REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pirmoji vieta reitinge atiteko Winstono Churchillio aforizmui: „Sėkmė nebūna galutinė, nesėkmės nėra fatališkos: svarbi tik tvirtybė tęsti“. Ką gi, puikūs žodžiai, atveriantys stoišką pastangą pasipriešinti vienam iš moderniosios kultūros kodų, o būtent – sėkmės suabsoliutinimui, lydimam atviros paniekos pralaimėjusiajam.

REKLAMA
REKLAMA

Faktas, kurį mes turime pripažinti, yra tas, kad modernioji kultūra yra persmelkta jėgos kulto. Tik jei karinėse visuomenėse ir jas kuriančiuose totalitariniuose režimuose jėga reiškiasi taip, kaip ją tobulai nusakė George’o Orwello romano „1984-ieji“ personažas O’Brajenas, t.y. kaip batas, mindantis žmogaus veidą, pramoninėse ar postindustrinėse visuomenėse, daugiau ar mažiau paliestose demokratijos, jėga taip brutaliai ir paprastai neapsinuogina, o todėl maskuojasi įvairiomis kaukėmis.

REKLAMA

Jėga čia gali pasirodyti ne tik kaip galia, t.y. teisėta jėga, įgyjanti politinės ir finansinės galios pavidalus, bet ir kaip natūraliai atsiradęs arba dirbtinai sukeltas asmens populiarumas – kaip TV ir radijo organizuoto veikimo dėka sukurtas asmens žinomumas, matomumas, girdimumas ir kiekvieno savo privataus gyvenimo žingsnio komentavimas. Kitaip tariant, jėga ir jos kaukės yra tapusios moderniosios egzistencijos siekiamybe – jei tavęs nerodo per televiziją, jei apie tave nerašo (nesvarbu net ką – tai gali būti ir visiški niekai), tu neegzistuoji.

REKLAMA
REKLAMA

Svarbių ir įtakingų, t.y. galingų, žmonių privataus gyvenimo faktai sąmoningai ir organizuotai iškeliami į dienos šviesą ir paverčiami viešo gyvenimo faktais. Mūsų viešoji erdvė yra ne kas kita kaip įtakingų žmonių privatus gyvenimas, paverstas vieša problema ir viešu rūpesčiu. Jei tu tikrai turi realią jėgą, turi būti matomas. Dabartinių milijonierių kosminės kelionės reiškia anaiptol ne jų norą stebėti Žemę iš dieviškos perspektyvos ir prisilytėti prie kosminės didybės, o tapti visuotinai žinomiems Žemėje ir parodytiems iš ten, kur niekas nepateko, išskyrus juos ir astronautus. Tu turi maksimaliai nutolti nuo tos vietos, kurioje trokšti pripažinimo. Kuo labiau nuo jos nutolsti, tuo labiau padidini savo pripažinimo joje šansus.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Svetimo gyvenimo stebėjimas, stebimajam objektui nepajėgiant atsakyti tuo pačiu, kažkada buvo jėgos kodas ir ypatinga privilegija. Šiandien jis degradavo iki viešos vojaristinės praktikos – svetimo privatumo ir intymumo stebėjimas pro rakto skylutę arba viešai slaptą kamerą atiduotas masinei auditorijai. Realybės šou, masinės anoniminės televizijos linksmybės ir žvaigždžių fabrikavimas iš nieko yra tobula tarpinė būsena tarp godaus žvaigždės stebėjimo ir slaptos vilties, kad pats gali tapti ja. Sukurta iliuzija, kad tau tereikia tik panorėti, ir iš žiūrinčiojo tapsi žiūrimuoju. Šitos manipuliacijos aukos niekaip nepajėgia suvokti, kad stebėti galima ilgai, o būti stebimam – tik tiek, kiek leis šou organizatoriai.  

REKLAMA

Stebi stebintieji, anoniminiai ir masiniai – tokie patys kaip beveidė ir kiekvienoje vartotojiškoje visuomenėje vienoda masinė TV auditorija, kaip liguistai bailūs, vieniši ir kompleksuoti anoniminiai internetinių portalų komentatoriai. Anonimiškai komentuoja plebsas, kuriam paliekama viso labo tik pasigailėjimo verta jėgos, reikšmingumo ir įtakos iliuzija. Žodžiu, masinis anoniminis stebėtojas minta tikros jėgos jau suvartoto produkto atliekomis.

O tikroji jėga reiškiasi kaip privilegija būti stebimam ir visuotinai matomam. Dar tiksliau tariant – ne pačiam ten veržtis, o patalpinti sau lojalius ir ištikimai tarnaujančius gyvus ruporus, užvaldytus tuštybės ir stingdančios savojo nereikšmingumo ir socialinio išnykimo baimės. Jėgos iliuzija mintančios masės juk nesupranta, kad joms yra tiesiog ciniškai primestas XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės jėgos modelis – kažką stebi, pats lieki nematomas, nežinomas ir manai, kad tuo padidini ar net padvigubini savo apgailėtinas galias. O tikroji, postmodernioji jėga slypi gebėjime būti būtent stebimam ir komentuojam, o svarbiausia – kontroliuoti bei numatyti stebėjimą ir komentavimą.  

REKLAMA

Jevgenijaus Zamiatino distopinis romanas „Mes“ modernią jėgą nusakė visiškai taip pat, kaip XIX a. ją įsivaizdavo tobulą kalėjimo projektą sukonstravęs anglų filosofas utilitaristas Jeremy Benthamas, vėliau įdomiai perinterpretuotas Michelio Foucault kaip Panoptikono kūrėjas. Tu matai, stebi, o tavęs kalėjimo kaliniai (arba tavo vadinamieji bendrapiliečiai) nemato. Nežinodami, kada juos stebi, jie internalizuoja buvimo stebimam būseną ir jų elgesys pakinta. Jie nustoja buvę blogi ir grėsmingi. Išverskime blogumo sąvoką, kuria remiasi kontrolė ir jėga, į laisvės kalbą – jie nustoja buvę spontaniški ir laisvi žmonės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Modernioji vartotojiška kultūra mums mėgina įpiršti mintį, kad nepatekimas ten, į tą išsvajotą visuotinio matomumo ir girdimumo zoną, yra nesėkmė, dėl kurios verta suabejoti net egzistencijos prasmingumu. Sėkmė tokioje kultūroje yra paprasčiausias masinės  reginių ir vartojimo laimės industrijos gaminys. Nesėkme tampa nedalyvavimas taip suprastos sėkmės sferoje. Itin skaudžia nesėkmė tampa tada, kada mes trokštame ten atsidurti ir kenčiame, jei gyvenimas eilinį kartą mus atitolina nuo išsvajotosios tuštybės ir visuotinio matomumo (po kurio seks visuotinis nematymas ir ne mažiau organizuotas ignoravimas bei užmarštis) teritorijos.

REKLAMA

Kas yra sėkmė nūdienos populiariojoje kultūroje? Ilga jaunystė – pageidautina, su stipriai išreikštais puberteto ar postpuberteto požymiais, tokiais kaip infantili intonacija ir žodynas, noras patikti galią turintiesiems (t.y. suaugusiems, kartais saugiai pamaištaujant prieš juos), nuo jausmų atskirtas seksas ir privalomas partnerių keitimas – tarsi jie būtų masinės industrijos gaminiai, kurių nepamėginęs nustoji sėkmingo vartojimo laimės, – isteriškos ir viešos reakcijos į varžybų bei konkursų rezultatus ir panašiai.

REKLAMA

Į šią ištęstos paauglystės ir nebrandos šventę niekaip negali patekti ramiai, tyliai, su pauzėmis kalbantis ir abejojantis žmogus. Norint ten patekti, reikia nuolat šypsotis, reikšmingo apdovanojimo atsiėmimo akimirką būtina pravirkti, dėkoti šeimai (nebūtinai tikrai šeimai, juk šeima gali būti ir sėkmės kūrėjų, t.y. galią turinčiųjų ir prodiuserių, globojančios ir mylinčios terpės metafora).

Žinoma, anksčiau ar vėliau žmogaus egzistencinis nepakankamumas, trapumas, pažeidžiamumas, nesaugumas, vienišumas ir baigtinumas taria savo žodį – iš visko lieka tik nuovargis, tuštuma arba mūsų civilizacijos ligos, tokios kaip beprasmybės pojūtis ir depresija (beje, ar tokius dalykus pažinojo viduramžių  ir Renesanso epochų žmonės?).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kyla klausimas: o kaip atsispirti būti klasifikuojamam kaip (ne)sėkmės žmogui? Turbūt prisiminti Voltaire’o filosofinės apysakos „Kandidas, arba atvirumas“ herojaus Kandido žodžius: svarbiausia – darbuotis savo sode. Mūsų sėkmė ir nesėkmė yra likimo ir laisvės kaukės ant socialinės kontrolės veido. Būna atvejų, kada sėkmė yra akimirkos ir momento kūrinys – tu tiesiog patenki ten, kur kažkas turėjo būti. Jei patiki, kad tik tau tai ir buvo skirta, suklysti ir atimi iš savęs ateities veikimo alternatyvą. Sėkmės laipsnišką ir neišvengiamą nuvytimą bei traukimąsi it Šagrenės oda traktuosi kaip nesėkmę, stigmą ir gėdą.

REKLAMA

Jei norime būti iš tikrųjų nekontroliuojami ir nepriklausomi – nesiekime galios. Ją pasiekę turime sumokėti kainą, kuri apie save primins tada, kada sąžinė mums diktuos visai kitus žodžius – bet tie žodžiai taip ir liks neištarti, jei pasirinksime galią, prestižą ir įtaką. Nedominuokime ir nevaldykime žmonių. Verta prisiminti amerikiečių istoriko ir filosofo Danielio J. Boorstino įžvalgą apie skirtumą tarp didelės asmenybės ir įžymybės – pirmoji pati sukuria save, o antroji yra žiniasklaidos kūrinys, kurį jo kūrėjai gali bet kada išmontuoti ir it marionetę po vaidinimo grąžinti atgal į dėžę.

REKLAMA

Sėkmė niekada nėra galutinė. Tikroji nesėkmė nėra fatališka. Jei mums kažkas iš tikrųjų nepavyksta – kažkas, ką mes patys darėme, o ne tai, kas mums buvo pramogų industrijos primesta kaip privalomas vaidmuo, – mes liekame nors truputį išmintingesni ir brandesni. Tiesa, padaugėja liūdesio. Bet nuo to mes juk nenustojame tikėję savo darbo ir pasirinkimo prasmingumu.

Svarbiausia – tvirtybė tęsti. Mąstyti, rašyti, dirbti, kurti. Klausytis muzikos, lėtai skaityti, surinkti save vienatvėje ir bendrauti su senais draugais. Įsivaizduokime, kas būtų atsitikę, jei savojo laikotarpio nepripažinti ir nesuprasti menininkai bei mąstytojai būtų metę savo užsiėmimą.

Tęsimas to, ką pradėjai ir pasirinkai, kas tapo neatsiejama tavo tapatybės dalimi, ir yra individo laisvės bei spontaniškumo pergalė prieš masinį anonimą ir jėgos kultą – šias destruktyvias modernybės jėgas, dėvinčias rėksmingo socialumo kaukes ir mėginančias apsimesti sėkme ir pripažinimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų