Taip jie esą būdavo pašventinti. O daugelyje šalies vietų žmonės lauždami kalėdaitį net ir pasiburti nevengdavo.
Patekėjus vakarinei žvaigždei, po maldos prie Kūčių stalo dažno namuose sėdasi visa šeima. Ir šventinė vakarienė prasideda nuo kalėdaičio, ar liaudiškai vadinamo paplotėlio dalijimu, tai dažniausiai daro šeimos galva.
Nuo Ukmergės kilusi Rūta sako į savo šeimą iš vaikystės atsinešusi unikalią dalijimosi paplotėliu tradiciją.
„Būtinai, čia yra sena tradicija, nežinau, iš kur. Aš ją atsinešiau iš šeimos. Būdavo pirmiausia tėtis paima, paskui tą paplotėlį palaužo ir ant kiekvieno patiekalo deda“, – pasakoja ukmergiškė Rūta.
Ir tada jau galima patiekalus valgyti. Kam pakliūna kalėdaičio gabaliukas, tam pakliūna. Pasirodo, tokią tradiciją, kaip aiškina etnologas Libertas Klimka, aukštaičiai išsaugojo vieninteliai. Kažkada dar taip elgėsi ir Žemaitijos krašto žmonės.
„Taip buvo pašventinama vakarienė. Nors aišku šventindavo ir tėvas peržegnodamas stalą. Ir tie valgiai, kurių ant stalo, o senovėje jų būdavo 9, paskui prasigyvenus ir iki 12 būdavo pasiruošiama, taip pat turi būti kalėdaičiu pašventinami, nes kalėdaitis, kas tai yra, tai šeimos jungtis. Dvasinė jungtis. Kuri sustiprina šeimos ryšius“, – teigia etnologas Libertas Klimka.
Linkėti laimės dalijantis kalėdaičiu taip pat sena tradicija. Ir laužiant jį žmonės ir tyliai pasiburdavo.
„Kiekvienas atsilaužęs kalėdaičio dar žiūrėdavo, gal kokį ženklą ras. Nes jie būdavo su įvairiomis figūromis. Iškepami su vaizdeliais. Jeigu rasi ostiją, tai labai geras ženklas, viskas gerai seksis tais metais, blogai jeigu kryžių, tai teks tą kryželį nešti per gyvenimo sunkumus“, – sako etnologas Libertas Klimka.
Siunčia net į užsienį
O pasiimti kalėdaičių tautiečiai gali nuo Advento pradžios. Dažnas jau suskubo: vieni nenori buriuotis eilėse Kūčių dieną, o kiti nori pradžiuginti artimuosius gyvenančius užsienyje: „Noriu išsiųsti, tai einu iš anksto nusipirkti. – O kur siųsit? – Į Švediją.“
O štai aukoja kalėdaičiams tautiečiai ir plačiau praverdami pinigines, ir simboliškai:
„Perku labai nedaug. Kadangi viena gyvenu, tai perku vieną. Tai gal penkis paaukosiu. Penkis eurus.“
„Penkiasdešimt. – O kiek plotkelių? – Apie dešimt maždaug. Nu yra šeima nemaža.“
Auka – kiekvieno asmeninis reikalas
Dvasininkai sako, kiek aukoti – kiekvieno asmeninis reikalas.
„Tai daug dedamųjų į auką sudedama. Tai yra ir mano galimybės, ir nėra labdara, kurią kažkas atlieka. Tai mano santykio su bendruomene išraiška, nes aš tokiu būdu prisidedu prie to, kuo gyvena bendruomenė. Labai dažnai kalėdaičio padalijimas religinei bendruomenei tampa labai didele parama“, – tvirtina kunigas Ričardas Doveika.
O kodėl mes dalijamės kalėdaičiais? Tai sena, šimtmečius menanti tradicija.
„Paprotys, kuris karta iš kartos, šimtmečiais jau perduodamas, jau tuo ji yra unikali ir sakrali. Vyriausias duoda laužti pagal amžių jaunesniam, jaunesnis dar jaunesniam. Kiekviena pasako žodį, kiekvienas padėkoja“, – teigia kunigas Ričardas Doveika.
O vienas paplotėlis visada būdavo paliktas ant tuščios lėkštutės tais metais išėjusiems šeimos nariams.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
