Lapkričio 1-ąją tradiciškai lankomi artimųjų kapai ir uždegamos žvakės. Šiaulių universiteto kapelionas Rimantas Pranskaitis sako, kad aplankius kapus, uždegus žvakę reikia nepamiršti ir sukalbėti maldos, antraip kapų aplankymas bus labiau gėlių darželio tvarkymas, o ne amžinosios ramybės linkėjimas mirusiems.
Beje, tai, ką dabar vadiname Vėlinėmis ir Visų šventųjų diena, ne visuomet buvo švenčiama mums įprastu būdu. Iki XIX a. lietuviai kapinėse nedegindavo žvakių, į kurias ne vienam gražu pažiūrėti naktį. Dar anksčiau, pagonybės laikais, žmonės su visomis vaišėmis ir gėrimais eidavo švęsti į kapines, nes būdavo tikima, kad mirusieji gali prisikelti.
Trys mistinės dienos
Spalio pabaigos-lapkričio pradžios šventės prasideda Visų šventųjų išvakarėmis, kurių šaknys siekia skandinavų derliaus ėmimo šventę Saivin (Samhain). Dėl Vakarų kultūros ir krikščionybės įtakos ši šventė įgijo Helovino pavadinimą: All Hallow's Evening (Visų šventųjų išvakarės), vėliau buvo sutrumpinta iki Halloween. Sakoma, kad ši šventė prasidėjo Vakarų Europoje kaip paskutinio rudens derliaus nuėmimo šventė, kai buvo rengiami didžiuliai turgūs, puotaujama. Spalio 31-oji laikoma simboline diena, kai baigiasi ruduo ir prasideda šaltasis ir tamsusis metų laikas. Dėl įvairių apeigų, kurios buvo atliekamos senovėje Skandinavijos šalyse, Škotijoje, Airijoje, ši data siejama su mirtimi, atsigręžimu į mirusiųjų pasaulį.
Kai Didžioji Britanija kolonizavo Šiaurės Ameriką, šios tradicijos, laikui bėgant savaip pakitusios, pasklido po visą žemyną. Dabar kone visas pasaulis žino, kaip atrodo Helovino šventei skaptuojami moliūgai, kaip persirengę baisiais kostiumais vaikai vaikšto prašydami saldainių arba grasindami iškrėsti pokštą. Lietuvoje šios tradicijos nebuvo, o po truputį perimama amerikietiškoji kelia vis daugiau prieštaringų nuomonių.
Iš karto po persirengėlių šventės lapkričio 1-ąją yra Visų šventųjų diena. Kitaip nei Helovinas, ši diena turi krikščioniškas šaknis. Nuo seno ši diena daugumoje krikščioniškų šalių yra paskelbta nacionaline švente, ne darbo diena.
Krikščionys pagal savo tikėjimą švenčia ir Visų šventųjų, ir Mirusiųjų (Vėlinių) dienas, nes yra tikima, kad šie du pasauliai yra labai artimai susiję vienas su kitu.
Vakaruose Visų šventųjų diena imta minėti apie 610 mūsų eros metus, kai popiežius Bonifacas IV gegužės 13 d. pašventino Romos Panteoną Šventosios Mergelės vardu. Nuo tos dienos buvo švenčiama Švenųjų kankinių diena. Apie 731 metus Popiežius Gregorijus III perkėlė šią datą į lapkričio 1-ąją ir pakeitė šventės pavadinimą į tokį, kokį žinome iki šiol.
Ši data liko nepakitusi net po Bažnyčios reformacijos, nes protestantai visus senuosius krikščionis laikė šventaisiais ir šią šventę skyrė seniesiems ir naujiesiems krikščionims pagerbti.
Lapkričio 2-oji mena ne tokius senus laikus – ją benediktinas Šventasis Odilas (Saint Odilo of Cluny) 998 m. paskelbė Visų mirusiųjų diena. Romos bažnyčia šią šventę priėmė tik XIV a.
Dvasios jėga – nuo tikėjimo kokybės
Per mirusiųjų pagerbimo dieną žmonės tradiciškai lanko kapus, juos tvarko, palieka gėlių. „Ši diena – tai mirusiųjų prisiminimas. Mes tikime pomirtiniu gyvenimu, meldžiame jiems amžinosios ramybės. Juk jei žmogus į pomirtinį gyvenimą nuėjo su nuodėmių bagažu, mes meldžiamės, kad jis galėtų ramiai ilsėtis“, – sako kapelionas R. Pranskaitis.
Anot R. Pranskaičio, kapų lankymas turi būti neatsiejamas nuo maldos. Įprastai žmonės sutvarko kapą, uždega žvakę, pastovi tyliai ir nueina. Kažkaip nejauku jiems būna pasimelsti, tačiau maldą sukalbėti reikėtų. Yra Viešpaties angelo malda, kai pasakoma tris kartus „Sveika, Marija“ su specialiais intarpais.
„Jei pasimeldei už mirusįjį, tai jau daug. Baimė melstis – greičiausiai baimė parodyti kitiems, kokį dievą tiki. Mūsų tikėjimas yra bendruomeniškas, mes tam ir susirenkame, tačiau neretai būname kuklūs savo tikėjimo liudytojai. Kuklumas yra gerai, tačiau dvasios jėga ateina nuo tikėjimo kokybės“, – sako R. Pranskaitis.
Esantiems emigracijoje ir negalintiems aplankyti kapų geriausias mirusiųjų paminėjimas – šv. Mišių auka. Pasak kunigo, lankant kapus vertėtų atkreipti dėmesį ir į apleistus, ant jų uždegti žvakutę. „Gal ten ir palaikų jau nebėra, bet mes tikime amžinuoju gyvenimu. Uždegta žvakė – tai jau daug“, – sako jis.
Palaidojimas – psichologinis ženklas
Ar kapinių lankymas nesureikšminamas, ar nevertėtų gyvų mylėti labiau nei mirusiųjų ir būtent gyviesiems dovanoti gėlių?
R. Pranskaitis sako, kad artimo žmogaus kapas neleidžia pamiršti, kas esi ir kiek tas žmogus, kurio jau nebėra, tau yra davęs šiam pasauly. „Ėjimas į kapines daugeliui žmonių padeda susitaikyti su tuo, ko jau nebegali pakeisti. Žmogaus palaidojimas – tai psichologinis elementas, kad padėtas taškas, reikia gyventi toliau“, – sako kunigas.
Vis dažniau žmonės prašo, kad po mirties būtų kremuojami, o pelenus siūlo išbarstyt jūroje ar laikyti kur nors namuose. Kunigas sako, kad kremaciją katalikų bažnyčia priima, tačiau žmogaus pareiškimas, kad jis nori, jog pelenai būtų išbarstyti pavėjui, rodo, kaip velionis suprato krikščionišką suvokimą apie palaikus. „Jei artimieji velionio palaikus urnoje laiko namuose, patiems artimiesiems tai ramybės nesuteikia. Nuolatinis urnos matymas ardo, drasko, neleidžia užgyti netekties žaizdai ir gyvent toliau“, – sako pašnekovas.
Kiekviena tauta turi savas tradicijas, kapų priežiūra – šalies kultūros dalis ir tuo esame unikalūs. Puošdami kapus, užsakydami šv. Mišias žmonės parodo ilgesį išėjusiesiems. Tas ilgesys priklauso nuo išgyvento jausmo ir pamaldumo. „Kartais žmonės klausia, ar galima nuimti gėles nuo kapo, jei nepraėjo 30 dienų po palaidojimo. Reikia žiūrėti estetikos, kaip kapas atrodo. Tradicijos, mados, žmonių mąstymas keičiasi, bet tikrai būtume nesuprasti, jei į šermenis ateitume be gėlės“, – kalba R. Pranskaitis.
Oksana LAURUTYTĖ, Benas JANKAUSKAS
