Komentarai ir analizė

Valstybinės ir istorinės šventės rodo tautos charakterį. Ar tik nebus taip, kad vidutinio lietuvio politinį mentalitetą galima nusakyti pagal populiarios knygos – Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ – turinį? Apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių galybę ten prirašyta daug, apie Lietuvą ištikusias nelaimes – irgi nemažai, o apie demokratinės respublikos laikotarpį nuo 1920-ųjų Steigiamojo Seimo iki 1926-ųjų perversmo – ne kažin kiek.

Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. (Lk, 6, 35) „Kaip vaikai drįsta apklausti prezidentę?“, - trečiadienį visą dieną pagrindiniame Bernardinai.lt puslapyje skundėsi Giedrė Kazlauskaitė.

Kaip reikia elgtis prasidėjus krizei tiek JAV , tiek kitų turtingų didelių ar mažų valstybių vyriausybėms bei ekonomistams žinoma jau seniai – nuo 1930 metų didžiosios depresijos laikų. Norėdamas parodyti, kad tai ne mano išsigalvojimas, pasiremsiu žinomu  JAV ekonomistu P. Krugmanu (2008 m. jam skirta Nobelio premija). Jis rašo: „Kai.. prasideda recesija.

Nereikia klausti politikų, valstybės tarnautojų ar net politologų nuomonės apie prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmąsias darbo metines. Retas kuris išdrįs viešai pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja. Pasikvietusi politikos apžvalgininkus D.Grybauskaitė juos prigąsdino taip: jei išplepėsite, ką čia girdėjote, išlėksite iš sąrašo tų, su kuriais prezidentė bendrauja. Kaip prigąsdina pareigūnus, tarnautojus ar politikus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai jai pavaldūs, galime tik įsivaizduoti.

Lietuvos politikoje gebama susirieti per bet kokį jubiliejų, šventes ar pakasynas. Smulkučiai klausimai bemat virsta siužetais, vertais meksikietiškų melodramų. Papročiai Simbolių, minėtinų datų, o kartais net keistokų tradicijų turi visos valstybės ir nacijos. Norvegija, be visa kita, suteikia karinius laipsnius pingvinams, prancūzai nesusiskaičiuoja per istoriją nusidriekusių savo respublikų.

Myliu futbolą. Smagu pažiopsoti, kaip žaidžia mokantys, dar smagiau pačiam su nemokančiais pasispardyti. Dėl FIFA Pasaulio taurės rungtynių pogrupiuose šiemet pasiėmiau atostogų, nes pirmosios vykdavo tuoj po pietų, ir tai buvo vienos geriausių atostogų mano gyvenime. Nepaisant taip negrabiai išreikštos, bet labai nuoširdžios aistros, norėčiau paviešinti keletą paniurzgėjimų.

Jei tikėsime „Baltijos tyrimais“, 2010 m. pavasarį septyni iš dešimties apklaustų Lietuvos gyventojų pasisakė prieš dabartinę demokratijos būklę. Politologai – suglumę: ką tai galėtų reikšti? Ar dauguma lietuvių tiesiog atmeta pačią demokratiją, o galbūt – jų požiūriu – demokratijos pas mus per maža arba ji kitokia, nei turėtų būti? Pradėkime paprastu klausimu, atsakymas į kurį toli gražu nėra toks paprastas, kaip dažnai pateikiama.

Praėjusią savaitę Lietuva ginčijosi, kaip reikėtų vertinti mirusio prezidento gyvenimo kelią, o ateinančią savaitę rengiasi atsargiai išnagrinėti pirmuosius jo mokinės, dabartinės prezidentės valdymo metus.

Taigi sugrįžkime į Lietuvą. Mūsų šalis bendrame darbo migracijos procese yra donorė. Vertinant per pastaruosius metus išvykusiųjų piliečių dalį 100 tūkst. gyventojų, Lietuva „sėkmingai“ konkuruoja su Šiaurės Afrikos valstybėmis. Diskutuojant migracijos klausimu teko išgirsti tokią nuomonę: „Airijoje irgi gyveno 8 mln. Pusė išvyko, tačiau šalis tik sustiprėjo“. Tačiau... Kaip ir minėjau, reikėtų suvokti, ką mes traktuojame kaip naudą, o ką būsime priversti laikyti praradimu.

Birželio pabaigoje įsiformino nauji lyderiai pasaulio ekonomikoje –Toronte įvyko pirmasis oficialus dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių (ekonomikų) vadovų susitikimas. Nuo šiol tarptautiniu ekonominiu bendradarbiavimu rūpinsis ne G-8 grupė, bet G-20 grupė.

Kartais sunku kalbėti, suprantant, kad po to būsi priverstas ne vieną ir ne du kartus atsakyti į ganėtinai nemalonius ir besikartojančius klausimus. Visuomenė, tauta, tautiškumas, tautinis tapatumas – pradėjęs kalbėti apie tai, esi priverstas susitaikyti, jog teks gintis ir nuo pernelyg uoliai besireiškiančių „patriotų“, ir nuo atviros valstybes modelį propaguojančių ultraliberalų bei nuolatinių „žmogaus teisių gynėjų“. Vieni kaltins tautos vertybių griovimų, kiti pasiruošę klijuoti etiketes: „k...

Skandalingas 10-ies Rusijos šnipų – nelegalų suėmimas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) – akivaizdi demonstracija, jog „perkrovimo“ politika dvišaliuose santykiuose kol kas tėra tik žodinė deklaracija. Taip pat reikia pažymėti, kad Rusijos šnipų sulaikymas anaiptol nereiškia jos žvalgybos tarnybų nusilpimo.

Jau daug prirašyta apie pirmojo demokratiškai išrinkto Lietuvos Prezidento A.M.Brazausko išėjimą Anapilin. Ir vis tik šalies žmones šokiravęs Bažnyčios hierarchų sprendimas neįleisti velionio karsto į Vilniaus arkikatedrą nusipelno ypatingo dėmesio, nes yra ženklinis įvykis, įeisiantis į Lietuvos istoriją. Faktai visiems žinomi.

Vienas vokiečių kompozitorius XIX a. parašė simfoniją su gedulinga dalimi. Ta graži muzika netapo populiari kaip kitų muzikos genijų melodijos, kurias orkestrai groja per laidotuves. Minėtas kūrinys nelabai tinka liūdnoms progoms, nes jame esama savaip linksmų, smuklės dainas primenančių intarpų. Kadangi gedulingąją simfonijos dalį autorius sukūrė pagal kažkokį paveikslą, kuriame pavaizduoti žvėrys, laidojantys medžiotoją, manau, kad tokį siužetą verta aptarti.

Pažvelgus į didžiųjų Lietuvos valdovų Mindaugo, Gedimino, Algirdo ir kitų genealogijas aiškiai matyti, kad beveik visi jie buvo vedę ruses, turėjo slaviškus krikšto vardus, savo sūnums buvo parinkę nuotakas iš Rytų, o dukras taip pat išleidę už slavų kunigaikščių. Lietuvių valdovų pilyse net didžiausios Lietuvos galybės metais  knibždėte knibždėjo būriai paskui Tverės, Polocko, Maskvos kunigaikštytes atėjusių jų tarnų, stačiatikių nuodėmklausių, tai yra  užsimaskavusių Rusijos šnipų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) kartu su Radviliškio savivaldybe pradėjo vykdyti 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo vietos įamžinimo projektą.

Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas ir legendinis investuotojas George'as Sorosas nepaprastai griežta forma pareikalavo iš Vokietijos vadovų, kad šie liautųsi taupę pinigus – kitaip pražus euras ir kils socialiniai neramumai.

Lietuvos žvalgų bendruomenė, per kelerius metus tvirtai užsitarnavusi neaiškios lobistinės, politinio susidorojimo funkcijas atliekančios gaujos reputaciją, įstrigo reformų spazmuose. Kad tik pavyktų Ledai Valstybės saugumo departamento (VSD) reformos reikaluose lyg ir pajudėjo. Net nekalbusis atstovas spaudai neneigia, kad šluojamos ištisos valdybos. Tik labai nesinorėtų, kad po kelerių ar keliolikos metų vėl spręstume tas pačias problemas ir keltume tuos pačius klausimus kaip dabar.

Kaip papuoliau į Facebook'o (toliau – Fb) pasaulį, net nepamenu. Gal prieš metus, gal anksčiau – tuomet tai nebuvo kažkas ypatingo, tik dar vienas „socialinis tinkla(lapi)s“. Tačiau dabar tai – jau atskiras pasaulis. Fb pasaulyje galioje savi dėsniai.

2010 m. birželio 15 d. Lietuvos Seimas priėmė įstatymo pataisą, kuria asmenys, viešai pritariantys, neigiantys ar šiurkščiai menkinantys SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimus bus baudžiami laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Lietuvos sovietinės okupacijos 70-mečio renginius logiškai turėjo vainikuoti 1941 m. birželio 23-25 dienų antisovietinio sukilimo minėjimas, tačiau , kaip ir daugelį metų, jis vyks neoficialiai, tik visuomeninių organizacijų pastangomis.

Tyrimai rodo, kad Valstybės saugumo departamentu (VSD) pasitiki vos 30 proc. Lietuvos gyventojų. 47 proc. jį siunčia velniop kaip nevertą pasitikėjimo organizaciją, likusieji neturi nuomonės. Šimtus milijonų litų kasmet suryjantis departamentas didžiosios dalies tautos akimis – „šaraškino kontora“. Ir tokia nuomonė turi pagrindą. Uždaviniai – vieni, tikslai − kiti Žinoma, VSD – ne ta organizacija, apie kurios kiekvieną žingsnį turėtų žinoti kiekvienas. Tačiau.

Neseniai pareigose buvo pažemintas prokuroras Kęstutis Betingis. Iš pirmo žvilgsnio šis įvykis yra nemalonus tik pačiam prokurorui, tačiau nuobaudos pagrindimas suteikia peno rimtiems nuogąstavimams dėl mūsų Respublikos ateities. Matote, K. Betingis buvo nubaustas ne už tai, kad aplaidžiai ėjo savo pareigas, nesilaikė įstatymuose numatytų procedūrų ar pan. Jis buvo oficialiai nubaustas už tai, kad viešai pasisakė apie negeroves, vešinčias prokuratūros sistemoje.

Vietoj įvado Esame Europos Sąjungos šalis. Kaune, Karininkų ramovėje, kabo paveikslas „Lucko suvažiavimas“. Tada, 1429 m., į mažą LDK miestelį suvažiavo 12 000 svečių – Europos didžiūnų su palydomis. Šiuolaikiniais terminais tariant, įvyko tuometinės Europos Sąjungos viršūnių samitas plėtros klausimu. Lietuva, LDK priimta į Europą – Vytautui prižadėta karališkoji karūna.

Hitlerui su Stalinu pasidalijus Rytų Europą, 1939-1940 metais čia įsibrovė sovietai su Raudonąja armija, ir tai buvo pradžia naujos epochos, apie kurią ankščiau niekas pasaulyje nežinojo, kaip išsigimsta kraštas ir žmonės, užvaldyti nūdienio bolševizmo. (Jozef Mackiewicz. Kelias į niekur.) Šiuo metu, kai nurimo emocijos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo ir dar neprasiveržė kitas vėl rengiamas informacinis susidūrimas, galima ramiai ir be emocijų grįžti prie šio dalyko.

Pusę mašinraščio puslapio (800 spaudos ženklų) – tiek Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė skyrė Lietuvos tarptautinei padėčiai ir užsienio politikai birželio 8-osios metiniame pranešime. Tai prilygsta ketvirtadaliui mano teksto, kurį dabar skaitote. Arba 4,5 proc. prezidentės metinio pranešimo apimties. Maždaug viena minutė iš dvidešimt penkių, kurias prezidentė praleido Seimo tribūnoje.

Užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis prieš keletą metų būdamas Seimo užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko pavaduotoju garsiai kėlė klausimą dėl „kabinetinės liustracijos“. Tuo metu jam bei daliai URK narių kilo pagrįstų įtarimų, kad ne vienas šalies diplomatinėje tarnyboje dirbančių ir aukštas pareigas užimančių pareigūnų liustraciją praėjo tuometinių specialiųjų tarnybų vadovų kabinetuose. Įtarimai rimti ir iki šiol neišsklaidyti. Visuomenė šiuo klausimu taip pat tyli.

Lietuvos politiniuose sluoksniuose suvešėjęs politinis eurokonformizmas ir eurokolaboravimas vargu ar būtų toks stiprus ir atviras, jeigu šalyje nebūtų jam klestėti leidžiančios itin palankios moralinės, intelektualinės, galiausiai – ir psichologinės dirvos. Šių reiškinių šaknys gana aiškios. Tautos politinę ir pilietinę sąmonę pirmiausia formuoja pati gyvenimo savarankiškoje valstybėje patirtis. Normaliomis sąlygomis tokia patirtis natūraliai perduodama iš kartos į kartą.

Praeitą savaitę Lietuvos Respublikos Prezidentė Seime perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą. Po to jį sau perskaitė politikai, žurnalistai, bankininkai ir apžvalgininkai. Todėl galop gavosi keliolika ar net keliasdešimt pranešimo variantų – priklausomai nuo to, kaip įvairiai jį suprato politinio ir verslo elito grupės. Prezidentės pranešimas vadinasi, t.y. turėtų vadintis „Būkim biedni, bet teisingi“. Jame sakoma: taip, krizė, bet ir nuskurdę turėtume tvarkytis geriau.

1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietijai užpuolus Lenkiją, rugsėjo 17 dieną tą patį padarė ir Tarybų Sąjunga. Nugalėjusios Lenkiją, TSRS ir Vokietija 1939 09 28 pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva iš Vokietijos įtakos sferos mainais už Lenkijos teritorijos dalį buvo perleista Stalinui, mat, pagal Molotovo – Ribentropo paktą mes buvome patekę į Vokietijos interesų zoną. Prasidėjo paruošiamieji Lietuvos okupacijos darbai. Lietuvos atstovams buvo pasiūlyta aptarti šalių santykius.

Prezidentė D. Grybauskaitė pademonstravo būdą, kaip pigiai ir greitai nusipirkti liaudies meilę: tereikia atsistoti Seime ir kartoti: „Svarbiausia – žmogus!“ Neaiškus žanras Įstrigome: visos valdžios šakos dirba blogai, o blogiausias jų − Seimas. Tokią naujieną, praėjusią savaitę skaitydama pirmąjį kaip niekad ilgai lauktą metinį pranešimą, pranešė D. Grybauskaitė, o šalia to lyg užkeikimą kartojo: „Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą.

Visas pasaulis lieja kritiką Izraeliui už kruviną pagalbos aktyvistų sulaikymo operaciją. Nemaža tos kritikos dalis yra nepelnyta, tačiau tokie drastiški Izraelio veiksmai taip pat yra sunkiai paaiškinami, nes bent jau iš pirmo žvilgsnio – visiškai neaišku, ką Tel Avivas tikėjosi laimėti šios akcijos dėka. Neformatas Kalbant apie pagalbos Palestinai aktyvistų sulaikymo operaciją, pirmiausia nuostabą kelia tai, kad operacija įvykdyta neįprastai skandalingai.

Lietuvos padėtis ir statusas po CŽV skandalo smarkiai pasikeitė. Šiuo metu Lietuva faktiškai nebėra valstybė. Ji virto neapibrėžto statuso teritorija, neturinčia ne tik aiškios, bet ir apskritai jokios nors kiek savarankiškos užsienio politikos. Kartais išsakomi vertinimai, jog užsienio politikos pokyčiai yra Lietuvos „finliandizacijos“ požymis, vis dėlto grindžiami kiek paviršutiniškomis analogijomis ir neatspindi valstybės tikrojo statuso ir padėties tarptautinėje arenoje.

Pasak teisininko Kęstučio Čilinsko, padažnėjusios Vyriausybės vadovo kelionės į užsienį, atseit, ieškant investitorių, nėra geras ženklas Lietuvos valstybei. Teisinėse ir demokratinėse valstybėse vyriausybių vadovai yra atsidavę savo tiesioginėms pareigoms ir neužsiima verslo projektais, tam yra specialios agentūros. Ir Lietuvoje yra šios srities agentūrų, išlaikomų Lietuvos mokesčių mokėtojų. Tik, atrodo, mūsų ministras pirmininkas tomis tarnybomis nepasitiki.

Kauno pedofilijos skandalui, kuris jau nusinešė mažiausiai tris gyvybes, pabaigos kol kas nematyti. Kokie vingiai dar jo laukia, neaišku, bet ir iki šiol buvę įvykiai teikia peno įvairioms versijoms. Oficiali teisėsaugininkų versija yra labai paprasta ir patogi: Drąsius Kedys, kuriam jo dukra papasakojo apie ją skriaudžiančius pedofilus, neapsikentęs du iš jų nudėjo, kitų nespėjo ir po pusės metų slapstymosi ūmai prigėrė degtinės ir paspringo prie Kauno marių.

Premjeras Andrius Kubilius turi šansų įsitvirtinti kaip lietuvių tautos pranašas. Lyg ir bandydamas linksminti į Vilnių atvykusius Baltijos jūros valstybių vyriausybių vadovus, A. Kubilius pareiškė tikįs, kad iki 2014 m. Lietuvoje bus įvestas euras, lietuviai taps Europos krepšinio ir Eurovizijos čempionais. Ausį rėža tai, kad trys premjero išvardyti laimės žiburiai nelygiaverčiai. Dėl pralaimėjimo krepšinio aikštėje ar dėl nesėkmės prie Eurovizijos mikrofono valstybė nesugrius.

Mūsų šalies situaciją atspindi savotiškas lakmuso popierėlis - Drąsiaus Kedžio istorija ir su ja susijusios peripetijos. Jas lyg nuotykių filmą stebi visa Lietuva. Tačiau tai ne filmas – tai gyvenimas. Negali ir nenori Akivaizdu, kad chaosas valstybėje vis gilėja. Teisėsauga nebesugeba atlikti savo darbo. Negali ir nenori, o jei nenori – tai dvigubai negali (kaip kad sakoma vienoje geroje knygoje). Šalies teisėsaugos institucijos yra visiškai praradusios autoritetą ir piliečių pasitikėjimą.

Trečioji „pilietininkų“ grupė – tai būrys į pilietiškumo monopolį pretenduojančių ir jo etalonu save laikančių intelektualų ir kultūrininkų. Daugelis jų reiškiasi ir kaip politikos bei viešojo gyvenimo komentatoriai ir apžvalgininkai. Šiame sambūryje išsiskiria du neformalūs vedliai. Lietuvos pilietininkas Nr.

Antrus metus gyvendami suveržtais diržais susilaukėme iš Vyriausybės pasiūlymo – dar truputį, dviem milijardukais, susiveržti ir 2011 metais. Jei norim sumažinti biudžeto deficitą iki 5,8 proc. BVP (su sąlyga, kad BVP augs ir tą papildomą sunkvežimį pinigų mieliems mūsų obligacijų pirkėjams, dabar laukiantiems riebių palūkanų, mes pakrausim iš to BVP prieaugio, o ne iš savo pajamų, kuriose jokio prieaugio dar nebus). Apie tą suveržimą ir kunkuliuoja diskusija.

Interneto dienraščiuose tupintys internautai atrodo seka kiekvieną Lietuvos vyriausybės Premjero judesį. Kritika premjerui nesiliauja, kritika aštrėja kartais pasiekdama tokias „viršūnes“, kurių neįmanoma suvokti sveiku protu.

Kas keičia tautų likimus? Istoriniai procesai? O kas stovi už tų procesų? Paprasti žmonės, be kurių nebūtų įmanoma nei viena revoliucija (ir mokslo, ir meno, ir politinė). Pasitaiko atvejų, kad istorijoje lemtingas posūkis atsitinka tada, kai dėmesio centre atsiduria mažas žmogutis. Vaikas. Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Ji švenčiama nuo 1925-ųjų.

Amerikos žurnalo „Forbes“ vyriausiasis redaktorius Steve'as Forbesas pavadino Lietuvą „neapdainuota heroje“, lyg ta „herojė“ būtų vientisa, neskaidoma į individus. Tarptautinis valiutos fondas taip pat pasakė, kad einame teisinga linkme, tik reikia dar mažinti išlaidas. Vyriausybė gavo dvigubą įkvėpimą toliau karpyti, raižyti ir visaip kitaip būti „herojiška“ Romos imperijoje politikai nepaisė individų poreikių ar reikalavimų ne dėl šalies gerovės, o dėl to, kad jautėsi pernelyg galingi.

Po Eurovizijos nacionalinės atrankos parašiau komentarą pavadinęs jį „Eastern European funk“. Nebuvo sunku atspėti ateitį, rezultatas, švelniai tariant, nebuvo netikėtas. Tuo pačiu nesinorėjo būti blogu pranašu, todėl tiesiog liko pakartoti JAV rašytojo Elwyn Brooks White žodžius, jog demokratija - tai pasikartojantis įtarimas, kad daugiau negu pusė žmonių daugiau nei pusę laiko yra teisūs. Kaip dabar matome, toks demokratinis „teisumas“ liko neįvertintas Europoje.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė šią savaitę miestui ir pasauliui per agentūrą BNS sakė, kad gegužės 30 dieną įvyksiantys savivaldos rinkimai bus dar vienas demokratijos egzaminas Gruzijai, kurios prezidentas Michailas Saakašvilis dėl kai kurių galimai nedemokratinių žingsnių yra sulaukęs kritikos ir Vakaruose.

Mūsų žemė, iškankinta korupcijos ir pedofilijos skandalų, galės trumpai nuo jų atsipūsti, nes pasiners į dainų pseudovaržybas „Eurovizija 2010“. Varžybas jos primena tuo, kad naudojama sportinė terminija – pirma vieta, antra vieta, pusfinalis, finalas.

CŽV kalėjimų skandalas pirmiausia buvo naudingas ir reikalingas išorės jėgoms – įtakingoms valstybėms, siekusioms nutildyti joms nevisada malonų Lietuvos balsą tarptautinėje arenoje. Tačiau kuriant ir pučiant skandalą joms buvo reikalinga šalies vidaus jėgų parama ir talka. Todėl mąstant apie valstybės ateitį ir gal net svajojant apie užsienio politikos atkūrimą būtina aiškiai įvardyti šias jėgas ir suprasti jų veiksmų paskatas bei tikslus.

Šiais laikais Lietuva nuolat ir primygtinai vis kviečiama su kuo nors “suartėti". “Pragmatikų" arba “rimtųjų" politikų bei juos aptarnaujančio žurnalistų, istorikų ar politologų personalo, be abejonės, labai kompetetinga nuomone, Lietuva turėtų “suartėti" su visų rūšių “mažumomis", su Rusija ir Baltarusija, su “pragmatiškais" Europos bei likusio pasaulio “didžiaisiais", su Izraeliu, su Skandinavija, su Kinija, su Lenkija.

Visi tik ir kalba, kad valdančioji koalicija netvirta. Aritmetinę daugumą valdantieji senokai prarado. Partneriai valdžioje turi daugiau skirtybių, nei bendrybių ir susibūrė neaišku dėl ko (tiksliau, netgi - gal pernelyg aišku). Dažnai valdančiųjų elgesys vienas kito atžvilgiu (ypač liberalų tarpusavio santykiai) yra tarytum įsivaizduotina scena: ežero viduryje plaukioja valtelė, kurios keleiviai – šuo ir katė, na ir dar kas nors ten iš gyvių... Nuolat stringa kai kurie sprendimai.

Likus porai dienų iki Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio žūties, kaimyninės šalies vadovui Vilniuje tariantis su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite dėl lenkiškų skalūninių dujų eksporto į mūsų šalį vietoj Kremliaus nuolat branginamų rusiškų gamtinių dujų, Lietuvos parlamentas neleido lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose, asmens tapatybės kortelėse rašyti lenkiškomis raidėmis ir diakritiniais ženklais.