Leonidas Donskis

Kas gi yra tas postimperializmas? Taip būtų galima pavadinti keistoką politikos ir tarptautinių santykių būklę, kada buvusios imperijos išsižada savo kolonijinės praeities, bet išlaiko didelę įtaką tarp buvusių savo satelitų, kurie politinio korektiškumo ir gero tono sumetimais vadinami draugiškomis šalimis ir tradiciniais sąjungininkais. Be to, postimperializmas neįsivaizduojamas be paternalistinio ir globėjiško požiūrio į mažesnes arba ekonomiškai ir politiškai silpnesnes šalis.

Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų ir mano studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą.

Po Lietuva sklando šmėkla – individualizmo šmėkla. Kai pamėgini suprasti, kas už ką atsako ir kieno sprendimai sugadino arba sukompromitavo vieną ar kitą politinį veiksmą ar projektą, nieko nesužinai. Tau tik leidžiama daryti prielaidą, kad čia esama kažkokio grupinio intereso ir organizuoto veikimo.

1995 m. lankydamasis Ohajo universitete (Ohio University) pas bičiulį Algį Mickūną, filosofijos profesorių ir žymų fenomenologą, po savo viešos paskaitos buvau supažindintas su kolega, kuris kaip tik rengėsi pradėti savo paskaitą kandidatuodamas į akademinę poziciją Ohajo universitete.

Globalieji, svajojantys apie lokalumą Anglų kalbos žodžiai „a wandering scholar“ (klajojantis tyrinėtojas) ir „a gypsy scholar“ (akademinis klajūnas arba akademinis čigonas) gerai pažįstami tiems, kurie yra pabuvę darbo vietas dažnai keičiančių ir jų nuolat ieškančių kolegų draugijoje – dar geriau suvoki jų prasmę, jei pats esi pabuvojęs jų kailyje.

Baltijos studijų centras Vakarų Jorkšyre Kaip ir daugelis akademinių žmonių, aš ilgai svajojau apie Didžiosios Britanijos universitetus. Nors simboliškai prisilytėti prie Anglijos universitetinės kultūros man atrodė taip pat svarbu, kaip aplankyti tuos pasaulio muziejus, kuriuose yra daugiausia mano mylimų XVII a. olandų tapybos šedevrų.

Paslaptinga Suomijos realybė Suomija anaiptol nėra paprasta ir nesunkiai kultūriškai šifruojama šalis, kaip gali pasirodyti turistams. Tik iš pirmo žvilgsnio ji atrodo aiškesnė ir suprantamesnė už kitas Šiaurės šalis. Iš tikrųjų Suomija yra tikra dovana socialiniam analitikui. Prisipažinsiu, kad kartu su Lietuva ir Izraeliu man ji yra viena iš pačių keisčiausių, įdomiausių ir paslaptingiausių šalių.

Sudėtingų kultūrinių kodų šalis Kaip ir daugeliui Švediją menkai pažinojusių žmonių, ši šalis man siejosi visų pirma su genialiuoju ir mus, deja, ką tik palikusiu teatro ir kino režisieriumi Ingmaru Bergmanu bei nuostabiaisiais švedų teatro ir kino aktoriais, neatsiejamais nuo Švedijos karališkojo dramos teatro, kuriam yra vadovavęs I. Bergmanas. Beje, ne tik be I. Bergmano, bet ir be Maxo von Sydowo bei Erlando Josephsono neįsivaizduoju savo estetinio ir kultūrinio žemėlapio.

Estijos humanitarinis institutas Pirmą kartą su Estijos akademine sfera susidūriau 1993 m., dėstydamas Estijos humanitariniame institute (EHI). Mano giliu įsitikinimu, ši pirmoji Baltijos šalyse sukurta privati aukštoji mokykla buvo ir tebelieka vienas iš didžiausių regiono akademinio gyvenimo laimėjimų. Šiandien Baltijos šalyse nieko nebestebina daugybė privačių aukštojo mokslo įstaigų, absoliučią daugumą kurių sudaro verslo ir vadybos mokyklos.

Dickinsono kolegija Mano pirmasis sąlytis su akademine Amerika įvyko 1993 m., man laimėjus IREX (International Research and Exchanges Board) stipendiją. Pasirinkęs Dickinsono kolegiją, kurioje profesoriavo Vytautas Kavolis, priartėjau prie savo didžiosios svajonės – dirbti kartu su žmogumi, kurį jau tada laikiau pačiu iškiliausiu lietuvių teoretiku, dirbančiu civilizacijų teorijos, lyginamųjų civilizacijos studijų ir kultūros teorijos srityse.

Ar Lietuva vis dar teisinė ir demokratinė valstybė? Pastaruoju metu mūsų viešojoje erdvėje nuskambėjo klausimai, ar Lietuva dar yra teisinė valstybė (Aidas Palubinskas) ir ar Lietuva dar yra demokratinė valstybė (Aloyzas Sakalas). Deja, šitie klausimai jau nebėra nei grynos intelektualinės ar teorinės provokacijos, nei poleminio ikarščio padiktuotos stiprios ir sąmoningai perdėtos frazės.

Pastaruoju metu mūsų spaudoje ir viešojoje mintyje nesunku pajusti vis labiau įsigalinčią tendenciją nuvertinti ikikarinę Lietuvą kaip esą defektyvią, atsilikusią, nedemokratišką ir visai kitaip netobulą, lyginant su dabartinės Lietuvos pasiekimais.

Prieš dvi savaites didžiausia Jungtinės Karalystės universitetų ir aukštojo mokslo institucijų sąjunga UCU (the University and College Union – universitetų ir kolegijų sąjunga) balsavo už Izraelio akademinių institucijų boikotą. Sąjungai pritrūko balsų siekti visiško boikoto, bet ji savo atšakoms išsiuntinėjo palestiniečių organizacijų raginimus boikotuoti Izraelį, siekdama gauti daugiau informacijos ir sukelti diskusijas.

Savaitraštis „Veidas“ (Nr. 25) paskelbė savo ir Demokratinės politikos instituto atlikto Lietuvos universitetų reitingavimo rezultatus. Net rimtai neįsigilinus į reitingavimo metodiką bei kriterijus darosi aišku, kad nevertėjo vargti – ir be reitingavimo aišku, kad jo rezultatai neabejotinai patenkina ir šios procedūros užsakovus, ir jos atlikėjus.

„Mums Europa baigiasi ten, kur prasidedate jūs.“ Tai nemaloni ir net, sakyčiau, iki bukumo atgrasi frazė, už kurios slypi ilga iškreipto ir fantasmagoriško Rytų Europos vaizdavimo Vakarų Europoje tradicija bei istorija.

Tęsinys. Pirma straipsnio dalis – čia. Apie tokią jautrią ir giliai asmenišką patirtį kaip emigracija galima rašyti tik iš asmeninės perspektyvos. Priešingu atveju žmonės, kurie ją patyrė savo oda, iškart pajus, kad rašai negyva ir nuasmeninta kalba, kuri išduoda saugų nutolimą nuo analizės objekto. Ką gi, žaiskime garbingai. Ir man teko patirti gyvenimą emigracijoje. Beveik aštuonerius metus.

Visi turbūt pamena Danielio Defoe „Robinzono Kruzo nuotykius“, kuriuose vaizduojama ne tik tėvynę, bet ir visuomenę bei socialinį ir civilizuotą gyvenimą praradusio žmogaus situacija. Savo dienoraštyje išsigelbėjęs ir vienintelis iš visos laivo įgulos likęs gyvas Robinzonas rašo pro et contra principu – už ir prieš situaciją, į kurią jį bloškė likimas. Už – kadangi vienintelis liko gyvas ir gali tęsti savo žemiškąją kelionę, iš kurios pasitraukė jo draugai.

Per pastaruosius keletą metų internetiniuose portaluose pasirodė ne vienas įdomus autorius. Vieni jų tapo įsidėmėtinais autoriais dėl savo svarstomos problematikos, kiti įsirėžė į atmintį veikiau savo kalbos ir stiliaus dėka. Išsiplėtus rašančiųjų ratui, autoriams svarbiausia darosi išlaikyti savo balsą, intonaciją ir tiesiog savastį. Vienas iš su niekuo nesupainiojamų autorių yra vaikų rašytojas, publicistas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis.

Milanas Kundera savo puikioje esė „Vidurio Europos tragedija“ rašė apie kairiųjų ir dešiniųjų manichėizmą, kuris, tariant Kunderos žodžiais, „tiek pat kvailas, kiek ir neįveikiamas“ ir giliai įsitvirtinęs Vakarų Europoje. Ar tikrai tarp dešinės ir kairės veriasi tokios prarajos, kaip kai kada šitą įsivaizduoja politikai (bet gerokai dažniau – dešinieji arba kairieji intelektualai)? Jei kalbėsime apie doktrinierius – taip, tai tiesa. Bet juk anaiptol ne visi intelektualai yra doktrinos žmonės.

Mokslininkai nepalieka Lietuvos Šiuo metu, atrodytų, įvyko lūžis aukštųjų mokyklų ir šalies vadovų sąmonėje – apie reformos būtinumą kalba visi, net ir tie, kurie ja netiki, jos nenori ir jai visokeriopai priešinasi. Bent jau retorikoje pasiekta šiokios tokios pažangos – atmesta senoji ir iki skausmo pažįstama melodija, kad aukštojo mokslo sferoje esą viskas puiku, tik pinigų nėra. Žinoma, negalima visiškai atmesti šito fakto.

Sistemos sukurtas ir ją sugriovęs žmogus Pirmojo nepriklausomos Rusijos prezidento Boriso Jelcino mirtis yra giliai simboliška. Šis žmogus simbolizuoja Rusijos istorijos laikotarpį, kuris su jo mirtimi ir baigėsi – tai laikotarpis, kuris pagimdė demokratinės ir vakarietiškos Rusijos viltį. Šiai vilčiai, kaip matome, artimiausiu metu nelemta tapti realybe. B. Jelcino būta savojo laikmečio žmogaus su visomis jo aukštosiomis akimirkomis ir nuopuoliais.

Kas atnaujins Lietuvos politiką? Kas gali atnaujinti ir reformuoti Lietuvos politiką? Visų pirma pati visuomenė – jei didelė jos dalis netoleruotų atviro melo, demagogijos ir politinės klounados, mūsų politikai būtų priversti keistis. Todėl tenka su apmaudu konstatuoti nemalonią tiesą, kad Lietuva turi tokius politikus, kokių yra verta. Kita vertus, politika neatsinaujina be naujų žmonių ir idėjų. Apie kartų kaitą kol kas sunku kalbėti.

Nutrinta riba tarp humoro ir rimtumo Prisipažinsiu, pastaruoju metu retai bežiūriu TV politinių debatų laidas. Ne todėl, kad būčiau nustojęs domėtis tuo, kas vyksta šalyje, o todėl kad sunku ilgesnį laiką ištverti tą „diskusijos“ lygį, iš kurio niekaip nepakyla mūsų politika ir politikai.

Bedugnė ir jos ištakos Milanas Kundera „Nepakeliamoje būties lengvybėje“ rašo apie Europos politinio kičo pradžią, kuri, pasak jo, siekia Prancūzijos revoliuciją. Jau tada Europa skilo į kairę ir dešinę, gindama idėjas ir vertybes, kurios nuo to laikmečio vis nuolatos aktualizuojamos ir iš naujo prikeliamos taip dramatiškai, tarsi tektų pakartoti pačią revoliuciją.

Ar Lietuvai reikalingi išsilavinę žmonės? Iš tikrųjų – ar Lietuvai reikalingi išsilavinę žmonės? Suvokiant, kad Lietuva nėra ją valdantieji arba vien tik valstybės institucijų tinklas, atsakymas paprastas – žinoma, reikalingi. Juk Lietuva – tai ne kokia abstrakcija ar virš mūsų pakibęs fantomas, o mūsų pačių sąmoningumas. Kokio lygio jis, tokio lygio ir Lietuva.

Ant dviejų pasaulių ribos Stasys Šalkauskis, rengdamas filosofijos doktoratą Fribūro (Fribourg) universitete Šveicarijoje, prancūzų kalba parašė ir 1919 metais išleido knygą „Sur les confins de deux mondes (Ant dviejų pasaulių ribos)“, kurioje teigė, jog Lietuva aprėpia germaniškosios, romaniškosios ir slaviškosios Europos patirtį balansuodama ant dviejų pasaulių – Rytų ir Vakarų – ribos ir sykiu savyje derindama jų istorinę patirtį bei sąmonės tendencijas.

Istorijos ženklai Dėstydamas Bolonijos universitete, Forlì akademiniame miestelyje, pasineriu į nedidelio Italijos miesto gyvenimą (Bolonijos universitetas  yra didžiulis, turintis padalinius keliuose aplinkiniuose Romanijos miestuose – ne tik Forlì, bet ir Čezenoje bei Rimini). Jei sugrįžti į tą pačią kavinę ar restoraną, kur jau kartą tave matė, esi pasitinkamas taip, tarsi nuo mažumės gyventum Forlì ir būtum vaikystės draugas.

Kas yra tėvynė? Laimingiesiems tėvynė yra prasmingo buvimo, saugumo jausmo, pripažinimo ir savirealizacijos vieta. Kitiems tiesiog jokių alternatyvų nesiūlantis likimo taškas – vieta, kurios nėra kuo pakeisti, nes niekas tavęs kitur nelaukia. Daugumai – tiesiog nereflektuojama kasdienybė, rami, drungna, nesukrečianti ir nereikalaujanti jokių radikalių atsakymų į egzistencinius klausimus.

Kas yra menkysta? Menkystos anaiptol nėra minios statistai ar niekuo iš kitų neišsiskiriantys žmonės, atveriantys tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Dažniausiai tai ne pilkos eilinės būtybės, nemėgstančios visko aukštesnio ir kilnesnio už save, o gabūs, bet jų kūrybingumą neretai pakertančių nežabotų ambicijų žmonės, kuriems pritrūksta talento, darbštumo ir pasišventimo realizuojant save ar didįjį savo gyvenimo projektą.

Greitasis skaitymas Šiandien pasaulyje išsilavinusių ir skaitančių žmonių yra gerokai daugiau nei kada nors anksčiau. Pakanka apsilankyti didžiosiose knygų mugėse (Geteborgo, Jeruzalės ar Vilniaus), kad suprastum, jog gedulinga muzika knygos erai XX amžiuje nuskambėjo per anksti. Knygos vaidmuo žmonių gyvenime šiandien toks didelis, kad bet koks pesimizmas skaitymo atžvilgiu atrodo veikiau įaudrintos vaizduotės, o ne tikrovės stebėjimo pasekmė.

Naujausia rusų politologo ir publicisto Andrejaus Piontkovskio knyga „Nemylima šalis“ daug ką pasako apie paties autoriaus itin nemėgstamą Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, dar daugiau – apie šioje šalyje susiklosčiusią politinę situaciją bei atmosferą, bet bene daugiausia ji pasako apie patį Andrejų Andrejevičių ir jo tipo nepriklausomus politikos komentatorius bei dabartinio Rusijos režimo kritikus. Žinoma, apie Rusiją galima rašyti įvairiai.

Nemyliu tavęs, nes tu nesi tai, kuo turėtum būti Rusų politikos analitikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis savo naujojoje knygoje „Nemylima šalis“ rašo, kad Vladimiras Leninas Rusijos nemylėjo už tai, kad ji ne Vokietija ir kad dėl to joje sunku sukurti socializmą, o Vladimiras Putinas nemyli Rusijos už tai, kad ji jau nebėra imperija.

Namai ar bendrabutis? Poetas Liudvikas Jakimavičius taikliai pažymėjo, kad mūsų gyvenimas vis labiau darosi panašus į permanentinį remontą. Anot jo, susiremontavęs kiaurą savo namo stogą staiga imi ir atrandi yrančias jo sienas arba griūvančius pamatus. Tad kiekvieno įsisenėjusio remonto pabaiga tampa naujo remonto pradžia.

Kas yra klika? Klika yra uždara ir savo tikslų siekianti grupė, kurioje labiausiai branginamos tokios jos narių savybės kaip lojalumas, žaibiškas reagavimas į kintančią politinę konjunktūrą ir besąlygiškas vienas kito palaikymas. Nuo visavertės politinės partijos ar juolab religinės ir pasaulietinės sektos klika skiriasi visų pirma tuo, kad neturi jokių fiksuotų tikslų ar ilgalaikių programų. Jos tikslas ir programa yra niekas daugiau, o tik galia.

Ar kultūros atvėrimas yra antraeilis dalykas politikoje? Turbūt braučiausi pro atvirus vartus puldamas įrodinėti skaitytojams, kad nūdienos pasaulyje politiką vis labiau veikia ir nulemia ne tiek galios kiekis, kiek skirtingų visuomenių kultūros kodai ir jų žinojimas. Mūsų laikmečiu vargiai įmanoma įsivaizduoti rimtą politikos analitiką, tarptautinio rango politiką ar juolab diplomatą, kuris sykiu nebūtų svetimų kultūrų interpretatorius.

Kas yra inteligentas? Ar egzistuoja toks dalykas kaip nepažangi ir atsilikusi inteligentija? Juk jau pati inteligento sąvoka reiškia (ar bent jau turėtų reikšti) kritišką protą ir atitinkamas dalykines kvalifikacijas. O Lietuvoje iš inteligento tikimasi dar daugiau – ne tik apsišvietimo, bet ir intelektualinės drąsos, vientisumo, minties nepriklausomybės, pagaliau ir pilietinės laikysenos.

Skubėjimo ir infliacijos metas Mes gyvename skubėjimo, laiko neturėjimo ir visuotinės infliacijos laikmečiu. Kas geriausiai apibūdintų mūsų laikmetį? Turbūt skubėjimas ir laiko neturėjimas gyventi bei džiaugtis kasdienybe. Daugelio darbų dirbimas vienu metu. Nuolatinis užimtumas ir laiko neturėjimas sau, mylimoms knygoms ir draugams. Mūsų akyse baigia išnykti savaitgalis – ir kaip sąvoka, ir kaip reiškinys.

Kiek žmonių reikia nužudyti žmogaus gyvybės ir orumo negerbiančiai šaliai, kad šiuos dalykus tarsi gerbiančios šalys atsikvošėtų ir nustotų ją laikyti savo drauge? Rusija tapo lakmuso popierėliu, leidusiu atverti visą Vakarų žiniasklaidos naivumo ir infantilumo mastą, o sykiu ir Vakarų Europos politikos atotrūkį nuo tų idealų, su kuriais bent jau iki šiol buvo galima tapatinti Vakarų pasaulį.

Iki šiol mėginame nusakyti savo būklę lygindami Lietuvą su Vakarų Europos šalimis ir JAV – kuo mes skiriamės politikos ir viešojo gyvenimo brandos bei lygio požiūriais. Jei palyginame save su Rusija ar Baltarusija, su neslepiamu pasitenkinimu konstatuojame, kad vakarietiško gyvenimo formų ir demokratijos Lietuvoje tikrai gerokai daugiau nei ten.