Leonidas Donskis

Nerimsta kalbos apie būsimąjį šalies prezidentą. Jo(s) laukiama su nerimu – arba kaip naujo šanso kažką keisti į geresnę pusę Lietuvos politiniame gyvenime, arba kaip naujos pavojingos intrigos ar net naujo visuomenės skilimo ir nusivylimo savo pačių valstybe ir šalimi grėsmės. Nesunku įsivaizduoti skirtingus ir net kontrastingus tolimesnių įvykių scenarijus po rinkimų rezultatų.

Po įžvalgaus, vietinių jėgos ir įtakos žaidimų nežaidžiančio ir niekam nepataikaujančio politikos komentatoriaus, ilgamečio Laisvosios Europos radijo lietuviškosios tarnybos vadovo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Kęstučio Girniaus straipsnio apie jo susitikimą su nepriklausomos ir kritiškos minties pavojus Lietuvos valstybei jam išdėsčiusiu Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnu apėmė itin blogas jausmas.

Jau esu rašęs, jog mes gyvename ne tik pinigų, bet ir sąvokų bei vertybių infliacijos laikotarpiu. Akyse nuvertėjo priesaika, po kurios sulaužymo kažkada žmogus prarasdavo visas ne tik savo, bet ir vertybių reprezentacijos bei dalyvavimo viešojoje erdvėje galias. Iš jo nieko nebelikdavo, išskyrus jo paties asmenį ir privatų gyvenimą. Jis nebegalėjo kalbėti nei grupės, nei tautos, nei visuomenės vardu.

Niekada neužmiršiu didžiojo rusų disidento ir žmogaus teisių gynėjo Sergejaus Kovaliovo kalbos Varšuvoje, 2005 m. rugpjūčio 29-31 d. minint Solidarumo sąjūdžio dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Tyliai, lėtai, su pauzėmis ir neišraiškingai kalbantis, nedidelio ūgio ir drovus žmogus privertė nuščiūti didžiulę salę retoriškai paklausdamas, kas nuo Šaltojo karo laikų pasikeitė Vakarų šalių moralinėje laikysenoje ir oficialiojoje politikoje destruktyvių ir agresyvių šalių atžvilgiu.

Kaip didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir nepriklausomybei po Rusijos invazijos į Gruziją ir atviro jos karinės galios demonstravimo regionui ir pasauliui mes visiškai pagrįstai ir logiškai įvardijame Rusiją.

Kas gi yra toji dviejų genocidų teorija? Tai prietaras, vadintinas teorija tik ta prasme, kokia teorija yra vadinama sąmokslo teorija. Kada sumanoma dviem trumpais drūtais sakiniais, tiesiai šviesiai ir be jokių varginančių niuansų paaiškinti pasaulio būklę arba žmogaus egzistencijos prasmę, tokiam prietarui arba geriausiu atveju niekuo nepagrįstai ir niekaip neįpareigojančiai spėlionei (pažinimo teorijoje vartojamas angliškas terminas „conjecture“, paprastą spėjimą skiriant nuo argumentuoto...

Lygiai prieš keturiasdešimt metų, naktį iš 1968 metų rugpjūčio 20-osios į 21-ąją Sovietų Sąjungos kariuomenė kartu su savo Varšuvos pakto sąjungininkėmis Lenkija, Bulgarija, Vengrija ir Rytų Vokietija įsiveržė į Čekoslovakiją. Gilias reformas šalies kompartijoje ir informacijos sferoje pradėjęs ano meto Čekoslovakijos kompartijos sekretorius Aleksandras Dubčekas buvo iškviestas pasiaiškinti į Maskvą ir suimtas, o po to iškart įvyko sovietų ir jų satelitų invazija į Čekoslovakiją.

10 britų mėgstamų aforizmų, į pasaulį paleistų populiarių žmonių – šių aforizmų reitingą TV kanalas Sky News paskelbė prieš metus. Šiuo rašiniu baigiu jų interpretacijų ciklą.     Septintojoje vietoje – „The Beatles“ įkūrėjo ir sielos Johno Lennono aforizmas: „Gyvenimas yra tai, kas įvyksta, kai jūs kuriate kitus planus“. Apie akimirkos ir spontaniškumo vertę esu rašęs, todėl pernelyg nesikartosiu. Mums atrodo, kad laimė slypi didelių svajonių ir ambicijų įgyvendinime.

10 britų mėgstamų aforizmų, į pasaulį paleistų populiarių žmonių – šių aforizmų reitingą TV kanalas Sky News paskelbė prieš metus. Šiuo rašinių ciklu mėginu juos interpretuoti.

10 britų mėgstamų aforizmų, į pasaulį paleistų populiarių žmonių – šių aforizmų reitingą TV kanalas Sky News paskelbė prieš metus. Šiuo rašinių ciklu mėginu juos interpretuoti.     Ketvirtojoje vietoje – Indijos dvasinio lyderio Mahatmos Gandhi aforizmas: „‘Akis už akį’ – tik apakins visą pasaulį“. Kraujo keršto logika yra giliai persmelkusi ikimodernųjį mąstymą.

Mielo bičiulio Zenono Rekašiaus rašiniai visada provokuodavo polemikas ir nepalikdavo abejingais „Akiračių“ skaitytojų. Lygiai kaip jie įžiebdavo karštas diskusijas pačių akiratininkų ir santariečių tarpe. Tuo Zenonas man kaip niekas kitas siejosi su volteriška santarietiškos diskusijos dvasia, kuri niekada bičiuliškų santykių nelaikė dingstimi vengti aštrių klausimų ar negerbti savo pačių ir bičiulių idėjinių oponentų.

Antroji vieta reitinge atiteko šešioliktojo JAV prezidento Abrahamo Lincolno (kurio 200-ąsias gimimo metines JAV minės 2009 m. vasario 12 d.) aforizmui: „Galiausiai svarbūs ne gyvenimo metai, o gyvenimas tais metais“. Trečioji vieta priklauso tik dvidešimt ketverius metus išgyvenusiam amerikiečių aktoriui Jamesui Deanui, nukalusiam Lincolno aforizmui savo dvasia artimą aforizmą: „Svajok taip, tarsi būtum nemirtingas, o gyvenk taip, tarsi mirtum šiandien“. Abiejuose šiuose aforizmuose slypi g...

Pirmoji vieta reitinge atiteko Winstono Churchillio aforizmui: „Sėkmė nebūna galutinė, nesėkmės nėra fatališkos: svarbi tik tvirtybė tęsti“. Ką gi, puikūs žodžiai, atveriantys stoišką pastangą pasipriešinti vienam iš moderniosios kultūros kodų, o būtent – sėkmės suabsoliutinimui, lydimam atviros paniekos pralaimėjusiajam. Faktas, kurį mes turime pripažinti, yra tas, kad modernioji kultūra yra persmelkta jėgos kulto.

Kas buvo sovietinė kultūra? Ar tai buvo ta pati rusų kultūra, tik kraštutinai ideologizuota ir perkelta į totalitarinį projektą, ar veikiau visiškai naujo tipo išskirtinė ir istoriją bei tradiciją trinanti kultūra, nesutaikoma su viskuo, kas egzistavo iki jos? Ar jos būta tiesiog imperinės kultūros, įgijusios papildomo radikalizmo dėl Rusijos modernizacijos pobūdžio ir totalitarinės santvarkos, ar destruktyvaus naujadaro, naikinusio visų pirma pačią Rusiją, o po to ir visas kitas į jos galios or...

Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse intelektualai nebuvo ir nėra mėgstama socialinė kategorija. Net terminas „intelektualai“, tiesą sakant, mūsuose nėra rimtai įsitvirtinęs.

Nepasakysiu nieko naujo konstatuodamas faktą, kad Lietuva yra traumuota šalis. Anaiptol ne mes vieni – savo kolektyvinių trauminių patirčių turi vokiečiai, rusai ir turbūt visos be išimties Rytų ir Vidurio Europos šalys, tapusios XX amžiaus totalitarinių režimų agresijos bei okupacijos aukomis. Lietuvą stipriai traumavo ją pažeminusi ir lietuvius po pasaulį išbarsčiusi okupacija, kuriai nebuvo net simboliškai pasipriešinta.

Antanas Kulakauskas taikliai pastebėjo, kad sunku suvešėti demokratijai šalyje, kurioje akivaizdžiai trūksta pačių demokratų. Mūsų politikos didžiojoje scenoje iš tikrųjų demokratiškų politikų, kurie demokratiją suvokia ne kaip 50% plius vienas ir daugumos diktatą, o kaip savivaldą, realios galios atidavimą visuomenei ir platų visuomenės įtraukimą į politinių sprendimų priėmimą, yra tiek nedaug, kad juos galima nesunkiai suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.

Ne vienas esame atkreipę dėmesį į sunkiai paaiškinamą negatyvios informacijos, brutalių vaizdų ir detalizuotų smurto scenų bei aprašymų kiekį Lietuvos žiniasklaidoje. Save rimtais laikančių dienraščių pirmieji puslapiai mirgėte mirga informacija apie smurtinius ir žiaurius sugyventinių ar geriančių porų santykius kažkokiame kaime ar miesto landynėje.

Po kandaus ir daugeliu atžvilgiu taiklaus Vladimiro Laučiaus teksto apie naują Lietuvos politikų obsesiją – kovą prieš abortus – vienas po kito pasipylė jį atvirai žeminantys, įžeidinėjantys, žemo lygio, moralinio provincializmo kupini ad hominem tekstai.

Kaip mes atpažįstame save ir praeitį? Dažniausiai per madas, rūbus, detales, pokalbius, jaukius ir slogius prisiminimus. Dar dažniau – per veidus, ženklus, garsus, muziką, filmus. Viena aišku – esama muzikantų, aktorių, dainininkų, kurie mums simbolizuoja mūsų pačių vaikystę, jaunystę ir brandą. Kitaip tariant, mes save rekonstruojame per kitus. Vieni menininkai kone tobulai leidžiasi formuojami savojo laikotarpio, o kiti patys aktyviai jį formuoja.

Po Kovo 11 d. įvykusių skustagalvių eitynių tarp komentatorių kilo diskusija: ar Lietuva nenuolaidžiauja neapykantos grupėms ir vis labiau išryškėjusiam rasizmui? Ar, priešingai, perdėta ir isteriška buvo reakcija tų, kurie teigė, jog mūsų politikai ir viešosios minties grupės vangiai ir menkai reagavo į naują rasizmo, ksenofobijos bei antisemitizmo protrūkį šalyje? Prisipažinsiu, mane tiesiog apstulbino mėginimas teisinti eitynes ir jas komentuoti kaip kone normalų reiškinį, kurį esą reikia v...

Lietuvos viešoji erdvė užnuodyta. Ji užteršta nė kiek ne mažiau nei Lietuvos gamta, į kurią kas tik netingi mėto viską iš pravažiuojančių ar sustojančių automobilių. Plastikiniai buteliai ir šiukšlės Lietuvos miškuose turi savo neabejotiną atitikmenį viešojoje erdvėje – tai didžioji dalis anoniminių internetinių komentarų. Anoniminių komentarų skleidžiamas melas, šmeižtas, insinuacijos ir autorių įžeidinėjimai primena daug ką. Kad ir minios siautėjimą, dėl kurio nebūna kaltų ir atsakingų.

Jau senokai mėginau pats sau atsakyti į klausimą: kodėl iki šiol vis dar esama daugelio klausimų, kuriuos nejauku svarstyti Lietuvoje? Jei pasirinkai polemiko ir viešo moralinių bei politinių pozicijų gynėjo kelią, anaiptol neturi stengtis įtikti visų skoniui. Greičiau priešingai. Jei nori ginti tai, kas tau svarbu ir brangu, geriau save pastatyti kvailių pajuokai, nei norėti tapti visuotiniu numylėtiniu.

Jau senokai prasidėjusios aršios atakos prieš mūsų valstybės vadovą nėra paprastas ir lengvai paaiškinamas reiškinys. Lietuvos Respublikos Prezidentas neabejotinai yra gerbiamas žmogus, tad ir atakos prieš jį žiniasklaidoje yra specifinės – niekas nesiryžo (ir greičiausiai nesiryš) nueiti taip toli, kad pasakytų, jog jis turi kažkokių įtartinų asmeninių interesų, gviešiasi kažko ar panašiai.

Lietuvoje iki šiol netoleruojama kritika ir kitokia pozicija – ypač, jei tai iš tikrųjų pozicija, o ne kaprizingas priminimas apie savo personos ir grupės svarbą.     Aleksandras Štromas, regis, 1994-aisiais pastebėjo, kad yra nepriklausoma ir laisva Lietuva, bet vis dar nėra nepriklausomo ir laisvo lietuvio.

Kovo 11 dieną įvykusios neonacių eitynės Vilniuje ne tik eilinį kartą išniekino Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės šventę (eilinį, nes žinovai tvirtina, jog tokios eitynės vyksta kasmet kovo 11 dieną), bet ir atvėrė didelę ir slegiančią mūsų politinio elito problemą. Tai nereagavimas į suniekintą bendrapiliečių rusų ir žydų orumą.

Umberto Eco pirmasis pavadino XX amžiaus pabaigą naujaisiais viduramžiais, turėdamas omeny mūsų epochos neaiškumą ir bruožus, būdingus ilgiems pereinamiesiems laikotarpiams. Šiandien vis labiau aiškėja, kad naujieji viduramžiai anaiptol nėra fantazija. Mes juose jau gyvename. Viduramžius nuo Naujųjų amžių skiria ekonomikos ir politikos modeliai, sykiu ir gyvenimo, mąstymo ir pasaulio suvokimo formos.

Mūsų akyse vyksta pokyčiai, galintys turėti lemtingos reikšmės Lietuvos ateičiai: prarandama viešoji erdvė. Ji tiesiog privatizuojama. Lygiai kaip privatizuojama ir visa Lietuvos valstybė, ką tik tapusi didžiulio masto verslo plano (jei tik ne amžiaus aferos) įgyvendinimo instrumentu ir savo realiomis funkcijomis baigianti degraduoti iki didžiausios stambiojo kapitalo apsaugos firmos statuso.Vienas iš nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų yra silpnų valstybių degradacija.

Vadinamoji politinės valios stoka yra paprasčiausias eufemizmas, už kurio slypi idėjinis bankrotas ir moralinis vakuumas. Kai nėra vizijos ir veikimo krypties bei prasmės pojūčio, tada prabylama apie radikalių permainų pavojus visuomenei, jos stabilumui bei solidarumui, o galiausiai nurodoma ir į politinės valios stoką.

Neapykanta moderniajam pasauliui ir visai kitaip mąstančiai bei jaučiančiai žmonijai Vakaruose gali būti pripažinta esant ne socialine patologija, o sudėtine kitos bendruomenės kultūrinės specifikos dalimi. Apie tai savo straipsnyje "Balsas.lt" portale kalba Leonidas Donskis.

Atėjo laikas mums mesti visas savo jėgas į ateities lemtingosios mažumos suformavimą. Trejus metus rašiau komentarus savo gimtojo miesto dienraščiui „Klaipėda“. Tai buvo gražūs metai. Šiandien grįžtu į terpę, kurioje susiformavau kaip politikos ir kultūros komentatorius. 2003 metais pradėjau rašyti „Omni.lt“. Dabar jis yra „Balsas.lt“. Savo sugrįžimą pradedu tekstu, kurį su džiaugsmu publikuoju šiandien, vasario 16 dienos išvakarėse.

Būtų naivu įsivaizduoti mūsų laikotarpį kaip unikalų pasaulio istorijoje. Pereinamųjų epochų, kada griuvo idealai, žlugo vertybės, nuvertėjo žmonių santykiai ir žodžiai, iro bendruomenės ir gyvenimo būdai, vien moderniojoje Europos istorijoje pakako su kaupu.

Charles’is Fourier (Šarlis Furjė) kartą šmaikščiai pastebėjo, kad lygiai kaip logikoje dvigubas neigimas sukuria teigimą, taip santuokinėje moralėje dvi prostitucijos sukuria vieną dorybę.

Demagogas antikinėje Graikijoje buvo apibrėžiamas kaip minios vedlys. Skirtingai nuo viskuo abejojančio ir sąžiningoje diskusijoje tiesos ieškančio filosofo, demagogas buvo nusitaikęs tik į rezultatą, kurio esmė buvo visada ta pati – priversti minią patikėti savo tiesa, nors jei ir pats demagogas dažniausiai ja netikėdavo nė per nago juodymą.

Pastaruoju metu padaugėjo priekaištų politikos komentatoriams ir žurnalistams už jų esą destruktyvią, pasitikėjimą politikais ir net Lietuvos valstybę griaunančią kritiką. Tai šaukte šaukiasi pasvarstymų apie tai, kokia kritika paprastai išsakoma Lietuvoje ir ar visais atvejais ji tokia jau destruktyvi ir žalinga.Pamazgos – ne kritikaPradėkime nuo to, kad neįmanoma sugriauti to, kas yra tvirta ir tikra.

Kasdienė išmintis byloja, kad negali kitam žmogui primesti to, ko jis nenori ir kas jam svetima. Andrejaus Tarkovskio filme „Nostalgija“ pagrindinis filmo veikėjas, Italijoje gyvenantis ir savo tėvynės skaudžiai besiilgintis rusų menininkas, mažai italei mergaitei rusiškai (nes net ir neblogai išmokta italų kalba jis nepajėgtų savo mažajai pašnekovei perteikti pasakojimo tragikomizmo) pasakoja juokingą istoriją.Klaidžiojo kartą raiste gamtos mylėtojas iš miesto.

Klausimas, ar Lietuvoje nevyksta visų karas prieš visus, anaiptol nėra retorinis. Mūsų politinio ir viso viešojo gyvenimo atmosfera yra stipriai įelektrinta, o neretai ir isteriška. Tokioje atmosferoje lengvai susipyksta ir bendravimą vienas su kitu nutraukia ne tik kolegos, bet neretai ir ilgamečiai bičiuliai bei buvę bendražygiai. Turbūt kaip niekada anksčiau per pastaruosius keletą metų Lietuvoje sustiprėjo įsitikinimas, kad pavienis žmogus neatstovauja nei sau, nei savo protui, nei sąžinei.

Vienoje iš pačių mylimiausių mano vietų pasaulyje, Gotlando saloje, du kino genijai suteikė gamtai kitokią būties formą. Jie pavertė ją kultūros istorijos ir savo biografijos dalimi. Gamtos fragmentas tapo žmonijos kultūrinės ir estetinės atminties dalimi. Paminėjus Gotlando vardą, abu kino genijai tampa nesunkiai nuspėjami. Tai Ingmaras Bergmanas ir Andrejus Tarkovskis.

Prisipažinsiu, nors dainininkės Jurgos Šeduikytės išdidus ir orus gestas, į vietą pastatęs dvasios liumpeną, mane sužavėjo, bet pernelyg nenustebino. Būtent iš autentiškos ir savimi drįstančios būti Jurgos, kuriai svetimas muzikinis ir politinis kičas, šito ir galima buvo tikėtis.

George’o Orwello satyroje „Gyvulių ūkis“ po revoliucijos fermoje ir žmonių išvarymo ją valdyti pradeda gyvuliai. Kaip pamename, didžiausią įtaką įgyja klasiniu ir ideologiniu požiūriu už kitus gyvulius gerokai sąmoningesnės ir aktyvesnės kiaulės Napoleonas ir Snieguolis, kurių įsakymus vykdo tvarką palaikantys šunys. Visi kiti gyvuliai pasiaukojimai dirba fermos ateities ir gyvulių išsivadavimo ideologijos labui.

Apie rusų inteligentą kartais sakoma, kad jis turėjo tik vieną pasirinkimą: arba išduoti savo sąžinę, arba tėvynę. Tai visų pirma rusų inteligentijos moralinė dilema, bet turbūt nesuklysiu pasakęs, kad braižant intelektualinį ir moralinį Europos žemėlapį, į Rytų Europos zoną patektų šalys, kuriose iki šiol tenka rinktis arba sąžinę, arba tėvynę.Laimingos tos šalys, kuriose ši dilema išnyksta ir tau tiesiog tenka rinktis tarp skirtingų moralinių ir politinių laikysenų.

Ar pavojinga mums Vladimiro Putino Rusija? Tiesą sakant, ne daugiau nei mes patys sau. Nuo akyse vis labiau agresyvėjančios ir į atvirą šovinizmą besiritančios Rusijos karinės grėsmės Lietuvą saugo narystė NATO. Nė akimirkos neabejoju, kad šiuo metu atvira karinė intervencija į Baltijos šalis sukeltų pasaulinį karą.

Kas yra reforma? Neatpažįstamas kokios nors sistemos ar praktikos pakeitimas? Egzistuojančio kompetencijų ir ryšių tinklo suardymas? Kultūros tradicijoje įsišaknijusių institucijų pakeitimas kitomis? Veikiausiai ne. Reforma yra egzistuojančios institucijos ar sistemos racionalizacija. Jau pats reformos poreikis byloja, kad kažkas neatitinka pakitusio gyvenimo ir visuomenės lūkesčių bei poreikių. Ar reforma būtinai reiškia kažką, ko niekada niekur nėra buvę? Anaiptol.

Su stipriu akcentu kalbantis žmogus skirtingose kultūrose vertinamas labai nevienodai. Tarkim, netaisyklingos ir nors kiek sunkesnio akcento paženklintos kalbos itin nemėgsta švedai ir prancūzai.

Ne kartą esu mėginęs pats sau atsakyti į klausimą, kuo skiriasi mano susipažinimas su žmonėmis Lietuvoje nuo analogiško ritualo Vakarų šalyse (arba su vakariečiais Lietuvoje). Be abejo, nedidelėje šalyje, kurios viešoje erdvėje turbūt neegzistuoja tikras vienas kito nepažinojimas, susipažinimas veikiau yra ritualas, kurio esmė yra virtualios pažinties pavertimas realiu susitikimu ir bendravimu.

Pastaruoju metu vis sunkiau atsikratyti įspūdžio, kad ES narė Lietuva tiesiog akyse provincialėja. Ne todėl, kad mums trūktų kūrybingumo ir ambicijų – nedaug pasaulyje yra panašaus dydžio šalių, kurios prilygtų Lietuvai dailės, akademinės muzikos, teatro, džiazo sferose. Problema slypi kitur. Provincijos efektą sukuria ne talentingų žmonių skaičius ar sukurtų kūrinių kiekis, o poreikiai ir prioritetai.

Zygmuntas Baumanas yra rašęs apie vieną iš moderniojo žmogaus iliuzijų, kad mums saugu ir gera gali būti tik su panašiais į mus – panašiųjų bendruomenėje. Žinoma, tas panašumas daugeliu atveju yra viso labo tik maloni saviapgaulė – net ir vienas kitą it papūgos mechaniškai mėgdžiojantys ir svetimas frazes kartojantys žmonės yra skirtingi savo temperamentu, kūno kalba, psichine patirtimi, reakcijomis į aplinką ir panašiai.

Kaip išvengti panegirikos arba paskvilio žanro rašant apie Vytautą Landsbergį? Juk šios dvi rašymo apie jį taktikos-sesės lydi Landsbergį jau aštuoniolika metų. Turbūt vienintelis būdas išvengti šių rašymą ir kalbėjimą deformuojančių kraštutinumų yra mažiau minėti Landsbergio oponentus, sovietinės Lietuvos šeimininkus ir „modernizuotojus“, besąlygiška meilė kuriems ilgai skatino daugelio aklą neapykantą Landsbergiui ir kitiems „kolūkių griovėjams“ bei sovietinio rojaus ardytojams.

Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai. Jei nepainiosime drąsos su bravūra ir agresija (už kurios dažniausiai slypi atkakliai ir sunkiai maskuojama baimė bei nesaugumas), teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetu...