Nerimsta kalbos apie būsimąjį šalies prezidentą. Jo(s) laukiama su nerimu – arba kaip naujo šanso kažką keisti į geresnę pusę Lietuvos politiniame gyvenime, arba kaip naujos pavojingos intrigos ar net naujo visuomenės skilimo ir nusivylimo savo pačių valstybe ir šalimi grėsmės.
Nesunku įsivaizduoti skirtingus ir net kontrastingus tolimesnių įvykių scenarijus po rinkimų rezultatų. Daliai Grybauskaitei tapus prezidente, Lietuvoje sumažėtų romantizuoto kalbėjimo apie politiką ir retorinių karų tarp politinių jėgų. Įsigalėtų dalykiškas tonas ir perdėm techninis požiūris į politiką bei šalies gyvenimą (daugiau ar mažiau primenantis Andriaus Kubiliaus politinę stilistiką). Prezidentė ir premjeras taptų ekspertinių politikų įsikūnijimu bei tandemu ir vienas kitą tikslintų bei pildytų. Daug būtų laimėta profesionalumo ir kompetencijos požiūriu, bet sykiu iškiltų kabinetinės politikos ir veikimo būdų bei prioritetų vienpusiškumo pavojų.
Dalios Grybauskaitės galimi minusai iš dalies primintų Andriaus Kubiliaus politikos bruožus – menkas dėmesys švietimui ir kultūrai, nevyriausybiniam sektoriui, pilietinei visuomenei, kultūros žmonių idėjoms ir apskritai tam visuomenės bei sąmonės segmentui, kuris nepatenka į tiesioginio ekonominio veikimo bei apčiuopiamo rezultato lauką. Bet, kaip minėta, neabejotinai padaugėtų profesionalumo politikoje ir valdymo sferoje. Gerokai sumažėtų biurokratinio sluoksnio įtaka politikams. Šitą neabejotinai jaučia dabartinis patarėjų ir funkcionierių establishment’as, kuris darys viską įmanoma, kad Dalia Grybauskaitė netaptų šalies prezidente.
Kad ir kaip būtų, dabar mes hipotetiškai svarstome geriausią iš visų galimų scenarijų, tad ir jo galimos bėdos būtų ne bėdos, o džiaugsmas ir laimė lyginant su tuo, kas šalies lauktų prezidentu tapus Gediminui Kirkilui (kaip teisingai pastebėjo kai kurie komentatoriai, kartu su savo partija ir verslo bei žiniasklaidos partneriais ir klientais jau atbloškusiu Lietuvą dešimt metų atgal) arba, dar liūdniau, Arūnui Valinskui.
Kirkilas yra ciniškas ir meistriškas manipuliatorius, o sykiu ir nei idėjų, nei politinės etikos principų neturintis ir nesiilgintis politinis technokratas, kurio premjero darbas tapo nelaime šaliai, bet jis bent turi nuovokos, kas yra valstybė ir kaip ji funkcionuoja. O ką daryti tokiam prezidentui, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją vadovauja valstybės užsienio politikai ir sykiu yra vyriausiasis kariuomenės vadas, bet kurio kompetencija šiose srityse lygi nuliui ir kuris nepajėgtų savarankiškai, be nuolatinio ir padidinto URM, VSD ir jų suformuoto patarėjų korpuso šiose zonose praleisti nė penkių minučių? Turiu omenyje dabartinį Seimo pirmininką. Nepamirškime, kad savo valandos kantriai laukia partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas į prezidentus, taip pat ir buvusi Ūkio ministrė. Gal jie savo kompetencija ir pranoktų dabartinį Seimo pirmininką, tik ar didelė čia paguoda...
Žodžiu, pats prezidento rinkimasis mus pasmerkia pavojingam ir nenuspėjamų rezultatų galinčių duoti žaidimui. Žinoma, politika visada yra neprognozuojama ir kažkiek pavojinga, bet vis dėlto šalis negali žengti dviejų žingsnių pirmyn, o po to penkių atgal. Jei tai vyksta, vadinasi, kažkas netvarkoje su pačia sistema.
Tad iškelkime klausimą: ar apskritai Lietuvai reikalinga prezidento institucija? Ar mums dar reikia prezidento? Tai anaiptol ne retorinis klausimas. Ko mums šiandien iš tikrųjų reikia – demokratinės kontrolės ir politinio pliuralizmo, ar visuomenei nematomų profesionalių manevrų, kurie lyg ir vairuoja valstybę, bet jos piliečiams palieka vis menkesnį vaidmenį bendrojo ateities projekto konstravimo ir įgyvendinimo darbe?
Iškart pašalinu nereikalingą įtampą, kuri gali atsirasti manant, jog šie žodžiai ir mintys gimė dėl mano nepasitikėjimo dabartiniu šalies vadovu ar dėl siekio jį nuvertinti. Sakau tiesiai šviesiai: nors ir manau, jog mūsų politinės biurokratijos klasė ir jos kontroliuojančios struktūros pasiglemžė prezidento instituciją, izoliavo ją nuo pilietinės visuomenės ir atėmė iš jos turėtą alternatyvos bei dominuojančios tvarkos kritikos galią, Valdą Adamkų laikau geriausiu ir iškiliausiu iš visų Lietuvos prezidentų.
Jau vien pirmosios Prezidento V. Adamkaus kadencijos pakako, kad suvoktum, jog jis tapo gyva alternatyva pokomunistinei Lietuvai su visu jos moraliniu pakrikimu, idėjiniu provincializmu ir nežabotu galios geismu. Su Adamkumi į mūsų politiką bent kuriam laikui atėjo garbės jausmas ir padorumo poreikis, apie kuriuos per mūsų politikoje įsivyravusius jėgos žaidimus buvo pamiršta net kalbėti (žinoma, gan greitai ir vėl visi šie gražūs ir taurūs dalykai paskendo užmaršties upėje Letoje, bet tai jau kita istorija).
Adamkus neabejotinai tapo Lietuvos gražiuoju veidu ir vakarietiškos orientacijos simboliu. Net ir antroji jo prezidentavimo kadencija, nepalyginamai prieštaringesnė ir sunkiau pasiduodanti visapusiškai analizei už pirmąją, buvo paženklinta jo gebėjimo atkurti šalies reputaciją ir gerą vardą pasaulyje po visą Lietuvos valstybę sukrėtusio Rolando Pakso prezidentavimo. Todėl tai, ką dabar pasakysiu, veikiau yra mano pagarbos iškiliam asmeniui, o ne noro jį nuvertinti išraiška.
Jis nuveikė didžiulį darbą, kada reikėjo kontrbalansuoti politines jėgas, kurios pernelyg giliai buvo įsiskverbusios į Lietuvos visuomenę ir valstybę. Pakanka prisiminti kad ir tokį faktą, kad su juo kaip su moraliniu autoritetu pradėjo skaitytis ir savo įprastines partinio-ūkinio aktyvo manieras bei stilių laikinai buvo prislopinę net LDDP veteranai su Algirdu Mykolu Brazausku priešakyje. Adamkus davė šansą kitai – vakarietiškesnei, liberaliau ir moderniau mąstančiai – Lietuvai kažką apmąstyti ir nuveikti. Tiesa, iškart turiu pridurti, kad šita Lietuva jau pralaimėjo. Gautojo šanso ji neišnaudojo gilesnėms reformoms Lietuvos politikoje, švietimo sferoje ir kultūroje.
Norėčiau, kad Valdas Adamkus taptų paskutiniuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu. Tegu Lietuva pagaliau tampa visaverte parlamentine demokratija, stiprinančia visų politikos lygmenų ir institucijų demokratinę kontrolę. Nepartinio (arba viršpartinio) prezidento vadovavimas šaliai, kaip matome, neišvengiamai veda į prezidento institucijos ritualizaciją bei depolitizaciją šalies viduje, lydimą ekspertinio-biurokratinio sluoksnio politizacijos. Pakanka žvilgsnio į VSD politizaciją ir jo atvirą kišimąsi į politiką bei viešosios nuomonės formavimo sferą, kad suprastum, apie ką čia kalbama.
Kada šalies prezidentas nebeturi jokio rimtesnio santykio su parlamentinėmis partijomis, o ir pastarosios neturi jokios motyvacijos iš tikrųjų remti nepartinį arba viršpartinį prezidentą, sustiprėja politiniai biurokratai ir funkcionieriai, kurie tampa vienintele jėga, de facto formuojančia ir pačią prezidentūrą. Parlamentinėje respublikoje susiklosto paradoksali situacija, kada užsienio politikai vadovaujantis šalies prezidentas norom nenorom Užsienio reikalų ministeriją paverčia išskirtines galias turinčia ir lygesne už kitas ministerijas megaministerija, kuri ir pradeda kone viena formuoti užsienio politiką.
Viduje realiai depolitizuotas prezidentas, atkirstas nuo politinių debatų, viešosios nuomonės formavimosi mechanizmo ir idėjinių įtampų, veikia tik vadovaujamas ekspertinio-biurokratinio sluoksnio. Taip neproporcingas galias bei politinę įtaką įgyja patarėjų ir jėgos struktūrų sluoksnis, kurį demokratinėje santvarkoje turi griežtai kontroliuoti parlamentas. Demokratiniame režime toks ekspertinis-biurokratinis sluoksnis turi būti išvis nematomas, tad jo išlindimas į viešumą nūdienos Lietuvoje yra rimtas mūsų parlamentinės demokratijos silpnėjimo simptomas.
Galiausiai, vidaus politika atsiskiria nuo užsienio politikos. Nebeturint jokių jungčių tarp jų, belieka tik antiparlamentinė retorika ir Seimo bei politinių partijų nuvertinimas, manant, kad iš jų sklinda grėsmės šaliai. Gal tada vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais: viršpartinės ir viršparlamentinės demokratijos idėja yra pavojinga fikcija. Kad ir kokios netobulos būtų politinės partijos, jų vadai ir pats Seimas, mėginimas juos laikyti grėsme valstybei ir kaip atsvarą pasitelkti specialiąsias tarnybas mus uždaro į ydingą ratą. Demokratinės institucijos sukompromituojamos, o po to paskelbiamos kažkokios grėsmės valstybei, po kurių belieka pasitikėti tik jėgos struktūromis.
Nenoriu vesti stiprių paralelių, bet visos trys ikikarinės Baltijos valstybės, kaip žinome, savo parlamentų paleidimą ir posūkį į autoritarizmą motyvavo Sovietų Sąjungos (Rusijos) grėsmėmis. Šitos grėsmės niekur nepranyko ir šiandien, bet juk iš to neseka, kad reikia pradėti nepasitikėti demokratinėmis institucijomis. Juk antiparlamentarizmas yra autoritarizmo kaukė. Sekantis žingsnis būtų pačios tikriausios cenzūros įvedimas ir politinio pliuralizmo diskreditavimas, nepatinkančias nuomones skelbiant pavojingomis valstybei.
Negi įgysime daugiau saugumo, kai saugumo tarnyba pradės daryti įtaką šalies parlamentui, o prezidento institucija bus naudojama demokratiškai nelegitimuoto, nerinkto, per rūmų intrigas ir manevrus iškelto elemento sutelkimui, konsolidavimui bei pavertimui de facto valstybę valdančia jėga? Negi tapsime saugesni nuslydę į oligarchiją ir valdomą demokratiją, kada niekaip nebūsime atpažįstami savo ES ir NATO sąjungininkų kaip valstybė, už kurią pavojaus atveju jie nedelsiant turi stoti į mūšį? Kas gi rizikuos savo saugumu ir stos į kovą už pseudodemokratinę valstybę, kuri net nepriartėjo prie giluminių vakarietiškų politinių vertybių?
Todėl geriau šiandien galvoti ne apie tą, kas tinkamai pakeis Valdą Adamkų. Iškart galiu pasakyti, kad niekas jo nepakeis ir kad geresnio prezidento už pirmosios kadencijos Valdą Adamkų Lietuva nebeturės – bent jau po ateinančių rinkimų. Geriau tobulinti demokratiją, parlamentarizmą ir politines partijas – tuos politikos instrumentus ir metodus, kurie anksčiau ar vėliau turi pradėti tinkamai veikti. O prezidento institucija, ko gero, jau nusipelno istorijos.
