Menkystos anaiptol nėra minios statistai ar niekuo iš kitų neišsiskiriantys žmonės, atveriantys tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Dažniausiai tai ne pilkos eilinės būtybės, nemėgstančios visko aukštesnio ir kilnesnio už save, o gabūs, bet jų kūrybingumą neretai pakertančių nežabotų ambicijų žmonės, kuriems pritrūksta talento, darbštumo ir pasišventimo realizuojant save ar didįjį savo gyvenimo projektą.
Kiek niekšybei pasidavusio žmogaus veikloje bei asmenybėje yra aukštybės, tiek ji susijusi su jo išsilavinimu, profesiniu gyvenimu ar veiklos sritimi, bet vos tik prasideda šitų dalykų susiejimas su kitais tos pačios ar artimos sferos žmonėmis, netrunka visoje puikybėje pasirodyti menkystė.
Menkysta kūrybą, idėjas ir apskritai dvasios sferą traktuoja itin instrumentiškai – jam visa tai rūpi tik savo personos iškėlimo bei sėkmės aspektu. Būtent todėl net nemirktelėjus imamasi pačių žemiausių ir negarbingiausių kovos priemonių prieš tuos, kurie šioje sferoje akivaizdžiai pranoksta menkystą.
Niekas taip neatveria Dievo ir Šėtono kovos žmoguje kaip menkystos psichologija. Tikras menkysta visada maskuojasi Dievu, tikėjimu, idealais, o neretai imasi kitų žmonių tikėjimo bei lojalumo ekspertizės. Tobulą menkystą kaip šventeivą, manipuliacijų meistrą ir apgaviką savo pjesėje „Tartiufas“ pavaizdavo Molière’as.
Nūdienos tartiufai greitai nustato tariamą svetimos asmenybės vertę ir griebiasi skambios frazeologijos apie iš kitaminčio (arba tiesiog konkurento) esą sklindančius pavojus tikėjimui, tautai ir tėvynei. Jie nieko nesukuria, bet autoritetingai vertina savo konkurentų arba oponentų kūrybą.
Jie žino, kieno pripažinimas gali pakirsti jų pačių profesinę ar politinę įtaką, todėl visada kenkia stipresniems ir laisvesniems už save, bet mielai gali paremti tokias pačias menkystas kaip jie patys – pastarųjų veikimo logika jiems yra pernelyg aiški, kad keltų nors mažiausią pavojų.
Menkysta anaiptol nėra religinis ar ideologinis fanatikas. Fanatikai persiima tikra, nemeluota neapykanta kitatikiams, todėl jų protuose paprastai nelieka vietos tam priešiškumui, kurį didesniam už save jaučia politinis sikofantas ar rūmų intrigantas.
Su savo paties vidine sumaištimi ir tuštuma kovojantis fanatikas, naikinantis kitus tam, kad pasiektų savosios sąmonės aiškumą ir užtikrintumą, savąja blogio gelme iš esmės skiriasi nuo niekšybės eilinio, t.y. menkystos, kuriam kova su kitais tėra kūrybinės ar politinės savirealizacijos nesėkmių kompensacija.
Autoriteto krizė ir moralinės monopolijos
Kodėl tiek daug intrigų Lietuvoje? Žinoma, politinės intrigos yra neišvengiama politinio teatro scenos užkulisių dalis, todėl neverta jų dramatizuoti. Gerokai liūdniau būtų, jei intrigavimą monopolizuotų tik viena partija savo vidaus kovoms arba vienas asmuo savo rato formavimui bei valymui. Tai būtų demokratijos galas.
Klausimas šioje vietoje veikiau būtų kiek kitoks: kodėl Lietuvoje į politikos avansceną patenka keisti personažai, kurių akademiniai kredencialai bei kūrybiniai nuopelnai, švelniai tariant, yra itin neaiškūs (nors jie oficialiai ir vadina save filosofais, kultūrologais, kultūros istorikais ir pan.), kurie tampa visų galų meistrais ir neapleidžia visų svarbiausių politinės bei moralinės įtakos sričių?
Tai įvairaus plauko patarėjai, ekspertai ir vertinimo komisijų bei tarybų nariai, kurie galiausiai monopolizuoja ne tik svarbiausius viešosios sferos sandus, bet ir pačius moralinius vertinimus. Tai moralinių monopolijų kūrėjai, tampantys profesionaliais patriotais ir piliečiais, tikėjimo ir tradicijos gynėjais.
Šitie žmonės griebiasi politinių intrigų ir veikimo galios centruose (tai gali būti Bažnyčia, bet lygiai taip pat tai gali būti politinių partijų viršūnės ar šalies prezidentas, į kurio aplinką jie taip pat patenka) savo grupei, o dar dažniau – savo profesinei sėkmei ar verslui sustiprinti.
Šitie žmonės šiandien lemia, kas gaus aukštus valstybės apdovanojimus, kas oficialiai atstovaus šaliai kultūros forumuose (tokiuose kaip tarptautinės knygų mugės), galiausiai kas atsidurs dėmesio centre ir apskritai bus rimtai traktuojami oficialiosios politinės galios prieigose.
Nieko nėra pavojingesnio už nenusisekusius mokslininkus ir kultūrininkus, mėginančius savo kūrybines nesėkmes ir vidutiniškus darbus kompensuoti – arba savo galios ir dominavimo alkį patenkinti – patekimu į politinės galios lauką. Sykiu įgyvendinti savo verslo ar vadybos planus, užmaskuotus kaip pasiaukojamas triūsas tėvynės labui.
Kodėl dabar pas mus menkystų metas? Todėl, kad Lietuvą yra ištikusi gili tikro autoriteto krizė. Todėl, kad vidutinybės ir menkystos gali suabejoti bet kurio iš tikrųjų Lietuvos mokslui ir kultūrai nusipelniusio žmogaus verte, fabrikuodami kažkokias absurdiškas istorijas, leisdami gandus ir galiausiai pripažindami tik sau nepavojingas kitas vidutinybes ir menkystas.
Todėl, kad kuriančio ir viešumoje autentiškai besireiškiančio žmogaus asmenybės bei darbų vertės nustatymas virto įtaką turinčių politinių intrigantų moraline monopolija. Todėl, kad Lietuvoje niekšai vis sunkiau atskiriami nuo padorių žmonių, o kažko pasiekę žmonės – nuo savo legendą kuriančių apsišaukėlių.
Liūdna ne todėl, kad tokių žmonių yra (jei jų yra, vadinasi, tam tikros socialinės ir moralinės logikos vardan jų ir turi būti – bent jau tam, kad nuo jų būtų galima atskirti aukštesnės moralės žmones). Liūdna, kad jie kaip niekad anksčiau rimtai traktuojami.
