• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš dvi savaites didžiausia Jungtinės Karalystės universitetų ir aukštojo mokslo institucijų sąjunga UCU (the University and College Union – universitetų ir kolegijų sąjunga) balsavo už Izraelio akademinių institucijų boikotą. Sąjungai pritrūko balsų siekti visiško boikoto, bet ji savo atšakoms išsiuntinėjo palestiniečių organizacijų raginimus boikotuoti Izraelį, siekdama gauti daugiau informacijos ir sukelti diskusijas.

REKLAMA
REKLAMA

Debatų metu UCU generalinė sekretorė Sally Hunt vis dėlto pasakė, jog ji netiki, kad boikotą remia dauguma UCU narių ir kad boikotas apskritai jų yra traktuojamas kaip sąjungos prioritetas. Kad ir kaip būtų, jei toks boikotas vis dėlto kada nors būtų įgyvendintas, galima būtų konstatuoti faktą, kad po holokausto neigimo pasiektos naujos rafinuoto antisemitizmo aukštumos. Šįsyk ten, kur jis ilgą laiką buvo bene sėkmingiausiai stabdomas – akademinėje sferoje.

REKLAMA

Izraelio akademinis boikotas yra vienas iš paskutinių gėdingų ir savo atvira beprotybe stulbinančių kai kurių Didžiosios Britanijos sąjungų pastangų delegitimuoti Izraelį. Visiškai neseniai britų Nacionalinė žurnalistų sąjunga (the National Union of Journalists) paragino boikotuoti Izraelio prekes, o grupė britų medikų ir architektų taip pat pasiūlė Izraelio boikotą jų profesinė veiklos sferose.

REKLAMA
REKLAMA

Įdomu būtų paklausti, kodėl Didžiosios Britanijos akademinės sferos žmonės, medikai ir architektai, siūlantys boikotuoti visus kitos šalies kolegas, pasirinko demokratinę valstybę? Galima skeptiškai traktuoti Izraelio politiką palestiniečių atžvilgiu, nors ir čia anaiptol ne viskas paprasta ir aišku. Galima mėgti ar nemėgti Izraelio pilietybės formulės arba identiteto politikos, galima mėgti arba nemėgti žydų valstybės ir jos idėjos (pagaliau niekas neprivalo mylėti žydų ir Izraelio), bet niekam nepavyktų įrodyti, kad Izraelis nėra demokratinė ir teisinė valstybė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas nors truputį susipažino su Izraelyje gyvenančių arabų teisių ir galimybių studijuoti aukštosiose mokyklose savo gimtąja kalba padėtimi, tas pasiūlys Vakarų Europai bei Didžiajai Britanijai kruopščiai pastudijuoti Izraelio patirtį šioje srityje ir kai ko pasimokyti iš jo. Patinka ar ne Vakarų Europos kairuoliams, Izraelį pagal asociaciją siejantiems su JAV ir globaliniu kapitalizmu, o Palestinos arabus su išnaudojamaisiais ir skriaudžiamaisiais, bet Izraelis yra vienintelė iš tikrųjų demokratinė valstybė visame Artimųjų Rytų regione.

REKLAMA

Ar iš sąžinės ir sveiko proto pozicijų žvelgiant neatrodo, kad religines bendrijas uždraudusi, visus politinius disidentus išnaikinusi arba susodinusi į kalėjimus, žmones už jų politines pažiūras persekiojanti, bet ekonomiškai auganti ir savo įtaką pasaulyje vis labiau didinanti Kinija yra šiek tiek problemiškesnė šalis už Izraelį? Kodėl tad neboikotavus Kinijos akademinių institucijų?

REKLAMA

Ar britų akademikų, siekiančių Izraelio delegitimacijos, neaplankė mintis, kad čečėnų tautą beveik išžudžiusi, apie savo raketų nukreipimą į ES šalių sostines atvirai prabilusi, su panieka apie valstybinio teroro mašinos fiziškai sunaikintus nepriklausomus žurnalistus kalbanti ir į fašizmą besiritanti Rusija vargu ar labiau už Izraelį nusipelnė  žmogaus teisių ir laisvės reikalui? Kodėl tad neboikotavus Rusijos akademinių institucijų ir prekių?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir kodėl gi neboikotavus karinio perversmo keliu į valdžią atėjusio diktatoriaus valdomo Pakistano, kurio užsienio reikalų ministras gali sau leisti pasakyti, kad supranta ir moraliai palaiko savižudžius sprogdintojus, kai yra niekinamas ir žeminamas islamas (tai buvo pasakyta po to, kai Anglijos karalienė suteikė riterio titulą Salmanui Rushdie, savo „Šėtono eilėmis“ mobilizavusiam visus islamo fanatikus)?

REKLAMA

Gal britų akademikams už Izraelį politiškai artimesnis yra Iranas, kurio prezidentas ne tik atvirai kalba apie fizinį Izraelio sunaikinimą, bet ir organizuoja holokausto neigėjų bei antisemitinių karikatūrų konkursą savo šalyje? Ar šalis, valstybiniu lygiu paskelbusi nacių Der Stürmer lygio antisemitines karikatūras (beje, ne tik Iranas, bet ir lygiai taip pat kaip ir jis atvirai nacistinį požiūrį į žydus perėmusios arabų valstybės jau seniai daro tą patį), nenusipelno boikoto labiau nei Izraelis?

REKLAMA

Jei ir tokie organizuotos neapykantos bei moralinio idiotizmo aktai nesukrečia žydus išnaikinusios Europos, ar neverta konstatuoti fakto, kad prieš mus jau nebe ta Europa, kokią mes pažįstame iš knygų ir istorijos, o kažkas kita?

Beje, o kodėl iš pasipiktinimo George’o W. Busho politika ir karu Irake neboikotavus JAV aukštojo mokslo įstaigų? Nesvarbu, kad JAV universitetuose profesoriai ir studentai kritikuoja savo šalies vyriausybes nepalyginamai aršiau ir, beje, gerokai labiau argumentuotai, nei šitą daro Europos plepančių klasių atstovai, kaip juos yra pavadinęs Izraelio istorikas Yehuda Baueris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet JAV universitetų niekaip neboikotuosi – jie juk yra slapta pačių europiečių svajonė. Negi kirsi šaką, ant kurios gali tekti (ir labai norisi) pasėdėti? Kita vertus, boikotuok neboikotavęs – JAV universitetus, savo lygiu ir finansinėmis galimybėmis stipriai atsiplėšusius nuo Europos, jau dabar gerokai labiau domina partneriai Kinijoje, Indijoje ir Pietryčių Azijoje, o ne Europoje. Tad toks boikotas ten sukeltų nebent absurdo pojūtį ir juoką. O mažytį Izraelį boikotuoti ir tokiu būdu su savo politine  frustracija dorotis gerokai saugiau.

REKLAMA

Ką gi, pereikime prie atsakymų, užuot tęsę nepabaigiamą klausimų virtinę. Jokios pasaulio šalies akademinės sferos nevalia boikotuoti. Imituodama politinį diplomatinių santykių nutraukimą, Akademija paprasčiausiai išduotų savo misiją ir paskirtį. Tik kruopščiai maskuojama ideologinė neapykanta gali tiek užtemdyti protą, kad nesuprastum, jog universitetų studentai ir dėstytojai net ir baisiausioje diktatūroje lieka ta jėga, iš kurios kada nors gali kilti nesutikimas su brutalaus režimo sėjamomis idėjomis, lygiai kaip tik iš jos apskritai gali kilti kitamanystė.

REKLAMA

Net Sovietų Sąjungos aukštosios mokyklos nebuvo boikotuojamos JAV ir Vakarų Europoje, ypač po 1972 m. Richardo Nixono ir Leonido Brežnevo pasirašytos JAV ir SSRS bendradarbiavimo bei kultūrinių mainų sutarties. Pati darbininkų valstybė aklinai atitvėrė savo žmones nuo pasaulio, bet niekas niekada Vakaruose neragino boikotuoti rusų mokslininkų ir jų akademinių institucijų. Iš tiesų, nejaugi reikėjo boikotuoti Stalino laikais kūrusį genialų Michailą Bachtiną ar vėlesnių laikų didžiuosius rusų akademikus, tokius kaip Jurijus Lotmanas, Andrejus Sacharovas ir kiti?

REKLAMA
REKLAMA

Ar tokių šalių kaip Iranas, Pakistanas, Kinija ir Rusija humanizacijos bei sutaikymo su modernybe viltis neslypi būtent edukacijoje ir aukštajame moksle, kuris laužo žmoniją skiriančius barjerus kaip tik ten, kur juos nuolat stato valstybės, politikai ir tikratikių grupės? Argi ne su maištaujančiais studentais mes siejame pasaulio atnaujinimo viltis? Negi politiniai režimai ir konjunktūra yra ilgaamžiškesni už studijas, mokslą bei edukaciją – tą, ką mes apibūdiname sparnuotu posakiu ars longa, vita brevis est?

Beprotybė ir yra ypatinga tuo, kad logika jos neperšviesi. Gal iš neapykantos esą visų susimokiusių dešiniųjų pasaulio jėgų sukurtai Izraelio Valstybei  (juk būtent taip Vakarų kairuoliai suvokia Izraelį, tarsi jo istorijoje nebūtų buvę kairiojo sionizmo, kibucų, socializmo, nuo žydų kultūros neatsiejamos universalaus teisingumo idėjos, utopinių bendruomenių, tolstojininkų ir t.t.) pats laikas būtų boikotuoti ne tik šios šalies mokslininkus, bet ir menininkus?

Mėginimas boikotuoti Izraelio akademines institucijas, pasiūlytas Didžiojoje Britanijoje, visų pirma reiškia Akademijos ir visos akademinės Europos išdavystę. Neapsiverčia liežuvis man šitų žmonių pavadinti kolegomis, nes kolegialumą sukūrusį akademinį fellowship idealą, t.y. pasišventimą bendram gyvenimo būdui ir tiesos ieškojimui, kuris gimė dar viduramžių Oksforde ir Kembridže, šitie žmonės išduoda labiau nei bet kas kitas.

REKLAMA

Jei nusprendei paniekinti savo profesijos draugą vien už jo šalies vyriausybę ir politiką, kuri tau nepatinka, tą pačią akimirką miršta ta Europa, kurioje scholiarai ir menininkai draugavo ir kartu kūrė tada, kada nedraugavo ar net nuožmiai kariavo jų valstybės. Pakanka prisiminti kad ir Peterio Pauliaus Rubenso ir Diego Velázquezo draugystę – ispanų valdomo Antverpeno diplomato ir dailininko draugystę su Ispanijos karališkųjų rūmų dailininku.

O ką jau kalbėti apie Elžbietos laikų Angliją, kurioje buvo žūtbūtinai kariaujama su nekenčiama Ispanija, bet žavimasi ispanų literatūra, gausiai verčiant į anglų kalbą Lope de Vegos, Tirso de Molinos, Pedro Calderono ir Miguelio de Cervanteso kūrinius? O jei prisiminsime, kad Anglijoje dievintasis Lope de Vega 1588 m. Didžiojoje Armadoje kovėsi prieš anglus... O kur po Jenos mūšio 1806 m. Napoleono Prancūzijos imperializmui atvirą priešiškumą jautę, bet niekada prancūzų kultūra žavėtis nenustoję Fichte ir Hegelis...

Tokia daug šimtmečių buvo Europa, kurioje politinės įtampos ir konfliktai netrukdė perimti kitos aukštos kultūros ir nepastojo kelio kūrybos žmonėms. Šitai Europai šiandien meta iššūkį modernioji barbarybė, siūlanti ne vertinti žmones kaip individus, o rūšiuoti juos pagal jų valstybes bei valstybines ideologijas, o sykiu laikanti juos atsakingais už visas nekenčiamosios modernybės nuodėmes.

REKLAMA

Šita logika Europoje pagimdė pamišėlišką antiamerikanizmą, kuris – jei netapatinsime jo su atmetimu dabartinės JAV užsienio politikos, kurią neseniai triuškinančiai sukritikavo Zbigniewas Brzezinskis ir kuri privedė JAV vaidmenį pasaulyje prie moralinės diskreditacijos – yra ne kas kita, o antimodernistinė ir antiglobalistinė obsesija, tapatinanti JAV su visa dabartine pasaulio tvarka (tiksliau, jos nebuvimu) ir laikanti JAV globalizacijos personifikacija.

Ta pati logika gimdo ir neapykantą Izraeliui. Šioje vaizduotėje Izraelis iškyla kaip JAV pasaulinės hegemonijos tęsinys bei instrumentas. O atmetus visą triukšmingą retoriką, esmė dar labiau apsinuogina – įtikėjimas, kad žydai valdo pasaulį per savo organizacijas ir yra tiesiog kitas buržuazijos ir kapitalizmo pavadinimas, siekia XIX a. prancūzų ir vokiečių socialistų fantazijas.

Pakartosiu Yehudos Bauerio mintį apie Europos plepančių klasių antisemitizmą, kuris, jei jo niekas nestabdys, anksčiau ar vėliau nuties kelią naujam genocidui, Europos politinėje vaizduotėje ir atmintyje prikeldamas ištisą antisemitinių stereotipų sluoksnį. O juk jis Europos kultūroje niekada nemirė ir dabar yra viso labo tik prislopęs arba kruopščiai maskuojamas.

REKLAMA

Siekiant suvokti šitą fenomeną verta prisiminti ir George’o Orwello mintį, kad kai kurie doktrininiai kairuoliai ir pacifistai neretai tyliai garbina sėkmingą smurtą kitur būtent todėl, kad jie slapta žavisi alternatyva savo nekenčiamai modernybei ir liberaliai demokratijai. Smurtas ir jėga pas save, t.y. demokratinėje sistemoje, netoleruojami, bet jei jį taiko išsivaduojančios nuo Vakarų įtakos jėgos, tada smurtas jų akyse stebuklingai virsta kažkuo kitu – kova už laisvę, solidarumu, teisingu reikalu ir panašiai.

Todėl neskubėkime galvoti, kad XX amžius jau baigėsi. Naujasis antisemitizmas, tikintis, kad 2001 metų rugsėjo 11 dieną Niujorkas, JAV ir Vakarai gavo ko nusipelnė, kad Izraelio egzistavimas yra nusikaltimas prieš žmoniją, bet premijų mokėjimas Saudo Arabijoje ir Saddamo Husseino Irake už Izraelyje nužudyto civilio žydo gyvybę ar nacių karikatūrų naudojimas arabų šalyse ir Irane tėra kova prieš Vakarų hegemoniją, reiškia ne tik patologišką neapykantą moderniajam pasauliui, bet ir pomirtinę XX a. totalitarizmo grimasą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų