko žmona Vismantė – moteris, kuri spinduliuoja elegancija ir moteriškumu. Scenoje ji žavi savo aksominiu balsu, o namuose geba nustebinti ir kulinariniais sugebėjimais.

Lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Profesorius, etnologas Libertas pasakoja, kad iki dabar Šv. Agotos duona „saugo nuo visko, kas nutvilko kaip ugnis“.  L. Klimka sako, kad Šventoji Agota buvo ugnimi kankinta. Ji – krikščionybės kankinė pirmaisiais eros amžiais.

Šalies katalikai mini vieną svarbiausių katalikiškų švenčių – Grabnyčias. Bažnyčiose šiandien šventinamos vaškinės žvakės. Pašventinta žvakutė buvo vadinama grabnyčia arba grauduline. Šių žvakių būdavo visuose namuose ir jos plačiai naudotos apeigoms ir buityje. Rūtomis ir baltu kaspinu papuoštą grabnyčių žvakę vaikai nešdavosi ir tebesineša eidami pirmosios Komunijos. O svarbiausia – Grabnyčių žvakė pasitarnaudavo mirus artimajam. Ir senovėje dažniausiai žmonės tokias žvakes liedavo patys.

„Jau kelias dienas niekaip iš galvos neiškrenta išklausytas interviu su Inga Valinskiene vienoje laidoje. Negaliu susilaikyti nepasisakiusi viešai, mano manymu, tai turi išgirsti visi ir įsisąmoninti iki kaulų smegenų“, – rašo naujienų portalui tv3.lt laišką atsiuntusi skaitytoja Vaida. O pakalbėti noriu apie tradicijas ir jų svarbą. Kalbu ne apie tas tradicijas, nuleistas iš kažkur aukščiau, o tas, kurias susikuriame patys su brangiausiais žmonėmis.

Senolių išmintis byloja, kad Pusiaužiemio arba Viduržiemio metu diena jau būna pailgėjusi per avinuko šuolį, o gamta jau yra žengusi pirmąjį žingsniuką pavasariop. Sakoma, kad būtent šią dieną iš žiemos miego prabunda barsukas ir išlenda iš savo olos, o nuo jo elgesio ir priklauso, ar greit ateis taip laukiamas pavasaris.

Šimtmečių tradicijos tebėra gyvos Ispanijoje. Per miesto gatvėse liepsnojančius laužus šuoliuoja žirgai. Šokdami per ugnį, anot vietinių, gyvūnai iki kitų metų išsivalo ir sielą, ir kūną. Kad žirgai nesusižeistų, ceremonijai yra specialiai paruošiami. Akmenimis grįstoje miestelio gatvėje Vidurio Ispanijoje spragsi laužai iš pušų šakų, o per juos raiti ant žirgų pasileidžia vietiniai gyventojai. Tokia ceremonija šiose Ispanijos apylinkėse vyksta bent 300 metų.

Kaunietė Agnė Januškevičiūtė-Trikšienė šypsodamasi pristato save kaip laisvą menininkę ir žmogų, kuris svajoja atkurti lietuvišką kaimą. Tiesa, kaimelis kurtas Agnės rankomis yra miniatiūrinis, gamintas jos pačiomis rankomis, o detalės moters rankose vis atsiranda netikėtai, stebuklingu būdu. Kaip pati kūrėja sako, tai yra jos misija šioje žemėje, o visata jai kasdien padeda ir toliau siekti šios svajonės.

Rytoj pasitiksime sausio 6-ąją dieną, o būtent ji žymi, kad kalėdinis laikotarpis oficialiai pasiekė savo pabaigą. Per Trijų karalių dieną raginama nepamiršti atsisveikinti su kalėdiniais papuošimais ir, žinoma, iš namų išnešti eglę.  Etnologas Libertas Klimka teigia, kad tai labai svarbus laikotarpis, kai laukiama sugrįžtant saulės. „Yra sakoma, kad per Tris karalius diena pailgėja per gaidžio žingsnį. Vadinasi, galima sakyti, kad ji yra ilgesnė, negu buvo prieš Kūčias.

Aktorius Arnoldas Schwarzeneggeris (76 m.) turi tradiciją, kurios laikosi kiekvienais metais šventiniu laikotarpiu. Pasirodo, žinomas vyras kiekvienais metais prieš šventes važiuoja į vietos centrą, kuriame dalina kalėdines dovanas.  76-erių aktorius  buvo užfiksuotas vaizdo įraše, kuriuo pasidalijo socialiniuose tinkluose. Filmuke matyti, kaip aktorius bendrauja su šeimomis ir vaikais bei dalija kalėdinės dovanas Hollenbeck jaunimo centre.

Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus (97) šiais metais pirmą kartą šventes pasitinka be anapilin iškeliavusios  pirmosios šalies ponios ir savo mylimos žmonos Almos Adamkienės. Artima Adamkų šeimos draugė Birutė Vizgirdienė naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kaip Valdas ir Alma minėdavo šv. Kūčių bei šv. Kalėdų šventes ir atskleidė, kokios buvo jų šeimos vertybės.  Šv.

Kūčių rytą įprasmina tikėjimo, vilties ir netikėtų įžvalgų kupinas pokalbis su kunigu Ričardu Doveika. Dvasininkas pabrėžė svarbiausius šios šventės akcentus. Laidoje „Pasaulis pagal moteris“ kunigas Ričardas Doveika pasakojo, kad Kūčių dieną šviesa nugali tamsą net ir gamtoje. „Nuo gruodžo 13 dienos pati gamta ateina į labai įdomią tarnystę žmogui. Iki kalėdinės nakties saulė kyla ir leidžiasi tą pačią minutę. Reiškiasi, kad šviesa susilygina su tamsa.

Šv. Kūčių vakaras yra ypatingiausias laikas metuose, kada prie bendro šventinio stalo susirenka visi artimiausi žmonės bei visą savo dėmesį skiria vieni kitiems, prisimena tuos, kurie jau negali būti šalia. Kunigas Ričardas Doveika sako, kad šv. Kūčių vakarą labai svarbu ne tik skirti rūpestį bei dėmesį kitiems, tačiau reikia nepamiršti ir šio ypatingo meto tradicijų. Šv. Kūčios ir šv. Kalėdos mums primena šeimos gyvybės, šeimos narių ratą.

Jau netrukus sėsime prie Kūčių stalo ir laužysime šventą duoną – kalėdaitį, arba dažno vadinamą paplotėlį. Tik štai retas žino, kokios yra dalijimosi kalėdaičiu tradicijos. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje šeimos turėjo unikalų paprotį – ne tik pasidalyt kalėdaičiu tarpusavyje, bet ir smulkiais gabaliukais puošti šventinius patiekalus. Taip jie esą būdavo pašventinti. O daugelyje šalies vietų žmonės lauždami kalėdaitį net ir pasiburti nevengdavo.

Visai neseniai į populiarios televizijos laidos „TV pagalba“ gelbėtojų gretas prisijungė nauja narė – Toma Arcišauskaitė-Lukošienė. Įveikusi galybę konkurentų, empatiška moteris, kuriai nėra svetimo skausmo, lapkričio 7 dieną debiutavo laidoje. Toma su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalino, kokia ji yra išjungus televizijos kameras, kokios yra jos šeimos Kalėdų tradicijos bei šiltais prisiminimais, kaip vaikystėje su močiute sutikdavo šventes.

Žinomo dainininko, operos solisto Merūno Vitulskio darbotvarkė visuomet pilna ir retai joje rasite tuštesnį tarpą. Tačiau Kalėdos be jokios išimties yra laikas, kai visa šeima būna drauge ir prisimena tikrąją šių švenčių prasmę. Kalbėdamas apie gražiausias metų šventes, Merūnas pabrėžia – tai metas, kai daug dėmesio skiriama tradicijoms, kurias ne tik puoselėja kartu su žmona Erika, bet ir perduoda vaikams. „Jeigu savo vaikams to neperduosi, niekas už tave to nepadarys“, – sako dainininkas.

TV3 laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėjos, floristikos dizainerės Kristinos Rimienės šeimoje Kalėdos yra triguba šventė – tiek dukra, tiek sūnus yra gimę šiuo šventiniu laikotarpiu: dukra Marija gimusi gruodžio 21 dieną, prieš pat Kalėdas, o sūnus Raigardas po Kalėdų, prieš Naujuosius metus – gruodžio 28 dieną.

Rytoj, lapkričio 22 dieną, Lietuvoje bus minima neeilinė, šventosios Cecilijos diena. Ji taip pat vadinama muzikantų diena, tad pasižymi tam tikrais papročiais, kuriuos ne vienas jau pamiršęs. Europoje šventoji Cecilija buvo laikoma vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų ir poetų globėja. Išskirtinė diena šv. Cecilijos garbei Lietuvoje, sprendžiant iš nebuvimo su šia bažnytinio kalendoriaus diena susijusių prietarų, tikėjimų, nebuvo liaudyje populiari.

Lapkričio 11-ąją, minint paskutinę rudens – šv. Martyno – šventę, galime numatyti, kokių orų tikėtis. Tad etnologas Libertas Klimka pasakoja, kodėl ši diena svarbi, kokios jos tradicijos ir kaip galime nuspręsti, kokie orai laukia. L. Klimka sako, kad norint sužinoti, kokie bus šaltojo laikotarpio orai, turėjome palaukti iki šv. Martyno dienos – paskutinės rudens šventės.

Lapkričio 11 dieną minima šv. Martyno diena senoliams buvo svarbi keliais aspektais – šią dieną gamta išduodavo, kokie orai laukia žiemą, taip pat pagerbdavo amatininkus. Be viso to, tai buvo vaikų šventė, turėjusi itin įdomias tradicijas.   Šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą.

Lapkričio 2-ą dieną minimos Vėlinės – ypatinga diena, kurią daugelis žmonių visame pasaulyje įprasmina atmindami savo mirusius artimuosius. Tai metas, kai žmonės gali prisiminti tuos, kurių jau nebėra. Apie tai, kuo ši diena ypatinga, tv3.lt naujienų portalui pasakoja etnologė Eglė Valentė.