O pakalbėti noriu apie tradicijas ir jų svarbą. Kalbu ne apie tas tradicijas, nuleistas iš kažkur aukščiau, o tas, kurias susikuriame patys su brangiausiais žmonėmis.
„Įsikalkite į galvą“
Pati puikiai žinau, kokios jos nesvarbios atrodo jaunystėje, kaip ir I. Valinskienė sakė, atrodo, kam gi to reikia? Ir taip krūvos reikalų, darbų, tad ir tos tradicijos atrodo niekam nereikalingos. Bet patikėkit manimi, jų tikrai reikia.
Įsikalkite į galvą, kad kai ateis paskutinioji, svarbiausia bus tikrai ne pasiektos karjeros aukštumos ar uždirbti pinigai, o patys gražiausi, net smulkiausi momentai, praleisti su artimaisiais, tos pačios tradicijos, kad ir per šventes kepti sausainius.
Ir artimieji prisimins ne tai, kaip jūs sunkiai arėte, o tai, ką nuveikėte kartu – tai, kas iš tikrųjų svarbiausia. Neturėdami tradicijų, drįsiu pasakyti, mes po savęs nepaliekam nieko. Net jei būdami jauni spjovėme į jas, niekada nevėlu pradėti tradicijas kurti.
Pasiseka tiems, kurie dar suspėja susikurti jas su vaikais, kai kurie – su anūkais. O kiti ir išeina nesuspėję. Tad kurkite tradicijas, gražius prisiminimus dabar, kad paskui ateityje netektų gailėtis ir galvoti: „O galėjau...“
Autorius: skaitytoja Vaida
