kiekvienas psichologas zino, kad kaltinimai kyla is kaltes jausmo projekcijos.

Jei jau kalbeti apie kolektyvine samone tai tur but nedaug saliu rastume Europoje, kurios savo kolektyvineje atmintyje neturetu traumu. Traumuota Vokietija, Ispanija, Graikija, Balkanu salys, traumuoti zydai, o ka jau kalbeti apie postsovietines salis. Gal but maziausiai traumuotos liko tos, kuriose kominternas nebande primesti savo rojaus zemeje kruvinu ideju - Skandinavu salys, Britanija, Sveicarija.

O jei kalbeti apie tautieciu vienu su kitais supjudyma, tai ir siais laikais turime neblogu pavyzdziu is buvusios Jugoslavijos bei tai kas vykdoma Afrikos salyse. Kieno tai politikos vaisius?

"Traumuotos šalies realybė tuo ir yra nepakeliamai sunki, kad apie tai, kas sukėlė trauminius išgyvenimus, vengiama ir nemokama ramiai bei tvirtai kalbėti. Apie tai kalbama pusiau tiesomis, nutylėjimais, dviprasmybėmis, neretai nusiritama į aklą gynybą, juodą sarkazmą arba nirtulingą užsipuolimą tų, kurie ryžtasi atvirai kalbėti."---nu i kas?Isisamoninta "trauma" jau nebera trauma ir visai nesvarbu ,kaip apie ja kalbama.Jei jau yra kalbama -puiku-vyksta "stebuklingas iszgijimas".
Todel ne ten "skambina varpai",kur mano Leonidas.Jis dar nesuvokia ,kurioj ausy jam zvimbia!

CITATA: "Labiausiai Lietuvą traumavusi patirtis buvo brolžudiška lietuvių tarpusavio kova dėl kriminalinio režimo, kuriuo dalis lietuvių patikėjo ir dėl kurio išdavė savo tėvynę".
Sovietų propaganda Lietuvos kavą būtent taip ir vadino - BROLŽUDIŠKA. Gėda, reiktų, savo pamąstymose paplaukiojus, pasiskaityti istorijos, dokumentų, atsiminimų. Prastas įspūdis susidarė apie autorių...
Partizanai kovojo už savo šalies laisvę prieš Sovietų Sąjungą ir jos reguliariąją kariuomenę. Teisėtai ir pagal teisę. Jie naikino ir išdavikus - visiškai adekvačiai darė, nes vienas išdavikas gali išduoti daug, oi daug. Visų pirma sunaikintini išdavikai. Tai būtiji gintis.(Tai kaip auglys išpjautinas, kad nenumarintų organizmo).
Žinoma, brolžudystės faktų yra, ir daug, bet bet šio atveju apibūdinimas "brolžudikiška" negali būti iškeliamas kaip karo rūšies (ar esmės) nusakymas. Lietuvos partizanų išliko mažai - JIE buvo išžudyti. Pakalikų liko daugiau. Gal todėl ir propaganda įvairiausiomis formomis (kartais iš tų propagandinių mitų , įaugusių į sąmonę, palikimo) net šalia Šekspyro citatų įkomponuojama. Tiesiog nereikia manyti, kad kažką žinai iš anksto, kol dar nesužinojai.

Šviesą lydi šešėlis, kita Kūrėjo pusė. Ši tendencija XX a. pasiekė savo kulminaciją. Dabar krikščioniškasis pasaulis iš tiesų kaktomuša susidūrę su blogiu – atviru neteisingumu, tironija, melu, vergija ir sąžinės prievarta. Nors rusų tauta, atrodo, apskritai susitapatino su šiuo neslepiamu blogiu, tačiau pirmieji gaisro protrūkiai įsižiebė Vokietijoje. Visa tai akivaizdžiai parodė, kokia išsekusi yra XX a. krikščionybė. Šito akivaizdoje blogis nebesileidžia sumenkinamas eufemizmu privatio boni (malum est privatio boni - blogis yra gėrio trūkumas). Blogis tapo lemiančia tikrove. Nebeįmanoma juo atsikratyti jį pervardijant. Turime išmokti gyventi su blogiu, nes jis nori gyventi su mumis. Kaip tai būtų galima padaryti be didelių nuostolių - šito kol kas negalima numatyti.

Šiaip ar taip, turime rasti naują dvasinę orientaciją, t.y. mums reikia matanojos. Susitikus su blogiu, kyla didelis pavojus, kad jam neatsispirsime. Vadinasi, apskritai privalome niekam "nenusileisti", net ir gėriui. Vadinamasis gėris, kuriam atsiduodame, praranda savo moralinį pobūdį. Tai įvyksta ne todėl, kad jis savaime virstų blogiu, bet kad jam nenusileidę sulaukiame pragaištingų padarinių. Kiekvienas liguistas potraukis yra blogybė – nesvarbu, ar tai būtų alkoholizmas, ar morfizmas, ar idealizmas. Žmogus daugiau jau nebegali leistis suvedžiojamas priešybių.

Nei gėrio, kaip tam tikro kategorinio imperatyvo, samprata, nei vadinamojo blogio, kurio besąlygiškai reikia vengti, samprata nebegali būti etinio elgesio kriterijus. Pripažįstant blogio tikroviškumą, gėris neišvengiamai tampa reliatyvus ir pasirodo kaip viena priešybės pusė. Tas pats pasakytina ir apie blogį. Drauge jie sudaro paradoksalią visumą. Praktiškai tai reiškia, kad tiek gėris, tiek blogis nustoja buvę absoliutūs, ir mes priklausome nuo savo sprendimų.

Žmogus savo reflektuojančia galia iškilęs virš gyvūnų pasaulio, savo dvasia įrodo, kad gamta neapsiriko, leisdama ugdytis jo sąmonei, kuri įgalina valdyti gamtą, pažinti pasaulį ir būti tam tikru mastu atsakingam už jį Kūrėjui. Taip pasaulis tampa fenomenu, nes be sąmoningos refleksijos jis toks nebūtų. Jei Kūrėjas suvoktų save, jam nereiktų mąstančių kūrinių; taip pat mažai tikėtina, kad itin painus ir milijonus metų trunkantis nesuskaičiuojamų rūšių ir padarų kūrimo procesas plauktų iš tikslingų ketinimų. Gamtos istorija pasakoja mums apie atsitiktinę rūšių metamorfozę, trukusią milijonus metų, apie tai, kaip vieni padarai rydavo kitus. Tą patį sako ir biologinė bei politinė žmonijos istorija. Bet dvasios istorija – kitokia. Čia įsiterpia reflektuojančios sąmonės stebuklas, antroji kosmogonija. Sąmonė tokia svarbi, kad be jos būtų neįmanoma nuspėti, kokia slapta prasmė glūdi toje baisioje, iš pažiūros beprasmėje biologinėje terpėje. Netyčia pajausta prasmės dalis, žmogui apgraibomis veržiantis iš tamsos, galiausiai tarsi atsitiktinai rado būdą pasireikšti, ir tai buvo diferencijuotos sąmonės pakopa.

Į klausimą, "Iš kur atsiranda blogis?", kurį kadaise iškėlė gnostikai, krikščioniškasis pasaulis taip ir neatsakė, o atsargi Origeno mintis apie galimą velnio išganymą buvo palaikyta erezija. Tačiau šiandien, kai turime duoti atsakymą, mes tik bejėgiškai skėsčiojame rankomis ir net negalime suprasti, kad mums į pagalbą neateis joks mitas, nors jo taip reikia. Politinė padėtis yra pasibaisėtina, netgi demoniški mokslo laimėjimai kelia slaptą siaubą ir neaiškias nuojautas, bet mes nežinom, ką daryti, ir tik labai mažai kas padaro išvadą, kad šį kartą pavojuje seniai pamiršta žmogaus siela.

Mums tiesiog gyvybiškai reikia psichologijos. Jaučiamės sugluminti, sukvailinti ir bejėgiai, kai susiduriame su nacionalsocializmo ir bolševizmo fenomenu, nes nieko nežinome apie žmogų arba geriausiu atveju esame susidarę vienpusišką ir iškreiptą jo vaizdinį. Taip nebūtų, jei pažinotume patys save. Mums iškyla labai baisus blogio, kurio net nepažįstame, klausimas, o ką jau kalbėti apie atsakymą. Ir net jei mes jį pažintume, vis tiek nesuprastume, "kaip visa tai galėjo atsitikti". Kažkoks valstybės veikėjas genialiai naiviai pareiškia, kad jis visiškai "neįsivaizduoja blogio". Visai teisingai: mes neįsivaizduojame blogio, bet jis įsitvėręs mūsų. Vieni nenori to pripažinti, o kiti tapatinasi su blogiu. Psichologinė pasaulio būsena dabar yra tokia: vieni save tebelaiko krikščionimis ir tiki, kad galėtų sutrypti vadinamąjį blogį, o kiti, neįstengiantys jam atsispirti, nebemato gėrio

Sunku prieštarauti tavo teiginiui. Tuose straipsniuose lyg tai ir jaučiama,kad tas blogis ne toks jau baisus, nes skirtas abstrakčiam numatomam ateityje kažkokiam gėriui, kuris tik jam vienam žinomas. Kaip sako ,nėra to blogio, kad neišeitų į gėrį. Tik niekas nežino koks tas gėris laukia ateityje.

Daugelis niekaip negali suprasti Donskio straipsnių paskirties, piktinasi perdideliu abstraktumu, piešiamu ytin niūriu, netgi neigiamu, Lietuvos paveikslu...
Tačiau Donskis ne lietuvis, jis rašo "veikalą", kuriuo jo tautiečiai remsis, kai mūsų karta bus išmirusi, kai niekas nebeprisimins čia delfyje parašytų prieštaravimų jo tendencingoms traktuotėms. Vot tada ir bus reikalingas, dada ir įgaus "vertę" šie lyg ir straipsniai, lyg ir vienas didelis traktatas apie blogiečius lietuvius "neišmanėlius" ir "pažeistus".