Komentarai ir analizė

Prieš rinkimus nebuvo nė vienos partijos, kuri nežadėjo senesnės kartos rinkėjams pakelti pensijų. Pasipudravę smegenis visi aiškino, kad resursai tam padaryti mėtomi po kiekvienu kampu, tik buvusi valdžia nemoka ar nenori atsimerkti, todėl nieko ir nedaranti. Pudra drebiama iš visur Toks smegenų pudravimas Lietuvoje jau tapęs menu. Jo kiekvieną dieną parlamentarai mokosi Seime vieni iš kitų, o patobulėję „šviečia“ likusią tautą – žmones iš gatvės. Ir tokių pudruotojų kasmet daugėja.

Ar eurui kaput? Ne, dar ne kaput. Nors galo požymių yra. Svarbiausias klausimas – ar tai tas galas, kuris viskam, ar tiktai galo repeticija. Dramatiškas finalas gali ir neįvykti, juolab kad mažai kas norėtų sulaukti prieš dešimtmetį išpranašautos euro griūties. Tačiau tikėjimo ateitimi nesutvirtina prieš televizijos kameras besikarščiuojanti Vokietijos kanclerė Angela Merkel – ji šaukė, jog kai kurios šalys gali būti pašalintos iš euro zonos.

„Eurovizijos“ atranka įvyko ir su rezultatais jau spėjome apsiprasti. Tautos ir vertinimo komisijos nuomonės sutapo. Lieka tik palinkėti sėkmės Lietuvai eilinėje taip mūsų sureikšmintoje „Eurovizijoje“. Lyg būtent ten spręstųsi mūsų šalies tarptautinio pripažinimo klausimas. Mažiukų nevisavertiškumo kompleksai. Kurie, norisi tikėti, pamažu išsisemia, nyksta. Kaip be pėdsako išnyko „drąsios Lietuvos“ arba „regiono centro“ elito grupinis sapnavimas.

Kruvini etniniai konfliktai dažniausiai ilgam įstumia į skirtingų tiesų apkasus ne vieną į jų verpetus patekusių tautų kartą. Dvidešimties metų senumo įvykiai Kaukaze yra iš tokių. Prieš kurį laiką „Balsas.lt“ aprašė Azerbaidžaniečių bendruomenės surengtą įvykių minėjimą. Dabar skelbiame kitokį požiūrį.

Yra daugybė būdų tartis. Ir tauta turėtų suprasti tokius susitarimus, jeigu jie nedaromi nešvariai po stalu. Lietuvos politikoje patas: valdančioji koalicija negali išsaugoti normalios daugumos, o opozicija negali sukurti naujos. Didžiausios opozicinės Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius iki šiol nuolat kartojo, kad nauja dauguma įmanoma, tik jei kartu dirbti susitartų socialdemokratai ir konservatoriai. Kitokios neverta nė bandyti lipdyti.

Kai viršūnės negali, o apačios nenori, būna revoliucija, o kai pozicija ir opozicija nori, bet nelabai gali, nutinka politinė impotencija. Prieš mėnesį prognozuotas nestabilumas tik ryškėja ir įgaus vis didesnes formas. Vidmantui Žiemeliui išėjus iš valdančiųjų nei pozicija, nei opozicija neturi daugumos. Ir tai reiškia labai paprastą aritmetiką: dabartiniai valdantieji negali visuose komitetuose turėti daugumos. Jie praranda kontrolę.

Pagrindinis praėjusio dvidešimtmečio pralaimėjimas yra kaip tik tas, kad niekieno programoje nėra valstybės kaip idėjos. Likus dienai iki Kovo 11-osios dvidešimtmečio vienoje sostinės gimnazijų kalbėjausi apie šią datą su dvyliktokais, koks ir pats buvau, kai buvo skelbiamas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Viena mergina pasiteiravo – kokią Lietuvą aš pats anuomet įsivaizdavau būsiant po dvidešimties metų. Atsakiau, kad tuomet tikrai neturėjau aiškios vizijos.

Kaip geriausios priemonės nuo nemigos yra ne vaistai skatinantys miegoti, taip ir efektyviausios priemonės nuo korupcijos nėra kyšininkų baudimas ar moralizavimas. Geriausia priemonė, tai pertvarka, kuri neutralizuoja korupcijos židinį. Nebėra poreikio duoti, nebėra galimybės imti. Tokios situacijos ir židiniai yra aiškūs ir žinomi: žmogui ar įmonei svarbus klausimas, kuris gali būti išspręstas valdžios institucijos ar pareigūno, kuris tiesiogiai nepatiria atsakomybės už vieną ar kitą sprendimą.

Vasario pabaigoje prezidentė  Dalia Grybauskaitė jai būdingu paramilitariniu stiliumi prisakė galų gale užbaigti liustracijos procesą, paviešinant turimus, su KGB susijusius dokumentus. Tragikomiškas dvidešimtmetis Atrodo, kad artėja dvidešimt metų trukusios intrigos, ilgainiui įgavusios tragikomiškų elementų, atomazga. Aišku, džiaugtis dar anksti – minkštakūniai valdininkai, nors ir labai prisibijo šalies vadovės tiesmukos retorikos, be abejo, panaudos savo pamėgtą taktiką.

Laisvė –lyg ir privaloma tema, kuria tūlam lietuviui tiesiog būtina postringauti laikotarpiu tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11–osios. Tačiau šis straipsnis ne apie tai. Na, bent jau ne visai apie tai.

Kruvini etniniai konfliktai dažniausiai ilgam įstumia į skirtingų tiesų apkasus ne vieną į jų verpetus patekusių tautų kartą. Dvidešimties metų senumo įvykiai Kaukaze yra iš tokių. Prieš kurį laiką „Balsas.lt“ aprašė Azerbaidžaniečių bendruomenės surengtą įvykių minėjimą. Dabar skelbiame kitokį požiūrį.

Lietuvoje 2009 metų gruodžio mėn atsirado dvi naujos politinės partijos: Algirdo Paleckio Socialistinis Liaudies Frontas (SLF) bei Kazimiros Prunksienės Lietuvos Liaudies Sąjūdis (LLS). Įdomu – ar šios partijos tikrai peržengs svarbiausius nusistovėjusius riboženklius? Pats savaime naujų partijų įsiliejimas į Lietuvos politinę sistemą nėra kažkas labai naujo ir netikėto – prieš kiekvienus Seimo rinkimus Lietuvoje užregistruojamos 1-2 politinės partijos, kurių konkrečios socialinės, ekonominės ...

Šiandien, jeigu tik išsakoma kritika, kad nepriklausomoje Lietuvos valstybėje per 20 metų piliečiai ir tauta vis dar neturi jokios įtakos valdžiai, juo labiau tokios, kokią savo laiku turėjo Sąjūdis, tuoj matai, kaip nudžiunga dabartinė opozicija bei jos šalininkai ir pradedar reikšti nepasitenkinimą dabartinės valdančiosios koalicijos atstovai ir jų rėmėjai.

Lietuva pastaruoju metu tautiečių pliekiama liežuviais kaip įtariama raganavimu mergšė viduramžių kaime. Pasižiūriu į ant sienos kabantį žemėlapį ir matau, jog daugiau Žemės paviršiaus ploto sudaro  kur kas komplikuotesnės vietos gyventi nei geresnės, palyginti su Lietuva. TAIP blogai, nors emigruok į Haitį Bene visų įmanomų bėdų yra kiekvienoje šalyje, tik mastai skiriasi.

Šio straipsnių ciklo tikslas nėra pateikti tobulus ir galutinius atsakymus. Tai ne vieno žmogaus jėgoms, tuo labiau viename straipsnyje. Be diskusijų ir ginčų lengva suklysti. Mums visiems būtų geriau, jei mūsų ekonomistai ne tik agituotų bet kokia proga už laisvąją rinką ir individo laisvę, ar rašytų storas knygas apie holistinį ūkinių sistemų pobūdį bei „antiekonomiką“, bet ir nagrinėtų, kas mūsų valstybės ūkyje bloga ir tobulintina , o kas gera.

„Kažkas atsitiko?“ prieš porą dešimtmečių dainavo bene vienintelė tuomet  lietuviška intelektualaus roko grupė „Antis“. Matyt ir dabar kažkas ėmė ir atsitiko, kad kitas intelektualaus meno kūrėjas, padovanojęs mums begalę iškilių teatro ir kino vaidmenų, viešai pareiškė atsisakantis „valdiškai“ švęsti Kovo 11-tosios iškilmes.

Šalies vadovo rinkimų kampanijos metu, rašydamas apie tuometinę kandidatę į Prezidentus Dalią Grybauskaitę kėliau klausimą – kas ji, kokioms vertybėms, kokiai pasaulėžiūrai ji atstovauja. Gal bus tik anksčiau suformuotos sistemos dalimi, o gal vykdys savarankišką politiką bei inicijuos esmines permainas, pateisindama žmonių lūkesčius? Pirmieji darbai valstybės vadovės poste rodo, kad Prezidentė siekia tapti stipria ir nepriklausoma valstybės vadove.

Tomas Čyvas užima vadinamąją moralinę poziciją, diskutuodamas apie sovietinę praeitį, bet dažnai tokia pozicija yra rizikinga, nes jai trūksta objektyvumo, ir joje gali slypėti veidmainystė. Sovietinė praeitis dėl represijų, persekiojimų ir kitų blogybių nemažai lietuvių yra vis dar yra itin skaudi. Todėl suprantama, kad diskutuojant apie ją, neretai trūksta elementaraus sveiku protu paremto kritiškumo ir sąžiningumo.

Pasitinkant šiais metais Kovo 11-osios, mūsų Valstybės Nepriklausomybės atstatymo 20-ąsias metines apima dvejopas jausmas. Iš vienos pusės tai džiaugsmas, kad gyvename savo, nepriklausomojoje Valstybėje jau pora dešimtmečių, juo labiau žinant, kaip nelengvai tai buvo pasiekta, kai pavyko išlįsti pro adatos skylutę tarp didžiųjų kitų valstybių interesų, bijojusių ir nenorėjusių mūsų laisvės, galėjusios sugriauti šių valstybių jėgų balansą.

Visos Europos Sąjungos šalys jau senai yra įteisinusios privalomą telefono pokalbių ir elektroninio pašto duomenų kaupimą ir saugojimą. Nors daugelyje ES valstybių ši antiteroristinė priemonė nesukėlė didesnių diskusijų, jai iššūkį metė Vokietija. Tikėtina, kad vokiečių pavyzdžiu paseks ir kitos ES šalys. Tiesa, didėjant nepasitenkinimui valstybės kišimusi į privačią piliečių erdvę, dažnai pamirštama, kad tą patį daro privačios bendrovės.

Plačiai skamba žmonių išrinktų Seimo narių vojažai po svečias šalis. Ką ir bekalbėti – negražu. Viena kelionė sulaukė išskirtinio dėmesio. Seimo Etikos ir procedūrų komisija tai įvertino griežtai. Verdiktas skamba lyg nuosprendis –  be Seimo valdybos žinios išvykęs atostogų seimūnas Linas Karalius pažeidė Seimo statutą ir politiko etikos kodeksą ir pakenkė Seimo reputacijai bei autoritetui. Ir netgi neatliko savo, kaip tautos atstovo, konstitucinės priedermės.

Jau trečiąjį kartą nuskambėję „Respublikos“ nacionalinių vertybių“ rinkimai buvo puiki priežastis susirinkti į ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO inicijuotą diskusiją ir pasikalbėti apie tai, kas šiais globalizacijos laikais dar laikoma vertybėmis, o ypač - nacionalinėmis vertybėmis.

Pastarosiomis savaitėmis Seimas, Vyriausybė, partijos, koalicijos, frakcijos labiausiai užimtos kadrų klausimais. Kas, kur, su kuo sėdės, kalbės, toliau ars valstybinius dirvonus, ir kiek tai kainuos. Kėdės stumdomos ganėtinai viešai, galutiniai paskyrimai nulemiami gana tyliai. Atrodo, pasibaigė ir Viršiausios prokuratūros bėdos. Generalinio prokuroro jautriai iškilmingos palydėtuvės su gėlėmis ir karštais aplodismentais Seime ne vienam gal ir ašarą išspaudė.

Apsaugok Dieve, jei pagalvojote, jog skatinu pedofilus paleisti laisvėn, o iš kareivių atimti potenciją. Jokiu būdu. Esu už cheminę (bent jau) kastraciją pedofilams ir sveikus vyrus, einančius (ir praėjusius) karinę tarnybą Lietuvoje. Deja, mūsų valstybė mano priešingai. Panagrinėkime, kodėl ir kaip.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suformuota darbo grupė pateikė valstybinio socialinio draudimo pertvarkos koncepciją. Joje yra prasmingų žingsnių – sujungti Sodros įmokų administravimą su mokesčių inspekcija, nebeskirti naujų pirmo ir antro lygio valstybės pensijų, perduoti nelaimingų atsitikimų darbe draudimą rinkai.

Kovo 11 akto dvidešimtmetį šalis pasitinka apimta eknominės krizės, mažėjant gyventojų skaičiui. Apklausų duomenys rėkia, jog bemaž septyni iš dešimties lietuvių nė nemanytų ginti savo šalies kokos nors agresijos atveju. Šitaip susigrupavus faktus bei nuotaikas labiau tiktų ne švęsti, bet gedėti ar pasigerti iš sielvarto. Ir visgi – tai šventė. Skaičiavimai dėl skaičiavimų Prie ruso buvo geriau.

Politikoje nedažnai regimos tokios kombinacijos kaip Lietuvos diplomato Vygaudo Ušacko karjeros vingis. Priverstas pasitraukti iš šalies užsienio reikalų ministro posto, V. Ušackas netrukus tapo labai atsakingu Europos Sąjungos (ES) pareigūnu. Jis atstovaus sąjungai Afganistane ir Pakistane. Kai kuriuos tautiečius toksai šuolis į diplomatijos aukščiausiąją lygą džiugina kaip sportinė pergalė.

Tur būt jau daugiau kaip 5 metai Lietuvoje keliamas ir svarstomas tiesiogiai renkamo mero instituto įvedimo reikalas. Kaip ir kitais atvejais, dėl to nesutariama.

Panašu, kad Vladimiras Putinas iš Dalios Grybauskaitės neišgirdo, kurioje energetikos sistemoje dirbs Lietuva. Maloni staigmena: Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas gražiai pasveikino Lietuvą su Kovo 11-osios jubiliejumi. Juk visai neseniai Rusijos užsienio reikalų ministerija buvo drėbusi, kad 1991-ųjų sausį jokios Lietuvos valstybės nebuvo. O D.Medvedevas staiga ima vertinti visai kitaip.

Šaltojo karo metais sovietiniai propagandistai buvo išmokyti specialios taktikos, kurią Vakarų valstybių pašnekovai pavadino „what-about-ism“ (lietuviškai tai skambėtų maždaug taip: „o kaip pas jus?“). Jeigu tik Vakarų valstybės pradėdavo kritikuoti Sovietų Sąjungą (Afganistano karas, karo padėtis Lenkijoje, disidentų kalinimas, žodžio laisvės ribojimas), iš karto būdavo atsakas iš Sovietų: „what about“ („o kaip pas jus?“) (apartheidas Pietų Afrikoje, įkalinti profesinių sąjungų vadovai, „kontro...

Ko reikia ekonominės krizės laikais? Bent jau politinio stabilumo. Net ir ne pranašai gali lengvai nuspėti, kad pavasaris bus politiškai audringas. Derybos su Krikščionių partija nutrūko net neprasidėjusios. Ir tai reiškia, kad valdantieji savo koalicijos nesustiprins. O čia atsiveria kelias būsimam nestabilumui. Tiesa, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad nemato šios koalicijos darbo problemų, nes įstatymai Seime priimami. Taip, Seime biudžetas buvo priimtas.

Prakeiktas tas mūsų Vilnius. Nesiseka jo gyventojams su merais. Vienas jo vadovas Artūras sostinę norėjo pervadinti Rubikon City. Kitas meras Juozas, kaip kalbama, miestą valdė tik pagal tokio Rolando nurodinėjimus. Lavina rusų kalbą Pirmieji du broliai buvo nei šiokie, nei tokie, o trečias, dabartinis meras, kaip sakoma.

Tūkstantinės žmonių minios, spūstys prie knygų stendų, eilės prie bilietų kasų. Taip penktadienio vakarą atrodė Lietuvos parodų centras „Litexpo“, kuriame antrąją dieną šurmuliuoja 11-oji knygų mugė. Spausdintas žodis į renginį sutraukė pramogų pasaulio atstovus, politikus, visuomenininkus, intelektualus. Kas valandą -- knygų pristatymai, susitikimai su rašytojais, autografai. Čia pat knygas pristatinėjo ir autografus dalino būrėja, aktorė, politikas, filosofas, istorikas, kulinaras.

Nuostabus ir šventas vaidmuo socialinės realybės kūrime tenka šeimai, kuri yra unikali socialinė institucija, pratęsianti gyvybę. Joje prasideda ankstyvoji individo socializacija. Dauguma žmonių savo gyvenimą pradeda šeimoje, pastovioje grupėje, kuriai priklauso. Šeima vaikui perduoda pagrindines normas ir vertybes.

Kartais vis kyla diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Būti joms ar nebūti? Restauruoti jas ar palikti ramybėje? Gal tegu būna, čia mūsų istorija, netgi turistai pasifotografuoja prie jų? O gal tai Sovietų Sąjungos palikimas, todėl jas reikia demontuoti? Dažniausiai skulptūrų šalininkai teigia, kad reikia jas palikti ant Žaliojo tilto ir neliesti, nes tai meno vertę turintys kūriniai, kad tai – palikimas ateinančioms kartoms.

2010-ųjų pradžia elektros energijos sektoriuje įdomi keliais aspektais. Politiniu sprendimu uždarytas didžiausias elektros energijos gamintojas šalyje, o dalis kainos pradėjo labiau priklausyti nuo rinkos – veikia elektros energijos birža. Prognozuotų kataklizmų, pvz., energijos trūkumo, ar kilovatvalandės kainos išaugimo iki 80 centų – neįvyko, tačiau net ir pabrangimas trečdaliu, gyventojams, o ypač verslui, į naudą neišėjo.

Jeigu vienu sakiniu, trumpai, reikėtų apibūdinti Vasario 16-ąją, tai drąsiai galėčiau konstatuoti, jog tai buvo pats sėkmingiausias lietuvių politinis projektas per visą XX-ąjį amžių. O galbūt ir per visus moderniuosius laikus. Tiesa, toks pastebėjimas dar nereiškia, jog lietuvių tautos kelias į Vasario 16-ąją buvo trumpas, lengvas ar paprastas.

„Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu”, - sakoma Biblijoje. Galbūt ne visi skaitė Bibliją, galbūt ne visi esame statytojai, tačiau visi turime žinoti, kad kiekvienos civilizacijos pamatas, kiekvienos valstybės kertinis akmuo yra kultūra. Poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas populiariausių šalies rašytojų Sigitas PARULSKIS sako, kad tas akmuo yra išspirtas iš mūsų šalies pamato ir gąsdinančiai klibina visą Lietuvos statinį.

Šįmet minėsime Kovo 11-osios akto dvidešimtmetį. Vasario 16-osios aktui tiek metų sukako 1938-aisiais.  Vadinasi, pagal Vasario 16-osios kalendorių iki 1940 metų mums liko pora metų. Kova kitomis priemonėmis Klausimas, ar pasikartos 1940-ieji, grėsmingai atrodo popieriuje, jis žadina vaizduotę, kursto negerą nuojautą. Tačiau mano tikslas nėra tuščiai pranašauti. Juolab kad pats netikiu, jog už dvejų metų Lietuva gali būti okupuota.

Pamažu  artėja savivaldybių rinkimai. Įdomu, ko tikisi Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kurių iškeltas Vilniaus meras su Puntuko dydžio motociklininko mentalitetu prislėgtų bet kieno reitingus. Tačiau yra ir didesnių įdomybių.

Žavus buvusio sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko viliotinis taip sugraudino prokurorus ir teismą, kad šie, galima sakyti, atsiprašė už kyšį teisiamo valdininko ir paleido jį į laisvę. Pamenate legendinį kūrinį „12 kėdžių“ ir situaciją, kai Kisa Vorobjaninovas, atkišęs kepurę, praeivių prašė: „Ponai, paaukokite, nevalgiau šešias dienas.“ Pasirodo, ir mes turėjome tokį Kisą Sveikatos apsaugos ministerijoje.

Lietuvoje - velniava. Ir tiesiogine, ir perkeltine, ir visomis kitomis (ne)įmanomomis prasmėmis. Vasario 2-ąją Seimą aplankyti susiruošė garsus prancūzų demonologas. Sniego - iki kelių. Pedofilai - laisvėje. Gyvūnai - gaudomi ir žudomi. Bet apie viską - po truputį. Benoît Domergue (g. 1956) - prancūzų kunigas demonologas, egzorcistas iš Bordo (Bordeaux) miesto, tyrinėjantis ezoteriką ir magiją, metalo, gotikinę muziką, satanizmą. Demonologija turi gilias šaknis.

Šeiminis eksperimentas. Vakarieniaudamas namie su šeima ir žiūrėdamas per televiziją žinias, kur vis buvo minima krizė, apsimečiau kvaileliu ir vaikų paklausiau: „Kas gali man paaiškinti, kas yra ta krizė?“  Buvo įdomu sužinoti, kaip jie ją supranta. Vaikų lūpomis Pirmasis prabilo vyresnėlis – dešimties metų šeimos vyras. Prieš tai atidžiai pažiūrėjęs į mane, ar nejuokauju. „Na, nesupranta… Krizė būna tada, kai tu manęs prašai paskolinti 20 litų, o aš tikrai nenoriu.

Kiek mažiau nei už metų Lietuvoje vėl kils lengvai prognozuojamas skandalas – prokurorai skeryčiosis televizijos ekranuose, aiškindami, kad nieko esą nebuvo galima padaryti, o politikai kalbės apie mistinę „politinę valią”, kurios ir vėl kažkodėl pritrūko. Prezidentūrai tai bus eilinė proga pasididinti savo reitingus, „nuimant“ kokią neįtikusią galvą. Sueis 20-tes metų senaties terminas Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylose.

Pasigirdo svarstymų, koks turėtų būti užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko įpėdinis. Gal nereikia diplomato? Juk galima rinktis paprastai – tegul būna angliškai kalbantis ir per pobūvius negirtaujantis politikas. Visais kitais klausimais jam padėtų Užsienio reikalų ministerija (URM). Kadangi į ministro postą jau pasiūlytas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams priklausantis Audronius Ažubalis, diskusijas tam kartui galima baigti.

Principinga susikompromitavusių pareigūnų vartytoja jau karūnuota prezidentė Dalia Grybauskaitė palieka poste generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Manęs tai nė kiek nenustebino. Generalinis prokuroras - ne užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas - jis turėjo gudrumo prezidentei neprieštarauti ir net pataikyti į jos politinį taktą.

Sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas turėtų įteikti atsistatydinimo pareiškimą. Tik šitaip įmanoma išgelbėti partijos, savo paties, Vyriausybės ir valstybės garbę. Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) įkliuvęs korupcija įtariamas Artūras Skikas, Liberalų ir centro partijos deleguotas viceministru, buvo A.Čapliko dešinioji ranka.

Buvome jau įpratę, kad Respublikos Prezidentas Lietuvoje yra tik formaliai pirmas asmuo valstybinės valdžios hierarchijoje. Pagal realias galias ir įtaką valstybės politikos formavimui jis laikytas tik antru ar net trečiu aukščiausiu valstybės pareigūnu. Prezidentė Dalia Grybauskaitė keičia šį supratimą. Šiandien turbūt mažai kam kyla abejonių, kad D. Grybauskaitė yra ir realus valstybės vadovas.

Dar apie kainas – kuo ilgiau gyvenu Prancūzijoje, tuo sunkiau sekasi suprasti, kiek mes Lietuvoje vargingesni. Iš pradžių man atrodė, kad esam nelabai vargingesni – maistas čia dažniausiai brangesnis, ypač perkant „normaliose“ parduotuvėse. Jau net nekalbant apie mėsą ir dešras, čia viskas brangiau, išskyrus, aišku, prancūziškus vynus ir sūrius (bet pačios prasčiausios rūšies). Pats pigiausias šokoladas kainuoja brangiau euro, maždaug keturis litus.