L. Klimka sako, kad Šventoji Agota buvo ugnimi kankinta. Ji – krikščionybės kankinė pirmaisiais eros amžiais.
„Šią dieną bažnyčioje buvo šventinama juodos ruginės duonos riekelė. Žmonės tikėjo, kad bažnyčioje pašventinta duona taps stebuklinga šv. Agotos duonele“, – teigia profesorius.
Etnologas tikina, kad šv. Agotos duona apsaugo nuo gaisro. Jos riekę žmonės laikydavo gerojoje kerčioje ant lentynos, kad apsaugotų nuo perkūnijos, ugnies gniaužtų.
„Jei pas kaimynus užsidegdavo namas, tris kartus aplink gaisrą apnešdavo duonos riekelę ir vėliau ją įmesdavo į gaisrą – buvo manoma, kad ugnis pradės silpnėti, neuždegs gretimų namų“, – pasakoja etnologas.
Libertas Klimka patikina, kad buvo labai svarbu namus apsaugoti nuo gaisro, nes kai nebuvo žaibolaidžių, išdegdavo ištisi kaimai: „Būdavo šiaudiniai stogai, kurie labai lengvai vienas nuo kito perimdavo ugnį.“
Kiti papročiai: kai kurių laikomasi iki dabar
L. Klimka sako, kad buvo laikomasi graudžių papročių. Kai motinos savo sūnų išleisdavo į karą, trupinėlį duonos užsiūdavo marškinių kampelyje. Buvo tikima, kad duonelė apsaugos kareivį nuo kulkos.
„Yra tekę girdėti, kad kai mūsų verslininkai keliaudavo prekiauti į Rusiją, būtinai pasiimdavo šv. Agotos duonos, nes bijojo, kad tai gali būti pavojingą kelionė“, – pasakoja profesorius
Taip pat L. Klimka pasakoja, kad šv. Agotos duona buvo naudojama ir apsisaugoti nuo kitų pavojų bei apsaugoti derlių.
„Kai moterys eidavo uogauti į raistą, kuriame gyvena gyvatės, sakydavo, kad turint Agotos duonos, neįkirs jokia gyvatė.
Kai sėjėjas eidavo sėti javus, prie sėtuvės į skudurėlį įsirišdavo duonos kampą. Sakydavo, kad kenkėjai mažiau puls javus“, – papročiais dalijasi entologas.
Libertas Klimka teigia, kad šis paprotys nepaseno bei yra naudojamas dabartiniais laikais.
„Moterys šv. Agotos duoną dedasi į piniginę, kad jos turguje ar parduotuvėje nepavogtų vagys. O dabar žmonės eina į bažnyčią ir vis dar šventina duoną, padeda ją ant lentynėlės prie paveikslų. Mažiems vaikams ir dabar pasakoja kaip reikia mylėti, tausoti duoną“, – pasakoja profesorius.
Lietuviams duona – ypatinga
Vyras teigia, kad visais laikais duoną lietuviai laikė šventu daiktu. Profesorius atvirauja, kad net ir jo namuose buvo laikomasi ypatingo papročio – gerbti duonos kepalą.
„Papročiai sako, kad negalima kepalo padėti atvirkščiai. Mano tėtis sakydavo, kad duoną reikia padėti teisingai ir žmogiškai. Taip pat svarbu duonai nukritus ant grindų, jos nepaspirti, o pakėlus pabučiuoti ir atsiprašyti Lietuvių pagrindinis maistas buvo duona. Žmonės sakydavo, kad jei yra duonos – bado nebus“, – teigia jis.
Profesorius pasakoja, kad senovės Lietuvoje dievaitė Gabija buvo židinio globėja. Tad pokytį iš Gabijos į Agotos kultą matome iš kai kurių maldų.
„Kai vakarais žemaitės krosnyje užžarsto pelenus, sako šią maldelę: „Šventa, Agota, Agotėle, Gabija, Gabijolėle, užkaupta gulėk, po pelenais žėrėk, mus nuo viso pikto saugok.“
Tai reiškia, kad šie vardai yra tapatinami. Todėl mūsų kultūroje Agotos kultas prigijo lengvai, nes jis pakeitė buvusio židinio dievaitę“, – apie tradicijas pasakoja vyras.
