REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vadinamoji politinės valios stoka yra paprasčiausias eufemizmas, už kurio slypi idėjinis bankrotas ir moralinis vakuumas. Kai nėra vizijos ir veikimo krypties bei prasmės pojūčio, tada prabylama apie radikalių permainų pavojus visuomenei, jos stabilumui bei solidarumui, o galiausiai nurodoma ir į politinės valios stoką.
Neretai mūsų politikų lūpose pasigirsta frazės apie politinės valios stoką, kuria esą galima paaiškinti visas mūsų gyvenimo negeroves – permanentinę aukštojo mokslo sistemos reformą, teatro būklę ir negebėjimą įvykdyti jo reformos, sykiu ir protu nesuvokiamą taikstymąsi su amoralia politika, kurios pagrindiniai veikėjai ne tik netampa moraliniais bankrotais, bet, priešingai, vis iš naujo atgyja it Feniksas iš pelenų ir dar taikosi laimėti rinkimus.

REKLAMA
REKLAMA

Noras racionaliai perprasti politikų žargoną verčia paklausti, o kas gi slypi už šių frazių. Kas yra toji mistinė politinė valia ir kuo ji skiriasi nuo paprasčiausios civilizuotos politikos, kurios esmė slypi gebėjime spręsti visuomenės problemas remiantis pozicija, susiformavusia vyraujančios arba mažų mažiausiai parlamentinės politinės partijos programos pagrindu?

REKLAMA

Nejaugi politinės valios stoka reiškia paprasčiausią melą? Juk jei mes mėginsime šią frazę suprasti tokiame kontekste, kokiame ją vartoja mūsų politikai, pasidarys aišku, kad savo rinkiminių pažadų ir visos programos nevykdymas vadinamas ne kaip kitaip, o politinės valios stoka.

Atleiskite, ponios ir ponai, bet savo pažadų nevykdymas yra negarbingas elgesys ir melas, o ne valios stoka. Žinoma, galima pašmaikštauti, kad melas yra viso labo tik valios sakyti tiesą stoka. Bet melas anaiptol ne visada gimsta iš mūsų silpnumo, užspeistumo kampe ir iš čia išplaukiančios nuožmios psichologinės gynybos. Neretai melas naudojamas aktyviai manipuliacijai ir kryptingam tikrovės deformavimui, sąmoningam kenkimui arba savo oponento diskreditavimui ir sunaikinimui.

REKLAMA
REKLAMA

Beje, ir vagystę galima kuo puikiausiai nusakyti kaip valios susilaikyti nuo svetimo daikto pasisavinimo stoką. Kaip genialusis Leo Rostenas savo „Ciniko žodyne“ apibrėžė kleptomaną: tai žmogus, negalintis susilaikyti (anglų kalba leidžia puikią dviprasmybę – susilaikyti arba padėti sau: a man who cannot help himself). Arba tai valios susilaikyti nuo valstybės turto gviešimosi stoka. Įdomus klausimas: kas prieš mus – vagys ar užuojautos nusipelnantys silpni žmonės? 

Tik smalsu, ar mes šiuo atveju nekonstruojame kažkokios medinės ir semantinių bei loginių parazitizmų kupinos kalbos, kuri maskuoja paprasčiausią dalyką – atsisakymą imtis tikros politikos, pagrįstos bendrų reikalų tvarkymu, ateities gyvenimo projekto kūrimu ir viešu svarstymu bei neatidėliotinų problemų sprendimu?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ką reiškia politinės valios stoka reformuoti šalies aukštojo mokslo sistemą, kuri akyse tampa nekonkurencinga Europoje ir mus pasmerkia atsilikimui ne tik nuo šioje sferoje pirmaujančios Europoje Suomijos, bet ir nuo Estijos? Pamėginkime atvirai atsakyti įklausimą, kodėl reforma taip ir nepradedama bei kodėl jai taip aršiai priešinamasi?

Tikrai ne todėl, kad savo dabartiniu pavidalu ji yra instrumentas globalistų ir kapitalistų, pasiryžusių sunaikinti akademinę Lietuvą per paskolų sistemą, bet leisti pasipelnyti bankams, kaip tvirtina sąmokslo teorijų ir apokaliptikos žanro meistrai (kurių rašiniai skamba visai kaip garsioji suomių violončelininkų roko grupė „Apocalyptica“ – gan stipriai, bet be jokių niuansų ir labai jau nuspėjamai). Išeina taip, kad iki šiol egzistuojanti pusiau kleptokratinė universitetų ir visų mokslo institucijų valdymo sistema nėra nei blogis, nei pavojus – pavojus iškyla tik tuomet, kai pamėgini šią sistemą pertvarkyti.

REKLAMA

Sistema nesireformuoja ne todėl, kad nėra pakankamai jėgų, siekiančių racionalios reformos. Jų gal ir pakaktų, bet jos neveikia išvien. Pirmoji problema yra ta, kad niekas nepripažįsta atviros ir garbingos konkurencijos. Visi siekia tokios reformos, po kurios išliktų tik jie, o jų konkurentai būtų likviduoti arba bent jau palikti vegetuoti su antrarūšės institucijos statusu bei finansavimu.

Tad ką reiškia išskirtinės pozicijos sau reikalavimas arba savęs paties reitingavimas, užuot garbingai ir be konflikto su sąžine bei sveiku protu pripažinus, kad tik tarptautinė ekspertizė gali pasakyti, kas yra kas? Tą patį, ką ir leidimas nedidelėje šalyje vieniems akademikams vertinti kitus. Juk jei nedidelė Lietuva remiasi ne tarptautinėmis ekspertizėmis, o vietos jėgos žaidimais, tai yra tiesus ir greitas kelias į degradaciją. Nuo kada universiteto statusą lemia ne tarptautinė konkurencija ir idėjų sklaida, o vietos politiniai sprendimai?

REKLAMA

Visi siekia reformos, po kurios liktų tik jų institucijos reali galia. Todėl nėra ir iš principo negali būti vieningos programos bei tikslų. Vieniems reforma reiškia paskutinio šanso išmėginimą prieš fizinę arba intelektualinę emigraciją ir visko metimą Lietuvoje, užgesus vilčiai čia susitarti ir pradėti racionaliai veikti, o kitiems viso labo tik dar vieną galios projektą, po kurio turi keistis jų finansinis ir politinis statusas.

Blogai tai, kad dar nėra visai blogai. Jei būtų nepakeliamai blogai, neliktų nieko kito, o tik sėsti ir tartis, užuot kovojus retorinius karus. Taip, kai kam yra blogai, bet sistemoje apstu ir tokių, kuriems viskas klojasi visai neblogai, o gal net ir gerokai geriau, nei būtų vakarietiškoje sistemoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antroji priežastis (po nenoro atvirai ir garbingai konkuruoti idėjų sferoje, lydimo siekio savo statusą įtvirtinti politikų palankumu ir sprendimais – tuo priverčiant kitus universitetus konkuruoti ne su savimi, o su politiškai dominuojančius universitetus remiančiomis ministerijomis) yra savęs apgaudinėjimas, tikint, kad didžiulio masto problemą gali išspręsti tik šalies universitetai ir viena Švietimo ir mokslo ministerija.

Radikalesnė aukštojo mokslo reforma (o švelni ji tikrai negali būti, nebent tai būtų dar viena apgaulė) sukels baisų socialinį sprogimą šalyje, palikdama tūkstančius žmonių be darbo ir socialinių garantijų. Todėl tokią reformą privalo rengti mažų mažiausiai keletas šalies ministerijų kartu su ES ekspertais.

REKLAMA

Čia ir pasiekiame lemtingąjį tašką, t.y. politinės valios buvimo arba nebuvimo momentą. Kai tik paaiškėja, kad už tokios reformos slypi didžiulė atsakomybė (kuri graso likti nekenčiamam savo kolegų ir bendradarbių, o politikui ir biurokratui – netekti atramų sistemoje ir dingti iš jos), jau nekalbant apie ilgalaikį ir sunkų darbą, skelbiamas politinės valios stygius.

Taip, nebrandžioje politinėje klasėje viskas matuojama kaip ir primityvioje ankstyvo verslo bendruomenėje – greita ir matoma sėkme. Politikų atveju tai būtų rinkimai. Niekas neinvestuoja į ateitį. Visi nori rezultato čia ir dabar, kuris leistų laimėti rinkimus arba įsitvirtinti viešojoje erdvėje.

REKLAMA

Ilgalaikės perspektyvos, kuri leistų mąstančiai ir ambicingai politinei partijai įgyvendinti ilgalaikę strateginę programą ir jos vaisius raškyti po dešimties metų, galbūt pralaimint šiuo metu, bet galiausiai pergyvenant savo populistinius konkurentus ir ad hoc politinius darinius, nebuvimas deformuoja visą mūsų politiką.

Politinės valios stoka reiškia ne tik vizijos nebuvimą, idėjinį bankrotą ir moralinį vakuumą, bet ir paprasčiausių žaidimo taisyklių nepaisymą. Žadamos permainos ir visų jėgų metimas joms pasiekti, o viskas baigiasi tuo, kad, pasirodo, trūksta politinės valios. Kadangi netrukus rinkimai, reikia susilaikyti nuo drastiškų veiksmų ir žemės išdeginimo (mat kitaip į valdžią ateis reformų priešininkai ir viską sužlugdys). Po rinkimų reforma būtinai bus vykdoma – žinoma, su sąlyga, kad mes vėl gausime mandatą. Žodžiu, pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokia permanentinė reforma leidžia steigti naujus komitetus, struktūras, gauti didžiules lėšas ir kurti pareigybes. Todėl komiška būtų tikėtis noro greitai ir ryžtingai ją vykdyti. O ką reikės veikti jai pasibaigus?

Tad kas yra politinės valios stoka drąsia save vadinančioje šalyje? Deja, tai paprasčiausias bailumas, neryžtingumas ir konformizmas, kylantis iš idėjų bado ir alternatyvaus veikimo scenarijų nebuvimo. Vadinamoji politinės valios stoka yra paprasčiausias eufemizmas, už kurio slypi idėjinis bankrotas ir moralinis vakuumas.

Kai nėra vizijos ir krypties bei prasmės pojūčio, tada prabylama apie radikalių permainų pavojus visuomenei, jos stabilumui ir solidarumui, o galiausiai nurodoma ir į politinės valios stoką. Būtent todėl ir nepakanka politinės valios keisti šalį pražudyti baigiančią status quo.                                

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų