Bijūnų bibliotekoje Grabnyčių išvakarėse ir jaunimas, ir vyresni liejo žvakes besiruošdami šios dienos šventei. Tikra Grabnyčių žvake ji tampa, kaip sako bitininkas Stasys, ne iš karto nulieta, o po apeigų.
„Atnaujinti žvakes, ir būtinai jos turi būti pašventintos. Kitaip čia ne žvakė jau bus, o tiesiog taip“, – pasakoja bitininkas Stasys Bagdzevičius.
Grabnyčių šventė, kaip sako dvasininkai, turi gilias tradicijas. Žvakės maldos namuose šventinamos nuo trečiojo amžiaus.
„Skaitomi skaitiniai, Kristaus paaukojimas šventykloje. Keturiasdešimtą dieną jam gimus, jis buvo atneštas į šventyklą, ir paaukotas. Paaukojimą ypač ženklina žvakė, daroma procesija“, – sako vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.
Pašventintas žvakes garbingiausioje vietoje laikė kone visi tikintieji. Mat Grabnyčių žvakė žmogų lydėdavo nuo gimimo iki mirties. Senovėje tikėta, esą Grabnyčių žvakė turi ypatingų galių – ji gali apsaugoti ir nuo žaibo, ir nuo kitokių negandų.
Grabnyčių žvakę artimieji degdavo mirus namiškiui ar kaimynui, taip esą jį palydėdavo į šviesesnį gyvenimą. Devyniasdešimt perkopusi Salomėja prisimena degusi žvakę mirus vyrui.
Žvakė išgelbėjo net nuo gaisro
Prisimena senjorė ir kaip Grabnyčių žvakė išgelbėjo namus nuo gaisro. Trenkus žaibui, palėpė ėmė dūmyt, tik štai ugnis neįsiplieskė, nes kampe stovėjo dėžutė su šventintomis žvakėmis ir verbomis.
„Sudėtos verbos ten, žoliukės šventintos, ėjo ta ugnis iki šventintos niekočios ir užgeso“, – teigia bijūniškė Salomėja Lukšienė.
Štai todėl kita senjorė Marytė Arlauskienė sako niekur be šios žvakelės kojos iš namų nekelianti: „Gabaliukas žvakės, ir šventos duonos, ar viskas kas šventa, tai pas mane yra viskas tašytėje. Aš nešiojuosi, kur važiuoju – ar pas gydytojus, ar kur.“
Dzūkai sako Grabnyčių dieną būdavę ir burtų.
„Uždegama Grabnyčių žvakė, ir žiūrima: jeigu Grabnyčių žvakė dega ramiai, ir dūmai, ugnis į viršų kyla, tai šiems namams ateinantys metais bus labai geri, tvarkingi ir sotūs. Jeigu liepsnelė ir dūmai pakrypdavo į durų pusę, vadinasi jau nebegerai, jau ir iškeliavimas gresia“, – pasakoja Bijūnų bibliotekininkė Irena Stankevičienė.
Šventės pavadinimo kilmė – įvairi
O ir pati šventė – turi daug pavadinimų. Vieni sako, kad Grabnyčios kilo nuo žodžio grabas, kiti aiškina kitaip.
„Grabnyčios – slaviškai gremet, arba graudulinės, nuo žodžio griaudėti. Mūsų senojoje tradicijoje reikštų perkūną. Kadangi žiema verčiasi ant kito šono, todėl ir perkūno galios stiprėja“, – tvirtina kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Ir apsisaugoti, kaip aiškina kultūrologė, geriausia deginant šventintą Grabnyčių žvakelę, nulietą būtinai ant lininio siūlo.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
