Daugiau apie vėles ir Vėlines naujienų portalo tv3.lt skaitytojams sutiko papasakojo etnologė Eglė Valentė.
Kada protėviai lankydavo kapus?
Ji pasakojo, kad lapkričio 1 dieną yra minima Visų Šventųjų diena – tai kartu su krikščionybe atkeliavusi data, tačiau ilgus amžius iki jos lietuviai minėdavo ir eidavo į kapines per Vėlines, t. y. lapkričio 2-ąją.
„Šios dienos skiriasi, nes Visų Šventųjų diena yra labiau apie šviesą, o Vėlinių – labiau apie tamsą, besibaigiantį rudenį ir žiemos pradžią.
Per Vėlines mes prisimename ne tik gimines, savo mirusiuosius, senelius, bet taip pat ir savo mokytojus, kurių žinios mus lydi per gyvenimą. Jie yra savotiškai mums artimi, dėl to prisimename, einame į kapus jų visų pagerbti“, – sakė ji.
„Vėlės“ sąvoka
Pirmiausia, pašnekovė prabilo apie tai, iš kur yra kilęs žodis „vėlė“. Ji siūlė kalbiškai atkreipti dėmesį į tuos žodžius, kurių šaknis tokia pati.
„Pavadinimas „vėlė“ asocijuojasi su vėluma, vėlavimu, vėliava. Dar su vėle susijęs vėjas, su kuriuo, manoma, vėlės keliauja.
Ką dar galima išgirsti iš žodžio „vėlė“? Žodžio pradžią „vėl“ ir „vėl“ ir „vėl“. Tad tos mintys, tos idėjos vis kartojasi, yra skirtas laikas jas prisiminti.
Galima sakyti, kad iš tiesų mes nesame susitapatinę su vėlių pasauliu, gyvename paprasčiau, o štai per šitas dienas atkreipiame dėmesį į iškeliavusias sielas, skiriame joms dėmesio ir pabendraujame“, – sakė ji.
Pasak etnologės, šiomis dienomis prisimenama pamatinė idėja apie vėles, o šių dienų esmė yra malda.
„Išėjusiems laiku yra lengviau iškeliauti užtarnauto poilsio, o tiems, kurie ne sava mirtimi mirė, sunkiau.
Tad mūsų maldos, mūsų pagalba vėlėms yra labai svarbi, kad joms būtų lengviau išgyventi, praeiti tą sunkų etapą ir keliauti užtarnauto poilsio“, – teigė ji.
Vėlinės – fokusas į vidinį pasaulį
Kaip pasakojo E. Valentė, mirusiųjų pagerbimui tokia data pasirinkta neatsitiktinai. Jos teigimu, tamsėjantys vakarai ir gamtos pokyčiai ragino lietuvius atsigręžti į save, į dvasingumą.
„Pati gamta jau ruošiasi pereiti į žiemos ramybę, į miegą, tad tai yra šventė, kada žmogus pats susimąsto, kad buvo pasaulio medžio dėmenyje.
Gamta aprimsta, užmiega iki pavasario. Šis pokytis yra daugiau susijęs ne su išoriniu pasaulio paveikslu, bet su vidiniu, požemių pasauliu, kuris dabar aktualus“, – sakė ji.
Pasak E. Valentės, šiomis dienomis protėviams būdavo dėkojama už tas žinias, kurios buvo įgytos, ir padėjo išgyventi šiame pasaulyje.
Ji tikino, kad anksčiau lietuviai puikiai suvokė, jog be protėvių žinių jie paprasčiausiai nebūtų išgyvenę.
„Tas žemės užmigimas yra prasmingas, nes tai yra padėkos už tą laiką, kada žemė pražydino, nokino, davė derlių metas.
Jeigu mes nebūtume išmokyti protėvių, kaip sėti, ką daryti šiandien, mes būtume visiškai bejėgiai išgyventi, tad jiems yra dėkojama už tai, už tas išmoktas pamokas ir pagalbą.
Mes juk bėdai atsitikus dar ir dabar mėgstame pabendrauti su savo protėviais, nueiti į kapus, pasikalbėti su jais.
Nuėję uždegame žvakelės šviesą, taip pat ją degame ir namuose. Per tą šviesą galime su jais bendrauti, pasitarti, neretai ir atsakymą gauti – jeigu ne dienos metu, tai susapnavus“, – šyptelėjo etnologė.
Vėlinių tradicijos
Nors dabar esame pripratę kartu su savimi pasiimti tik žvakučių ir gėlių, vis tik, pasak E. Valentės, anksčiau būdavo kitokia tradicija – ryšys tarp šio ir ano pasaulio būdavo palaikomas per įvairius valgius.
„Senesniais laikais minėjimas labiau pasižymėjo tuo, kad buvo nešamas maistas į kapus, namuose buvo nukraunami stalai.
Būdavo laikomasi papročio valgyti, maitintis, susiburti bendruomenei kapinėse, o taip pat būdavo paprotys maitinti vėles tikru maistu.
Kita vertus, senais laikais mes namuose mirusiesiems dėdavome tuščią lėkštutę, tad tie pagerbimo būdai yra įvairūs, priklauso, kaip esame išmokyti, išauklėti“, – sakė pašnekovė.
Ji taip pat prabilo apie šiuolaikines mūsų tradicijas pagerbiant mirusiuosius gėlėmis ir žvakėmis.
E. Valentė teigė, kad tai – puikūs įrankiai, nes kvapais maitiname vėles, o per žvakės liepsną su jomis bendraujame.
„Labiausiai dabar mirusiuosius pagerbiame gėlėmis, jų kvapais, kuriais maitiname vėlę. Taip pat svarbu ugnis, žvakės.
Ugnis – tarpininkas tarp mūsų ir ano pasaulio. Taip pat ugnis skirta, kad vėlelei būtų lengviau, kad galbūt ji greičiau išgyventų savo atpirkimą ir iškeliautų į amžinąjį gyvenimą“, – atkreipė dėmesį ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
