Komentarai ir analizė

Vilniaus meras Vilius Navickas pagrasino mus, „Balsas.lt savaitė“, paduosiąs į teismą ir dabar dėl to tariasi atseit su teisininkais. V. Navickui, matote, nepatiko, kad savaitraštyje pasirodė karikatūra, kai panašus į jį asmuo reiškia savo dėkingumą premjerui panašiam į Andrių Kubilių, kad šis neuždraudė leisti sostinės gatvėmis marširuoti ir savo idėjas skleisti seksualinėms mažumoms. Šį plakatą, kurį spausdinome, rinkėjai laikė Vilniaus centre – viešoje vietoje.

Euras daugelio lietuvių sąmonėje vis dar yra tarsi stabas. Jis turi daryti stebuklus. Pavyzdžiui, apsaugoti turtą. Kai kurie piliečiai kaupia eurus, nes prisibijo lito devalvavimo. Valstybės mastu finansų stabilumo siekta nelabai pasitikint savomis institucijomis. „Filosofija“ buvo tokia – nežinia, ką tas mūsų centrinis bankas gali pridirbti, todėl atsisakykime savarankiškos monetarinės politikos ir prie ko nors prisišliekime.

Rusijos URM paskelbė eilinį pranešimą. Jis nusipelno dėmesio. URM atstovas spaudai Andrejus Nesterenka apkaltino mūsų šalies vadovę Dalią Grybauskaitę „bandymu spekuliuoti mūsų bendros istorijos klausimais". Rusijos URM neįtiko šalies vadovės žodžiai apie pokario partizanus.

Ūkinė stagnacija realiojoje ekonomikoje ir intriguojantys įvykiai tarptautinių finansų scenoje išeksponavo finansinę ekonomikos pusę tiek, kad jau ima atrodyti, jog finansų inžinerija (chemija, fizika) ir lemia mūsų materialųjį gyvenimą. Nelemia, o tik modifikuoja, ir daugiausia tiek ir todėl, kiek imame finansus mistifikuoti arba juos tretiruoti. Reta valstybė elgiasi su jais adekvačiai. Tarp tų retųjų – Estija.

Nuolankiai pasidavusi tarptautinės bendruomenės spaudimui ir pakirtusi savo reputaciją bei praradusi savarankišką užsienio politiką Lietuva iš principo negali pretenduoti būti kuo nors daugiau kaip pilka ES provincija – beteisu ir bebalsiu administraciniu Sąjungos vienetu. Todėl dedamos milžiniškos pastangos įtikinti visuomenę, kad jokio užsienio politikos lūžio neįvyko.

Gegužės 8-osios seksualinių mažumų demonstracija netikėtai tapo svarbiu įvykiu šalyje. Įvykio svarbą patvirtina tai, kad vienos valstybės, su kuria Lietuva dabar siekia labai draugauti, ambasada tą dieną į mūšį metė kur kas didesnes savo etatinių neramumų kurstytojų pajėgas, negu 2009 metų sausio 16 dieną.

Nebegaliu tylėti. Ir ne todėl, kad noriu prisijungti prie daugybės žmonių, kurie jau pareiškė vienokią ar kitokią savo nuomonę apie Drąsių Kedį, jo dukrelę, pedofilus ir susiklosčiusią situaciją. Tiesiog sunku tapo žiūrėti, kaip mergaitės, vaiko, kurio ateitis kabo ant plauko, likimas tampa vis panašesnis į visos Lietuvos. Kadaise, 1940-aisiais, mus pardavė. Ilgam. Ir prievartavo neseniai pilnametystės sulaukusią valstybę.

„(...) kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų? Geriau jau aš pats save ir iškart... Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė“, - prieš dramatišką mirtį samprotavo devyniolikmetis vakarinės mokyklos moksleivis iš Vilijampolės Romas Kalanta.

XXI amžiuje, post-moderniame pasaulyje istorija suvokiama bei interpretuojama įvairiai. Vieniems istorija tik skambi moralinė retorika, puošnūs vaizdiniai, palankūs istoriniai faktai ar įvykiai bei patrauklūs herojai. Kitiems – tam tikra įvykių seka ar faktų sankaupa, kurioje, nelyginant kokiame supermarkete galima pasirausti ir išsirinkti sau naudingą, patikusią spalvingą prekę: batų porą ar istorinį mitą.

Prieš savaitę aptarę svarbias mūsų visuomenės susipriešinimo priežastis, tiesioginės demokratijos šaukliai Castoras su Polluxu diagnozuoja kur kas rimtesnę sociumo ligą – įsisenėjusį autoritarizmo vėžį. Ryžtingu mostu jie atmeta tariamos demokratijos apologetų propagandą ir praneša baisiąją naujieną – Lietuva yra pati tikriausia autoritarinė valstybė.

Prezidentė ryžosi stebėtinai klaidingam žingsniui – teikia Seimui Baudžiamojo kodekso 47 straipsnio pataisas, kuriomis siūlo dešimteriopai padidinti maksimalias pinigines baudas už kriminalinius, tarp jų – ir už sunkius ekonominius bei finansinius nusikaltimus. Už mažiausiai pavojingas nusikalstamas veikas maksimalią baudos ribą ji siūlo didinti nuo 6500 iki 65 000 litų, už sunkius nusikaltimus – nuo 39 000 iki 390 000 litų.

Kai žmonės, neturėdami elementaraus supratimo apie elgesio kultūrą ima veržtis vadovauti kultūros žinybai, į galvą ateina senas anekdotas: “Alio. Čia skalbykla? Kokia dar skalbykla, čia kultūros ministerija, jo....tvoju...“ (toliau seka riebus rusiškas keiksmažodis). Vienos neaiškios kilmės partijos pirmininkas nusprendė vėl suspindėti viešoje erdvėje.

Prireiks laiko, kol bus visuotinai suvoktas ir pripažintas faktas, kad iš pažiūros eilinis politinis skandalas tarsi netikėtai palaidojo valstybės suverenitetą. Juo greičiau tai įvyks – juo bus geriau tautai ir valstybei. Mintis, kad faktiškai sugebėta prarasti valstybę, kol kas dar pernelyg neįprasta ir keista, tad daug kam nebus lengva tuo patikėti. Bus nuoširdžiai norinčių, gal dar daugiau suinteresuotų, pavadinti ją absurdiška.

Kas iš tiesų yra laisvė? Atšaukiami tam tikri tabu ir pasaulis ima, tegul pusei dienos, eiti iš proto. Man tiesiog labai „pasisekė“ – kartą per metus Paryžiuje būna gėjų paradas ir aš kaip tik tą dieną čia. Maniau, pamatysiu baisius iškrypėlius, o pamačiau klounus. Jausmų nepavadinsi vienareikšmiškais. Nuo pasišlykštėjimo ir atmetimo (kai homoseksualai žingsniuoja gatvėmis, apnuoginę sėdmenis), iki juoko ir euforijos. Dabar paaiškinsiu, kaip įmanoma euforija, kai žiūri į tokį reginį.

Norint valdyti miestą, nereikia būti jo meru. Norint uždirbti milijonus litų, būtina investuoti į politikus ir merus. Gaila, bet tai Lietuvoje pati geriausia investicija, tik reikia žinoti – kiek ir kam. O toliau jau kaip visada – kaip šauksi, taip atsilieps. Fantastinis žmogus Spaudžiu dešinę „rubikonininkui“ Andriui Janukoniui. Talentas. Privalome didžiuotis juo. Taip sakant, ačiū, kad esate.

Taip jau sutapo, kad antrasis gegužės savaitgalis Lietuvoje nebuvo nuobodus. Nekomercinės muzikos gerbėjai rinkosi į Vilniuje vykusį festivalį "Kunigunda Lunaria", kurį aplankė švedų neofolko žvaigždės "Ordo Rosarius Equilibrio", LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendrijos atstovai rinkosi į pirmąjį Lietuvos istorijoje paradą, sekmadienį paradą rengė ir 65-ąsias Antrojo pasaulinio karo baigmės metines švenčiantys karo veteranai.

Maskva slepia duomenis apie Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofą taip pat, kaip 50 metų neigė savo atsakomybę dėl tūkstančių lenkų karininkų nužudymo Kremlius pastaraisiais metais nuolat ragino pasaulį neužmiršti, kad artėja „Europos išlaisvinimo iš hitlerinės vergovės“ 65-ųjų metinių iškilmės svarbiausių Senojo žemyno vaduotojų sostinėje Maskvoje.

Šurmulingame naujienų sraute gana tyliai nuskambėjo žinia, kad Vilniuje bus steigiamas Energetinio saugumo centras. Ir ne bet koks, o itin aukštos kompetencijos, galintis gauti NATO akreditaciją. Tokio centro kūrimą Vyriausybė svarsto jau nebe pirmus metus. Nors ilgai rengtasi, paskutiniame etape būta ginčo tarp užsienio reikalų ir energetikos ministrų.

Tikriausiai daugelis nustebs, kodėl pačiame Graikijos, tiksliau, visos Europos krizės įkarštyje nusprendžiau dar kartą parašyti apie beveik metų senumo įvykį – apie ES komisijos, pirmininkaujamos ponios Haidi Taljavini (Heidi Tagliavini), pranešimą, skirtą Rusijos-Gruzijos karui. Reikalas tas, kad, mano požiūriu, tai vienas iš svarbiausių pasaulio įvykių. Kažkuria prasme jis net svarbesnis už Rusijos-Gruzijos karą. Taljavini pranešimas – tai naujasis Miunchenas.

Istorikas, visuomenės veikėjas, portalo anarchija.lt redakcinės kolegijos narys Kasparas Pocius patikino, kad pilietiniai neramumai, vykstantys šiandieninėje Graikijoje, yra tikras socialinis karas. - Dėl ko Graikijoje kilo šios savaitės neramumai? Kas atsakingas dėl krizės šalyje? - Galima išskirti kelis priežasčių blokus.

Mėginant suprasti Lietuvoje neva veikusių CŽV kalėjimų istoriją, gelmines priežastis, konstravimo mechanizmą, jo kūrėjų paskatas ir tikslus naudinga atlikti dar vieną mintinį eksperimentą. Tereikia palyginti, kaip  mezgantis  ir rutuliojantis šiai bylai elgėsi ir kaip  turėjo elgtis save gerbianti valstybė, konkrečiai – aukščiausioji politinė jos vadovybė.

Praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinį sprendimą griauti UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ namelius Kuršių nerijoje. Vidutinis statistinis lietuvis (čia tas, kuris rūko kontrabandines cigaretes, nekenčia lenkų bei homoseksualistų ir pasiryžęs paskutiniais žodžiais išplūsti bet kurį, kuris išdrįsta suabejoti prezidentės šventumu ir neklaidingumu) turi pagrindą džiūgauti – pagaliau „buržujams“ prikirpo uodegą.

Skaitydamas nedidelio verslo aprašymą viename šalies dienraštyje vėl turėjau progos stebėtis, kaip ilgai mūsų jaunoje rinkos ūkio šalyje išlieka svarbių ekonomikos dalykų lengvabūdiškas traktavimas. Žurnalistė tame dienraštyje be jokio sąžinės graužimo socialinio draudimo įmokas ir net patalpų nuomą vadino mokesčiais, o verslo įmonės pajamas – pelnu. Tas ekonomikos traktavimo „lengvumas“ paplitęs kur kas plačiau nei apie viską aiškinančių žurnalistų bendruomenėje.

Iš Vyriausybės ir prezidentūros, besiskelbiančių priešų apsiaustais bunkeriais, girdime lyg ir kvietimus atakon, lyg ir pagalbos signalus niekam. Jie sklinda pro siaurėjančius viešųjų ryšių langelius. Kas ne su mumis – priešai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderio Andriaus Kubiliaus ir prezidentės Dalios Grybauskaitės tandemas reformuoja valstybę. Tandemas, tiesa, nelygiavertis, vis labiau primenantis Šerchano ir šakalo santykį, bet jis kol kas egzistuoja.

Žinai, kodėl varpas garsiai skamba? Nes vidus tuščias. Ignacas Krasickis. Žmogus, stebintis nuomonės formavimo procesą dabartinėje Lietuvoje, negali nematyti, kad vis  didėja pasauliui skleidžiamos neigiamos informacijos apimtis lenkakalbės žiniasklaidos priemonėse Lietuvoje ir Lenkijoje.

1936-ųjų pavasarį per Akademinę jūrų dieną šalies aukštųjų mokyklų studentai Klaipėdoje, ant šiaurinio molo, kur dabar stovi kryžius sudužusiam jūrų skautų laivui „Budys" atminti, iškilmingai prisiekė: „Ties Tavim susikaupęs aš pergyvenu Tavo didingą grožį, jaučiu krūtinėje Tavo visados jauną jėgą...Galbūt kad mano tėvai buvo Tave kiek primiršę. Jie bandė savo jėgas sausumos plotams įveikti. Turbūt nežinojo, kad sausumą galima valdyti tik jūros atsirėmus, tik jos laisvę savo kraujuje juntant.

Amerikos žurnalo „Forbes“ vyriausiasis redaktorius Steve'as Forbesas pavadino Lietuvą „neapdainuota heroje“, lyg ta „herojė“ būtų vientisa, neskaidoma į individus. Tarptautinis valiutos fondas taip pat pasakė, kad einame teisinga linkme, tik reikia dar mažinti išlaidas. Vyriausybė gavo dvigubą įkvėpimą toliau karpyti, raižyti ir visaip kitaip būti „herojiška“. Romos imperijoje politikai nepaisė individų poreikių ar reikalavimų ne dėl šalies gerovės, o dėl to, kad jautėsi pernelyg galingi.

Nuo praėjusių metų vidurio pradėjo ryškėti pirmieji didelių pokyčių Lietuvos užsienio politikoje požymiai. Būtų klaidinga sieti juos vien su tik ką įvykusiais šalies prezidento rinkimais. Šių pokyčių mastą ir prasmę galima deramai įvertinti tik suvokiant Europos Sąjungos (ES) užsienio politikoje vykstančias tektonines slinktis, nes minėti pokyčiai tėra jų atgarsis. ES užsienio politikos euroatlantinio ir euroazijinio vektorių pusiausvyra vis labiau kliba.

„Pilk už litą ir važiuok pas kitą...". Tai būtų graži vairuotojų pilietinė pozicija. Kiekvienoje degalinėje įsivarvini po 0,240 litro degalų ir į kitą degalinę... Pilietinės pozicijos pareiškimas – sveikintinas dalykas. Tačiau šiuo atveju tai tas pats, kaip gatvėje sutiktos stiuardesės prašyti, kad nuskraidintų į Ameriką. Stiuardesė juk turi lėktuvą. Juokauju, žinoma.

Žanrai politiniame teatre, kaip ir visuose kituose, būna įvairūs: dramos, komedijos, trileriai. Ką ten kalbėti - pasitaiko net juodos pornografijos. Visa tai atrinkti ir rūšiuoti mūsų Seimo statutas paveda Etikos ir procedūrų komisijai, o politinė realybė šią priedermę jau ne pirmą kartą užkrauna socialdemokratui Algimantui Salamakinui.

Po Drąsiaus Kedžio laidotuvių netyla kalbos apie pedofiliją Lietuvoje. Ši žmogaus tragedija parodė, koks sunkus ir trapus yra Lietuvos vaikų gyvenimas, tačiau atskleidė ir gerąją visuomenės pusę: pasirodo, esama daug neabejingų žmonių, brandžios pilietinės visuomenės, kuri nuo Sąjūdžio laikų nebuvo tokia vieninga. Keista mirtis D. Kedys teisėto teisingumo siekė nuo 2008-ųjų, kai pradėjo kreiptis į visas įmanomas teisėsaugos ir politines institucijas Lietuvoje.

Nuo pat pradžių norėta naikinti. Pagrindinis motyvas kuriant branduolines technologijas karo veiksmams buvo sukurti bombą su didžiuliu griovimo potencialu. Tačiau su mirtimi ir griovimais susiję ne vien ant Hirosimos ir Nagasakio numestos atominės bombos. Katastrofos yra ir komercinės paskirties branduolinės energetikos palydovai. Šios technologijos negali būti kontroliuojamos, ir dešimtys avarijų įrodo jų destruktyvų pobūdį.

Valdžiai idealus pilietis yra tas, kuris visą gyvenimą sąžiningai moka mokesčius, užaugina kelis vaikus, niekada neserga, o miršta kitą dieną po to, kai sulaukia pensinio amžiaus. Kad ir kaip ciniškai tai nuskambėtų, šis anekdotas gerai apibūdina valdžios požiūrį į žmones: valdžia įvairiais įrankiais bando pasiekti, kad gyvenimas atitiktų šį modelį.

Demokratija – pasikartojantis įtarimas, kad daugiau negu pusė žmonių daugiau nei pusę laiko yra teisūs. Elwyn Brooks White, JAV rašytojas Kas slypi už fasado? „Rodos, Sokratas tokį šaunų palyginimą yra pasakęs: įsivaizduokite, kad jūroje siaučia audra, o laivo kapitonas, stosiantis prie šturvalo, renkamas kliaujantis ne jo sugebėjimais, o laivo keleivių balsų dauguma. Argi mes ne taip pat elgiamės? Manau, kad atsiranda iškreiptas demokratijos suvokimas.

Dujos ne tiktai šildo būstą, bet nulemia ir politinį atšilimą. Apie tai Rusijos žurnalistai prabilo iškart po šios šalies premjero Vladimiro Putino pareiškimų dėl lenkų karininkų žūties 1940-aisiais Katynės miške. Dujų tema skambėjo ir balandžio 8-ąją Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui lankantis Vilniuje. Maždaug tuo pat metu V. Putinas ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas sutarė dėl Rusijos dujų tiekimo Lenkijai ir tranzito mažiausiai 25 metams į ateitį, tik sutarčių nepasirašė.

Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje padažnėjo publikacijų, skirtų netolimai Kaukazo tautų istorijai ir sudėtingiems jų tarpusavio santykiams, kas kartais yra nevienareikšmiškai vertinama pačių išeivių iš Užkaukazės, susiradusių savo antrąją tėvynę svetingoje lietuvių žemėje. Viena vertus, tai  verčia atsiminti skaudžius to meto išgyvenimus, kita vertus – suteikia vilties, kad ir Lietuvos visuomenei pagaliau parūpo tikros tiesos žinojimas.

Rusijos elite dar nuo caro Petro laikų egzistuoja labai svarbi takoskyra – zapadnikai ir slavianofilai. Takoskyros pagrindas nėra labai sudėtingas – zapadnikai laikosi nuostatos, kad Rusija turi perimti kuo daugiau patirties iš Vakarų valstybių ir stengtis tapti viena iš jų pagal politines ir vertybines nuostatas. Slavianofilai mano, kad „Sviataja Rus‘“ turi ieškoti savito raidos kelio, o su nedvasingais ir supuvusiais Vakarais jai nepakeliui.

Rinkėjau, Jūs norite balsuoti artėjančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose? Nejuokaukite. Juk turbūt jau girdėjote, jog merai tiesiogiai renkami nebus. Kokia prasmė dalyvauti? Nejaugi atiduosite savo balsą už partiją, kuri formuos kokią nors koaliciją? Atrodo, kad būtent taip į rinkimus žvelgia pati šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė – tokia išvadą perša jos komentaras apie Seimo sprendimą kol kas neleisti tiesioginių mero rinkimų.

Regis, dar nė vienoje buvusioje Vyriausybėje nebuvo tiek arogantiškų, nekompetentingų ir tautą niekinančių narių, kaip dabar su premjeru Andriu Kubiliumi priešakyje. Dar niekad neturėjome ir tokio šalies vadovo kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri viešai siųstų bučinius ministrų kabinetui ir jo vadui.  Simpatijos. Už ką? Tyrimai rodo, kad tauta jau seniai nusisuko nuo A. Kubiliaus ir jo kompanijos Vyriausybėje.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas "Balsas.lt" 2009 05 18 ...na, gerai, Andriau, tampa ji prezidente – ir kas toliau? Ar tikrai gerai apmąstei, ko tuomet įmanoma laukti? Sutinku, kad ne viskas priklauso nuo tos prezidentės. Tiksliau pasakius, daugiau nuo jos nepriklauso, nei priklauso. Taip pat sutinku, jog verkiant reikia kažką daryti siekiant mūsų klampynę numelioruoti – juk bala, visiška bala. Tačiau tas kelias – oi, koks slidus! Tik pamėgink įsivaizduoti: jau turime pirmąją prezidentę.

Sociumo chirurgais virtę revoliucionierių avatarai Castoras su Polluxu kruopščiai preparuoja lietuviškosios visuomenės lavoną ir atranda jame mirtinos ligos priežastį – didžios socialinės kovos mutaciją į apgailėtiną žmogaus teisių gynimą. Diagnozavę ligą, jie žada parodyti stebuklą – kituose savo dialoguose papasakoti, kaip prikelti trispalvėmis įkapėmis padabintą miruolę.

Kokia turėtų būti opozicija, ir kokia opozicijos tikroji politinė vertė? Seimo statute yra numatyta, kad partija, siekianti oponuoti esamai valdžiai, privalo pasiskelbti opozicine. Bet ar užtenka pasiskelbti opozicija, kad ja būti iš tiesų? Paprastai, opozicija formuojasi stipriausios partijos, nesančios valdžioje pagrindu. Tokios partijos lyderis tampa opozicijos lyderiu. Opozicija kiekvienu momentu turėtų būti pasiruošusi perimti valdžią.

Ar Lietuvos konservatoriai vykdo antiamerikietišką ir prorusišką užsienio politiką? Pats klausimas skamba lyg baisi šventvagystė. Juk premjeras Andrius Kubilius dar neseniai kartojo, jog kuo daugiau Europoje bus Amerikos, tuo mažiau Rusijos. Atšipę  konservatorių dantys Kai kurie Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiai užsimena apie galbūt reikalingą memorandumą užsienio politikos klausimais.

1943 m. liepos 4 d. aviakatastrofoje žuvo Lenkijos egzilinės vyriausybės premjeras generolas Wladyslawas Sikorskis. Nelaimingas atsitikimas panašėjo į politinę žmogžudystę. Atsitiktinumas  ar sąmoksas pašalino neparankų politiką, kuris susipyko su Didžiosios Britanijos ir SSRS vadais dėl savo kietos laikysenos Katynės žudynių klausimu. Gen. Wladyslaw Sikorski 1939-aisiais Lenkijai pralaimint karą W. Sikorskis per Rumuniją pasitraukė į Prancūziją.

Kalbant apie Afganistaną galima ir apie Lietuvą šį bei tą pasakyti. Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovas Vygaudas Ušackas yra vėtytas ir mėtytas. Jis turėjo progos savo kailiu patirti vienos valstybės vadovės neprognozuojamą elgesį, kai dar buvo tos šalies užsienio reikalų ministras. O naujoje darbo vietoje gali paaiškėti, kad jis nuo vilko pataikė ant meškos.

Kai smogė krizė, iš aukščiausios Lietuvos valdžios koridorių piliečiams buvo išreikšti nurodymai laikytis socialinio solidarumo, t. y., visiems teks susimažinti išlaidas – tiek visų ešelonų oligarchams bei monopolistams, tiek bedarbiams, pensininkams bei Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų darbuotojams.

Šventų Velykų dovanos būna įvairios. Šiemet daugeliui švenčių proga padovanota skola valstybei. Ir ne tik. Artėjant Kristaus prisikėlimo šventei, žmonės panūdo, kad jiems priartėtų kasmet gaunamos pajamų mokesčio permokos ir daugelis gavo tikrą staigmeną – žinią apie skolą valstybei. Finansų ministrė maloniu balsu paaiškino, kad žinia jau seniai turėjo tapti pavasario ženklu, tačiau anksčiau valstybei pinigų taip labai nereikėjo, kaip prireikė dabar.

Brangieji, Šventų Velykų sulaukėme po atšiaurios žiemos. Simboliška, kad Nepriklausomybės atkūrimo sukakties metais ne tik ekonomikos bėdos, bet ir gilus speigas ilgai laikė sukaustęs Lietuvą. Tarsi buvome verčiami ilgėliau sustoti, apsimarinti ir apgalvoti, kokia kryptimi einame, kokius tikslus sau keliame, kokių principų laikomės. Gavėnia, Velykų laukimo laikas, kasmet mus skatina permąstyti Kristaus kelią ir savo kelią.

Septyniasdešimtmečio proga išsakyti aktoriaus Antano Šurnos atsiprašymai Vyriausybei, “Sodrai” ir kt. ne tik sukrėtė, bet ir paskatino atsigręžti į tuos režisierius, kurie atsakingi už Lietuvos politinį teatrą, kuriame rodomas pagal valdančiosios koalicijos kultūros programą pastatytas spektaklis.