REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvos viešoji erdvė užnuodyta. Ji užteršta nė kiek ne mažiau nei Lietuvos gamta, į kurią kas tik netingi mėto viską iš pravažiuojančių ar sustojančių automobilių. Plastikiniai buteliai ir šiukšlės Lietuvos miškuose turi savo neabejotiną atitikmenį viešojoje erdvėje – tai didžioji dalis anoniminių internetinių komentarų.

REKLAMA
REKLAMA

Anoniminių komentarų skleidžiamas melas, šmeižtas, insinuacijos ir autorių įžeidinėjimai primena daug ką. Kad ir minios siautėjimą, dėl kurio nebūna kaltų ir atsakingų. Siautėji, kol tavo tapatybės niekas negali nustatyti. Anoniminiai komentarai ir yra virtualinės minios šėlsmas. Tik vietoj Joninių proga į maišus kišamų ir gyvų deginamų kačių viduramžių Paryžiuje (vieno iš minios ypatingų malonumų), gyvulių kankinimų ar viešų egzekucijų, kai kuriose Europos šalyse vykusių iki XIX amžiaus vidurio, šiandien virtualios minios saugiam išsityčiojimui galima atiduoti nuomonę turintį ir jos nebijantį išsakyti autorių.

REKLAMA

Ar būtų išsklaidytos minios nariai, likę akis į akį su savo atakų objektu, kada nors ryžęsi tyčiotis iš jo – į egzekuciją arba viešam pažeminimui atvesto aristokrato, maištininko, eretiko arba kad ir galvažudžio? Ar ryžtųsi klaidžiojančios virtualinės vėlės, bailios ir dienos šviesos bijančios anoniminės komentuojančios šmėklos su savo vardu ir pavarde stoti akis į akį prieš tą, iš kurio saugiai tyčiojasi? Vadinasi, minios tyčiojimasis yra ne sporadiškas, o organizuotas – tai ne kokia nepaaiškinama socialinė jėga, o metodas, t. y. racionalus būdas pažeminti ir moraliai sunaikinti nekenčiamąjį arba oponentą.         

REKLAMA
REKLAMA

Jau esu rašęs, kad mūsų portalų anoniminiai internetiniai komentarai stipriai primena užrašus ant viešųjų tualetų sienų. Autorystės čia nėra, bet jos ir nereikia – svarbi pati žinia, kad esama tokios stiprios ir viešai slaptos nuomonės, kurios niekada nesužinosi jokiuose oficialiuose šaltiniuose. Autorius maskuojasi ir slapstosi nuo šmeižto objekto, bet menkus savo tapatybės pėdsakus palieka.

Toks žaidimas. Nežinomybė ir silpnas atpažinimo pažadas šmeižiamąjį dar labiau pažeidžia, nes meta įtarimo šešėlį ant pažįstamų žmonių, juolab kad anoniminės insinuacijos žanras reikalauja tyčia kiek iškreipus pateikti beveik teisingą informaciją apie žmogų. Pabrėšiu – beveik teisingą. Šėtonas, slypintis detalėse, o ne sąvokose, šiuo atveju komfortabiliai tūno dalelytėje „beveik“. Tokią beveik teisingą informaciją dažnai gali žinoti tik pažįstamieji, gal net bendradarbiai ir buvę bičiuliai ar bendražygiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Menkystės ir išdavystės labirintas, kurio nenuspėtų net Williamo Shakespeare’o Makbetas – tik vietoj asmenybę ir jos veikimo laisvę atimančių bei fatalizmu užkrečiančių laumių čia turime klaidžiojančias internetines vėles, jų pomirtinio viešo gyvenimo nuneštas į saugią teritoriją, kur joms garantuota nežinomybė. Nebūtų laumių klaũsęs Makbetas – nebūtų išdavęs ir nužudęs savo valdovo Dunkano bei artimiausio draugo Banko.

Lygiai tas pats su anoniminėmis šmėklomis ir klaidžiojančiomis internetinėmis vėlėmis, nuolat kaitaliojančiomis savo vardus. Nereaguosi į jas – niekas nesikeis tavo gyvenime. Bet jei bent akimirkai stabtelėsi, jos pasieks savo tikslą. Būsi pažeistas. Jos ir sako tą, kas turi tave sužeisti ir pakeisti tavo elgesį. Jų tikslas – priversti tave nemiegoti, suabejoti savo aplinka (nes juk tik aplinka gali žinoti kai kurias detales, apie kurias šaukia vėlės), savimi ir laisvo kalbėjimo prasmingumu. Pataikys tau į jautrią vietą, sužeis tave ir pasės tavyje abejonę, ar apskritai verta kalbėti ir rašyti tam, kad gautum savo nuodų dozę.

REKLAMA

Žinoma, visada galima neskaityti anoniminių komentarų. Bet interneto paradoksas yra tas, kad jame, kaip ir visuose kituose „pilotiniuose“ modernybės projektuose,  nėra vienareikšmių ir saugiai bei akivaizdžiai aiškių dalykų. Viskas ten ambivalentiška. Anoniminiai komentarai suteikia galimybę pilti pamazgas ant žmogaus ir pereiti į padugnės leksikoną, po ko joks save gerbiantis žmogus į tokią „diskusiją“ nesiveltų ir neatsakytų. Bet sykiu jie atveria šansą ir įdomios kritikos galimybei (ypač „bloguose“, internetiniuose dienoraščiuose, kuriuose komentatoriai su autoriumi užmezga dialogą ar bent jau normalią polemiką).

REKLAMA

Iš principo neskaitai anoniminių komentarų – išvengi mentalinio savęs žalojimo ir svetimo pisuaro turinio studijavimo. Bet sykiu neatsakai sau į daugelį klausimų ir lieki nepatenkinęs savo sociologinio bei psichologinio smalsumo. Pagaliau lieki ir pralaimėjęs, nes tada nuo ankstyvo ryto portale budintys, priklausomybe nuo tavęs sergantys, tavo teksto laukiantys ir tave džiaugsmingai aplojantys banderlogai pasiekia savo tikslą – vis tiek jie tau primeta lengvai prognozuojamo elgesio modelį. Pradedi vengti jų teritorijos, prasidedančios kiek žemiau tavo teksto. Lieki neperskaitęs ir to, kas pasirašė savo vardu ir pavarde, o gal ir išsakė vertingą nuomonę. Pralaimi abiem atvejais – ir skaitydamas, ir neskaitydamas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tad anoniminiai internetiniai komentarai nepalieka autoriui šanso laimėti. Save gerbiantis žmogus niekada neatsakys į insinuacijas bei paskvilius, todėl niekada neįsijungs į internetinį kaukų balių. Ir vis dėlto: skaityti ar neskaityti anoniminius komentarus? Skaitai – lieki pažemintas vien jausmo, kad pasivaikščiojai mentalinėje kloakoje. Neskaitai – lieki pralaimėjęs, nes nesužinai kažko svarbaus apie tautos kolektyvinę pasąmonę, net jei ji ten ir nėra iš tikrųjų reprezentatyvi. Patologijos sferą taip pat reikia žinoti, jei esi subrendęs ir viskam pasirengęs žmogus.  

REKLAMA

Kad ir kaip būtų, neverta perdėti tautos pasąmonės reprezentacijos – ten siautėja keletas ar daugių daugiausiai kelios dešimtys kompleksuotų ir nelaimingų tipų, kaitaliojančių „nickus“, t. y. internetines kaukes, ir taip kovojančių su savo vienišumu, nesvarbumu, silpnumu, kompleksais ir frustracija. O dar dažniau toje teritorijoje buvoja  ir tvarkosi Seimo narių patarėjai bei „pijarščikai“, gavę užduotį atmušti rašančiojo norą „važiuoti“ ant jų pono ar kliento.

Prieš komentatorius ir viešuosius intelektualus Lietuvoje šiandien griebiamasi visų kovos metodų, įskaitant anonimiškai skleidžiamą melą, šmeižtą, insinuacijas ir įžeidinėjimą. Kas tai – sąmoningai vykdomas psichologinis karas prieš kitaminčius ar mūsų viešosios erdvės pasidavimas barbarybei? Greičiausiai ir viena, ir kita.

REKLAMA

Beje, šie metodai iš pogrindžio perkeliami ir į oficialiąją žiniasklaidą. Polemikose dėl valstybei ir visuomenei kertinių dalykų vienas prieš kitą į kovą stoja pseudonimais pasidabinę autoriai. Pavyzdžiui, būtų įdomu sužinoti, kas slepiasi už Algio Tilindžio, „Lietuvos ryte“ rašančio feljetonus ir pasakėčias apie piktavalius viešuosius intelektualus su Dariumi Kuoliu priešakyje, pseudonimo? Gal vis dėlto kažkam pagaliau pakaks orumo ir drąsos nusimesti kaukę ir stoti savo veidu, vardu ir pavarde prieš aprašomuosius feljetonuose bei pasakėčiose?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kad vyksta psichologinis karas prieš drįstančius turėti ir išsakyti savo nuomonę, nėra jokių abejonių. Gerokai sunkesni yra kiti klausimai: kodėl mums reikėjo įteisinti mentalines ir politines kloakas, t. y. anoniminius komentarus, kurie jau seniai atsigręžė prieš mūsų visuomenę ir valstybę, tapdami šmeižto, smegenų plovimo ir propagandos instrumentais? Ką mes laimėjome užteršdami ir užnuodydami savo viešąją erdvę?

Nejaugi mes nesusimąstome apie tai, kokius padarinius penkiolikmečiams daro barbariška kalba, kuria anoniminiuose komentaruose aptarinėjamos tautinės mažumos arba iškiliausi šalies žmonės? Juk mes nutrynėme ribą tarp viešo ir privataus kalbėjimo – tai, ko niekas neturėtų girdėti žmonėms privačiai juokaujant, šiandien vis labiau tampa mūsų oficialiu politiniu diskursu ir padeda pasiekti šlovę bei populiarumą. Negi nebeaišku, kad mes jau esame pakeliui į smuklės leksikono įteisinimą viešajame gyvenime ir politikoje?    

REKLAMA

Leiskite baigti šias pastabas keliais praktiniais klausimais. Nejaugi neįmanoma šitų kloakų pakeisti normaliomis vardais ir pavardėmis pasirašiusių skaitytojų tribūnomis, į kurias greičiausiai mielai įsijungtų ir autoriai? Kur ir kodėl iš mūsų spaudos dingo toks dalykas kaip laiškai redaktoriui – tai, kas Vakarų spaudoje yra bene pats civilizuočiausias viešos polemikos ir publikacijų aptarimo būdas?

Prisiminkime Horacijaus žodžius, mėgtus Immanuelio Kanto ir paverstus Švietimo epochos šūkiu: „sapere aude“ – vadovaukis protu, t. y. išdrįsk būti protingas. Išdrįskime mąstyti ir kalbėti. Ir išdrįskime būti savimi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų